Žmogus, „išjudinęs“ Žemę

Iš Atsibuskite! bendradarbio Lenkijoje

„Kai atsiranda tuščių plepių, kurie, nors visiškai neišmanydami matematikos mokslų, leidžia sau smerkti arba neigti mano sumanymą, savanaudiškais tikslais begėdiškai iškreipdami kurią nors Šventojo Rašto vietą, aš tiesiog jų nepaisysiu, ir, priešingai, atmesiu tokius neprotingus jų sprendimus.“

ŠITAIP popiežiui Pauliui III rašė Mikalojus Kopernikas. Ta mokslininko mintis yra jo novatoriško veikalo Apie dangaus sferų sukimąsi, išleisto 1543 metais, pratarmėje. Jėzuitas Kristupas Klavijus, gyvenęs XVI amžiuje, apie šią knygą pasakė: „Koperniko teorijoje gausu absurdiškų ir klaidingų teiginių.“ O teologas Martynas Liuteris bėdojo: „Tas kvailys nori apversti aukštyn kojomis visą astronomijos mokslą.“

Kas buvo Mikalojus Kopernikas? Kodėl jo idėjas vertino taip prieštaringai ir kaip jos susijusios su šiuolaikine pasaulėžiūra?

Jaunuolis trokšta žinių

Gimė Kopernikas Lenkijos mieste Torūnėje 1473 metų vasario 19 dieną. Mūsų laikais jis daugeliui žinomas savo tikruoju vardu — Mikalojus, nors pradėjęs rašyti knygas ėmė prisistatinėti sulotynintu vardu Nicolaus Copernicus. Jis buvo jauniausias iš keturių vaikų pirklio šeimoje. Tėvas mirė, kai Mikalojui buvo vienuolika. Rūpintis našlaičiais apsiėmė jų dėdė Lukas Vacenrodė. Mikalojų jis skatino tapti kunigu, todėl padėjo įgyti gerą išsilavinimą.

Iš pradžių Kopernikas mokėsi gimtajame mieste, paskui netoliese Chelmne, kur išmoko lotynų kalbos ir studijavo senovės rašytojų veikalus. Sulaukęs aštuoniolikos persikėlė į Krokuvą — tuometinę Lenkijos sostinę ir įstojo į universitetą. Ten sėmėsi žinių apie astronomiją, kuriai jautė ypatingą trauką. Po studijų dėdė, tuomet jau Varmijos vyskupas, pakvietė Mikalojų apsigyventi Fromborke, prie Baltijos jūros. Vacenrodė norėjo įtaisyti sūnėną katedros kanauninku.

Tačiau 23 metų Kopernikas troško dar daugiau žinių, todėl įtikino giminaitį išleisti jį Italijon; ten Bolonijos ir Paduvos universitetuose studijavo kanonų teisę, mediciną bei matematiką. Čia Mikalojus bendravo su astronomu  Domeniku Marija Novara ir filosofu Pjetru Pomponaciu. Pasak istoriko Stanislavo Bžostkevičiaus, Pomponacio idėjos išlaisvino „jaunojo astronomo protą iš viduramžių pasaulėžiūros įšalo“.

Laisvu laiku Kopernikas gilinosi į senovės astronomų veikalus. Labai jais susidomėjęs, mokslininkas nebesitenkino neišsamiais lotyniškais tekstais, todėl išmoko graikiškai, kad galėtų tyrinėti originalus. Baigęs studijas minėtuose universitetuose, gavo kanonų teisės daktaro laipsnį ir dar tapo matematiku, gydytoju bei graikų kalbos žinovu. Būtent jis pirmasis ėmė versti iš graikų į lenkų kalbą.

Brandina sensacingą teoriją

Grįžusį į Lenkiją Koperniką jo dėdė vyskupas paskyrė savo sekretoriumi, patarėju ir gydytoju — tai buvo prestižinės pareigos. Toliau per kelis dešimtmečius Kopernikui teko užimti įvairius bažnytinius bei civilinius postus. Tačiau jis niekad nenustojo tyrinėti žvaigždžių bei planetų judėjimo ir taip kaupė įrodymus savo sensacingai teorijai pagrįsti. Jos esmė — Žemė nėra nejudantis visatos centras, bet sukasi aplink Saulę.

Koperniko teorija kirtosi su didžiai gerbiamo filosofo Aristotelio teiginiais ir smarkiai skyrėsi nuo graikų matematiko Ptolemajo išvadų. Be to, Koperniko idėja prieštaravo akivaizdžiam „faktui“, jog būtent Saulė juda dangaus skliautu iš rytų į vakarus, o Žemė stovi vietoje.

Kopernikas nebuvo pirmas, priėjęs išvadą, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Tą patį teigė graikų astronomas Aristarchas Samietis III amžiuje p. m. e. Pitagorininkai aiškino, jog ir Žemė, ir Saulė sukasi aplink centrinę ugnį. Tačiau Ptolemajas rašė, kad jei mūsų planeta judėtų, „gyvuliai ir visokie daiktai liktų kaboti ore, o pati Žemė labai greitai iškristų iš dangaus“. Jis pridūrė, jog „vos pagalvojus apie tokius dalykus darosi aišku: tai absurdas“.

Ptolemajas laikėsi Aristotelio sampratos, kad visatos centre stovinčią Žemę gaubia viena už kitą didesnės skaidrios sferos, prie kurių pritvirtintos Saulė, planetos bei žvaigždės. Jis manė, kad planetų ir žvaigždžių judėjimą lemia tų sferų sukimasis. Ptolemajas išvedė matematinių formulių, kurios apytiksliai apibrėžė planetų trajektorijas naktiniame danguje.

Tačiau Ptolemajo teorijos trūkumai vertė Koperniką ieškoti kito paaiškinimo, kodėl planetos juda taip keistai. Mokslininkas susikonstravo prietaisų, kokius naudodavo senovės astronomai. Vertinant šių dienų standartais, tie įtaisai gan primityvūs, bet jais Kopernikas galėjo apskaičiuoti santykinius atstumus tarp planetų ir Saulės. Jis ilgus metus nustatinėjo datas, kuriomis jo pirmtakai stebėjo tam tikrus svarbius astronominius reiškinius. Sukaupęs  pakankamai duomenų, Kopernikas ėmėsi rašyti sensacingą veikalą, galiausiai išstūmusį žmoniją iš visatos centro.

Nuo rankraščio iki knygos

Paskutinį gyvenimo tarpsnį Kopernikas skyrė įrodyti savo teoriją: kaupė argumentus bei formules, tikslino pirmines išvadas. Daugiau nei 95 procentus Koperniko knygos sudaro esminius jo teiginius grindžiančios mokslinės detalės. Knygos rankraštis išliko ir saugomas Krokuvoje, Jogailos universitete. Jis be pavadinimo, todėl astronomas Fredas Hoilis sako: „Taip ir nežinome, kaip šią knygą būtų pavadinęs pats Kopernikas.“

Veikalas daugelio smalsumą sužadino jo dar net neišleidus. Trumpą savo idėjų santrauką Kopernikas jau buvo išdėstęs leidinyje Commentariolus. Taip kalbos apie jo tyrinėjimus pasiekė Vokietiją bei Romą. Popiežius Klemensas VII apie Koperniko teoriją išgirdo dar 1533 metais. O 1536-aisiais mokslininkui parašė kardinolas Šėnbergas ir paragino išspausdinti visą darbą. Juo labai susidomėjo Vitenbergo universiteto (Vokietija) profesorius Georgas Joachimas Retikas, kuris, atvykęs pas Koperniką, pasiliko čia dvejus metus. Į Vokietiją Retikas parsivežė Koperniko rankraščio kopiją, kurią perdavė spaustuvininkui Petrijui ir korektoriui, dvasininkui Andriejui Osianderiui.

Osianderis pavadino knygą De revolutionibus orbium coelestium (Apie dangaus sferų sukimąsi). Žodžiais „apie dangaus sferų“ dvasininkas norėjo pasakyti esą darbas atspindi Aristotelio idėjas. Be to, knygos pradžioje Osianderis įdėjo anoniminį prierašą, kuriame pareiškė, kad šitos hipotezės nereikia suprasti kaip kokios tikėjimo doktrinos ir kad ji nebūtinai teisinga. Taigi knyga buvo išspausdinta su pakeitimais, padarytais be autoriaus žinios, o pats Kopernikas jos egzempliorių gavo vos kelios valandos prieš savo mirtį 1543 metais.

Perversmas moksle

Osianderio pakeitimai kurį laiką apsaugojo knygą nuo kritikos. Italų astronomas ir fizikas Galilėjus  vėliau rašė: „Iš pradžių šventoji Bažnyčia knygai neprieštaravo. Visi ją skaitė ir studijavo nereikšdami jokio nepasitenkinimo. Bet dabar, kai atsirado naujų faktų bei įrodymų, patvirtinančių jos teiginių pagrįstumą, kai kurie žmonės pasirengę nuplėšti autoriaus garbę, net nepasigilinę į patį veikalą.“

Pirmieji knygą pasmerkė liuteronai — pavadino ją „absurdu“. Katalikų Bažnyčia nuo oficialių pareiškimų iš pradžių susilaikė, vis dėlto paskui nusprendė, kad Koperniko veikalas su Bažnyčios doktrina nesuderinamas, ir 1616 metais įtraukė jį į draudžiamų knygų sąrašą. Šitas draudimas panaikintas tik 1828-aisiais. Vertimo į anglų kalbą pratarmėje Čarlzas Glenas Volis rašo: „Tarpusavyje besivaržantys katalikai ir protestantai baiminosi skandalų, kurie pakenktų jų kaip Biblijos aiškintojų autoritetui, todėl tiek vieni, tiek antri kuo griežčiausiai laikėsi paraidinės Šventraščio interpretacijos ir smerkdavo visas idėjas, kurios atrodydavo prieštaraujančios paraidiniam nors vienos Biblijos ištraukos supratimui.“ * Bet štai ką apie tariamą Koperniko teorijos ir Biblijos prieštarą manė Galilėjus: „[Kopernikas] neatmetė Biblijos. Jis labai gerai žinojo, kad jo teorija, jeigu tikrai teisinga, negali kirstis su Šventuoju Raštu, kurį tik reikia teisingai suprasti.“

Dabar Kopernikas gerbiamas ir laikomas šiuolaikinės astronomijos tėvu. Žinoma, jo sukurtą visatos aiškinimą tikslino ir tobulino vėlesni mokslininkai, tokie kaip Galilėjus, Kepleris, Niutonas. Tačiau astrofizikas Ovenas Gingričas sako: „Būtent Koperniko darbas parodė, kad netgi ilgai gyvuojantys moksliniai aiškinimai gali visiškai subyrėti.“ Tyrimais, stebėjimais bei matematine logika Kopernikas sugriovė įsisenėjusių religijos ir mokslo klaidų tvirtovę. Jis iki šiol prisimenamas kaip žmogus, kuris „sustabdė“ Saulę ir „išjudino“ Žemę.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

Apie dangaus sferų sukimąsi

Kopernikas savo veikalą suskirstė į šešias dalis. Štai kai kurie svarbiausi jo teiginiai.

● Mūsų planeta — viena iš daugelio dangaus „keliauninkių“, kurių judėjimą valdo Saulė, „sėdėdama karališkame soste“.

● Visos planetos, įskaitant Žemę, aplink Saulę skrieja ta pačia kryptimi. Žemė aplink savo ašį apsisuka per parą, o aplink Saulę — per vienerius metus.

● Arčiausiai Saulės yra Merkurijus, toliau eina Venera, Žemė su Mėnuliu, Marsas, Jupiteris ir galiausiai Saturnas.

[Šaltinio nuoroda]

Koperniko knygos titulinis lapas: Zbiory i archiwum fot. Muzeum Okręgowego w Toruniu

[Iliustracija 14 puslapyje]

Koperniko naudotas stebėjimo prietaisas

[Šaltinio nuoroda]

Zbiory i archiwum fot. Muzeum Okręgowego w Toruniu

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Daiktai iš Koperniko observatorijos kabineto Fromborke (Lenkija)

[Šaltinio nuoroda]

Zdjecie: Muzeum M. Kopernika we Fromborku; J. Semków

[Iliustracija 16 puslapyje]

Geocentrinė sistema

[Šaltinio nuoroda]

© 1998 Visual Language

[Iliustracija 16 puslapyje]

Heliocentrinė sistema

[Šaltinio nuoroda]

© 1998 Visual Language

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Šiuolaikinis Saulės sistemos vaizdas