Pakeliaukime po Meno salą

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRITANIJOJE

KUR galėtumėte pamatyti gigantinį ryklį? Labai tikėtina, kad Airijos jūroje, netoli Meno salos, maždaug vienodai nutolusios nuo Anglijos, Airijos, Škotijos ir Velso. Būtent iš čia turistai plaukia stebėti tos ramios, penkių tonų žuvies, kuri minta vien planktonu. Anot vietos gamtininko Bilo Deilio, Meno sala — „ideali aplinka ekoturizmui“.

Kokia ta sala? Tai 70 tūkstančių gyventojų turintis 570 kvadratinių kilometrų užimantis kraštas, kur driekiasi žali slėniai, ruduoja viržiais apaugę laukai, čiurlena upeliai, tyvuliuoja ežerai, vaizdingi užutekiai ir įlankos, žemė su stačiais skardžiais bei vingiuota pakrante. Tad pakeliaukime po šią Britanijos salynui priklausančią turtingą savo istorija salą ir pasigrožėkime jos lobiais.

Kas traukia turistus

Daugelis istorinės Meno salos svečių pirmiausia nori pamatyti katę beuodegę. Šis neįprastas gyvūnas dėl užpakalinių kojų, daug ilgesnių už priekines, primena kiškį. Be to, neturi uodegos. Nors apie jo kilmę žinoma mažai, spėjama, jog prieš kelis šimtmečius jūreiviai parsivežė kačiukų iš Azijos, kur yra beuodegių kačių. Taigi, matyt, iš jų ir atsirado ši veislė.

Lankytojus traukia ir kasmet pavasarį rengiamos motociklų lenktynės. Jų trasa — daugiau kaip 60 kilometrų greitkelio. 1907-aisiais, per pirmąsias čia surengtas tokias lenktynes, nugalėtojo greičio vidurkis buvo 65 kilometrai per valandą. Dabar siekia 190 kilometrų. Aišku, tai pavojingas sportas ir per daugelį metų ne vienas motociklininkas žuvo. *

Malonus praėjusių dienų priminimas — salos sostinės, Daglaso, pėsčiųjų gatvėje išsirikiavę arklių traukiami vagonėliai bei 24 kilometrų geležinkelio linija, kuria važinėja garvežiai. Tiek teliko iš siauruko, pradžioje ėjusio per visą salą. Kiek daugiau nei prieš šimtmetį buvo nutiesta Meno tramvajų linija. Keletas vagonų ir dabar tebekelia žmones į Sneifelį, aukščiausią — 600 metrų — salos vietą.

Didysis Leksio vandens ratas

Salos, o ypač jos dalies prie Didžiosios Leksio kasyklos, plėtra nemažai priklausė nuo švino, sidabro bei cinko. Didysis Leksio vandens ratas yra puikus 1854-aisiais jį pastačiusių Viktorijos epochos inžinierių ir konstruktoriaus Roberto Keismento, vietos račiaus sūnaus, meistriškumo paminklas. Šito didžiulio rato skersmuo — daugiau nei 20 metrų. Jį suko vanduo, tekantis iš aukščiau slėnyje įtaisyto rezervuaro. Per minutę apsisukdamas pustrečio karto, ratas iš 360 metrų gylio išpumpuodavo 950 litrų vandens, kad šachtoje būtų sausa. Prie jo pritvirtintų ilgų (iki 180 metrų) strypų sistema alkūninio veleno principu varė šachtoje įtaisytą pompą. Vien rato ašis sveria dešimt tonų.

 Ant rato laikančiosios konstrukcijos pietinės sienos pritvirtinta dviejų metrų skersmens geležinė emblema, kurioje pavaizduotos trys Meno kojos. Kokia to salos simbolio kilmė ir ką jis reiškia?

Po 1246 metų trys Meno kojos, kaip oficialus salos simbolis, pasirodė ant antspaudų, kuriais buvo tvirtinami įvairių teisių suteikimo raštai. Identiškas piešinys buvo rastas ir ant vienos graikiškos VI a. p. m. e. vazos, todėl daugelis jį sieja su graikų kryžiumi. Įprasta manyti, jog emblemoje vaizduojami saulės spinduliai ir ji susijusi su saulės garbinimu. Kaip šis simbolis pateko į Meno salą? Galbūt atkeliavo iš Viduržemio jūros šalių, kai prekiauta su Sicilija — sala, irgi naudojusia tokį simbolį, arba buvo nukopijuotas iš vikingų monetų. Trijų šarvais apdengtų kojų herbą pasirinko vėlesni Meno karaliai.

 Permaininga istorija

Romėnai užkariavo Angliją 43 m. e. m. ir išsilaikė joje 400 metų, bet Meno sala, kurią Julijus Cezaris vadino Mona, regis, jų nedomino. IX amžiuje čia įsiveržė vikingai ir pasiliko iki XIII amžiaus vidurio. Tie bebaimiai nuotykių ieškotojai iš Skandinavijos nusprendė, jog sala bus jų prekybos punktas ir strateginė vieta rengti išpuoliams į kaimynines žemes. Tuo laikotarpiu buvo įkurtas Tinvoldas — Meno parlamentas. Manoma, jog tai ilgiausiai be pertraukos dirbantis parlamentas pasaulyje. *

Vėliau salą valdė tai viena, tai kita šalis: Škotija, Velsas, Airija, Anglija, Norvegija. Galiausiai, 1765-aisiais, ją nusipirko britų parlamentas. Dabar čia Didžiosios Britanijos karalienei atstovauja jos skiriamas gubernatorius. Nors sala priklauso karališkajam sostui, ji turi į valstybės reguliavimo sferą nepatenkančio finansinio centro statusą, taigi ir savivaldą bei tam tikrą nepriklausomybę. Čia yra savi pašto ženklai, taip pat pinigai, kurių kursas toks, kaip ir Anglijos valiutos.

Sąsaja su keltų kalba

Meno salos gyventojų senovinė kalba priskiriama prie gausiai indoeuropiečių kalbų šeimai priklausančios keltų kalbų grupės. Tai Airijos geilų kalbos atšaka, turinti panašumų su Škotijos geilų kalba. Daugiau kaip prieš šimtmetį apie Meno salos gyventojų kalbą buvo sakoma: „Ji pasmerkta išnykti — kaip ledkalnis, plaukiantis į pietų platumas.“ Taip ir atsitiko. 1974 metais, sulaukęs 97-erių, mirė paskutinis ja kalbėjęs vietos gyventojas. Bet ši senoji kalba yra salos kultūrinio paveldo dalis, todėl dabar jos vėl mokoma mokyklose.

Kitaip nei Airijos arba Škotijos geilų, Meno salos gyventojų kalba net iki 1610-ųjų buvo tik šnekamoji. Pirmoji  knyga — The Principles and Duties of Christianity (Krikščionybės doktrina ir užduotys) — šia kalba buvo išleista 1707-aisiais. Netrukus pasirodė ir kitos.

1763 metais skubiai imtasi ieškoti, kas galėtų versti Bibliją į Meno salos kalbą, mat tuo laiku du trečdaliai vietos gyventojų šnekėjo vien ja. Kelių ribotas galimybes turinčių mokslo žmonių išverstos atskiros Biblijos knygos po keletą egzempliorių buvo pradėtos leisti nuo 1748-ųjų. 1775 metais išspausdinta keturiasdešimt visos Biblijos egzempliorių, skirtų dvasininkams, o 1819-aisiais ji išėjo 5000 tiražu. Kaip atsiliepė žmonės? Kai vienai moteriai sūnus pirmą kartą Meno salos kalba paskaitė iš Šventojo Rašto, ji jausmingai pasakė: „Iki šiol mes buvome tamsybėse.“

Bibliją iš Karaliaus Jokūbo vertimo, išleisto 1611 metais, vertė dvidešimt penki žmonės. Be to, keli iš jų mokėjo graikiškai ir galėjo tekstą palyginti su Septuaginta — Hebrajiškųjų raštų vertimu į graikų kalbą. Dievo vardas buvo rašomas kaip ir anglų kalba — Jehovah. * 1895-aisiais V. T. Redklifas rašė, jog ši Biblija — tai „mokslo paminklas, kurio nepaniekins nė vienas išsilavinęs Meno salos gyventojas“.

Krikščionybė šiandien

Žmonių pagarba Biblijai čia nemažėja, o Jehovos liudytojai gerai žinomi kaip Biblijos studijuotojai. Naujausia Jehovos liudytojų Karalystės salė gražioje Belmonto kalvos papėdėje, Daglase, buvo pastatyta 1999-ųjų gegužę. Laikraštyje Isle of Man Examiner išspausdintame reportaže apie tai, kaip savanoriai, visi Jehovos liudytojai, ją pastatė per šešias dienas, buvo rašoma: „Galima teigti, jog tai — nedidelis stebuklas.“

Jeigu turite galimybių aplankyti šią žavią salą, galite neabejoti, — draugiški saliečiai pasistengs, kad viešnagė jums būtų įsimintina ir maloni. Bet kalbėdami su Meno salos gyventojais nepamirškite, jog savo žemę jie laiko „žemynu“, o Anglija — „tik kaimyninė sala“.

[Išnašos]

[Žemėlapis 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

AIRIJA

ŠKOTIJA

ANGLIJA

VELSAS

Airijos jūra

MENO SALA

[Iliustracija 15 puslapyje]

Meno salos tramvajus

[Iliustracija 15 puslapyje]

Didysis Leksio vandens ratas

[Iliustracija 14, 15 puslapiuose]

Garvežių geležinkelio linija

[Iliustracija 15 puslapyje]

Beuodegė katė

[Iliustracija 16 puslapyje]

Gigantinis ryklys

[Iliustracija 16 puslapyje]

Pakrantės vaizdas nuo Pilio kalvos

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Pilio uostas ir to paties pavadinimo pilis

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Visos nuotraukos, išskyrus emblemą centre: Copyright Bill Dale, IsleOfManPhotos.com

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

Ryklys: The Basking Shark Society; įdėtinė nuotrauka dešinėje ir fonas: Copyright Bill Dale, IsleOfManPhotos.com