Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kaip išmaitinti milijardą žmonių?

Kaip išmaitinti milijardą žmonių?

Kaip išmaitinti milijardą žmonių?

KASDIENĄ milijardas žmonių alksta. Tačiau, Jungtinių Tautų nuomone, tokių baisių gyvenimo sąlygų neturėtų būti.

„Sakote, kad jums svarbiausia įveikti patį didžiausią skurdą.“ Taip 2000 metų rugsėjo 8-ąją Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas pareiškė pasaulio galingiesiems — vyrams ir moterims, susirinkusiems į Jungtinių Tautų surengtą Tūkstantmečio aukščiausio lygio susitikimą. Keletas jame dalyvavusių vadovų atvirai kalbėjo apie skurdo problemą pasaulyje. „Visiškas skurdas — tai tiesiog pasityčiojimas iš žmogiškumo“, — pasakė Brazilijos viceprezidentas. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas padėtį apibūdino dar tiesmukiau: „Tai slogus išsivysčiusių šalių neveiksnumo Afrikoje faktas, kuris sukrečia ir daro gėdą mūsų civilizacijai.“

Abu kalbėtojai aiškiai pasakė, jog valstybės, nedarydamos, ką gali, kad pamaitintų badaujančiuosius, užsitraukė gėdą. Demonstruodami savo troškimą pagerinti visų žmonių gyvenimo sąlygas, minėto susitikimo dalyviai pasižadėjo imtis veiksmų ir tai išdėstė aštuonių punktų rezoliucijoje. Dokumente yra ir tokios mintys: „Negailėsime pastangų, kad išvaduotume žmones — vyrus, moteris bei vaikus — iš apgailėtinų, asmens orumą žeminančių sąlygų — didžiulio skurdo, kurį šiuo metu kenčia daugiau kaip milijardas gyventojų [...]. Nutariame: iki 2015 metų pasaulyje perpus sumažinti procentą badaujančiųjų bei asmenų, kurių dienos pajamos mažesnės nei vienas doleris.“

Kas nuo 2000-ųjų rugsėjo padaryta siekiant šio kilnaus tikslo?

Darbai iškalbingesni už žodžius

2003-iaisiais Pasaulio ekonomikos forumo organizacija „Global Governance Initiative“ pradėjo vertinti, kas nuveikta vykdant Jungtinių Tautų Tūkstantmečio deklaracijoje užsibrėžtus tikslus. Oficialiame 2004 metų sausio 15 dienos pranešime teigiama: „Pasaulis visiškai nesistengia, kad įgyvendintų svarbiausius uždavinius.“ O dėl bado konstatuojama: „Problema — ne absoliutus stygius, nes maisto pakaktų visiems. Žmonės užtektinai ir tinkamai pavalgyti negali dėl to, kad neturi pinigų.“

Apie visuotinę skurdo problemą pranešime atsiliepiama taip: „Didžiausia atsakomybė už tai, kad pažadai vykdomi vangiai, dabar tenka vyriausybėms, — turtingoms ir skurdžioms. Bet pati turtingųjų sukurta pasaulinė ekonomikos sistema itin dažnai nukreipta prieš varguolius. Iš išsivysčiusių šalių girdėti vien gražios kalbos, tačiau jos beveik nerodo noro tą sistemą pakeisti arba gerokai padidinti paramą skurstančioms.“ Nors politikai sulaukia tokių priekaištų, užuot ko nors ėmęsi, ir toliau diskutuoja, o valdžios kreipia reikalus savo naudai. Tuo tarpu neturtingieji kaip alko, taip ir alksta.

Pasaulio ekonomikos forumo informaciniame biuletenyje „Nuo troškimų iki darbų“ perspėjama: „Kol nepasikeis tarptautinė prekybos politika ir pačios valstybės nesutelks jėgų badui įveikti, taip pat kol nebus imamasi konkrečių veiksmų bado kamuojamose vietovėse, maisto stygiaus problema gausiai apgyventuose regionuose dar paaštrės.“ O kas turėtų vykdyti teisingesnę politiką ir imtis „konkrečių veiksmų bado kamuojamose vietovėse“? Tos pačios valdžios, kurios 2000-aisiais viešai pareiškė gerinsiančios žmonijos padėtį.

Vienas neįvykdytas pažadas gali nuvilti, keletas — sukelti nepasitikėjimą. Nesilaikydamos žodžio pasirūpinti vargšais, pasaulio valdžios prarado žmonių pasitikėjimą. Štai penkių vaikų motina iš vienos skurdžios Karibų jūros šalies pamaitinti savo šeimą gali tik kartą per dieną. Ji sako: „Aš tik rūpinuosi, ar ko pavalgysime. Ir visai nesvarbu, kas valdžioje. Nė iš vienos mes niekada nieko negavome.“

Biblijoje, Jeremijo knygoje, užrašyta: „Aš gerai žinau, Jehova, kad žemiškam žmogui nepriklauso jo kelias. Einančiam žmogui nepriklauso net kreipti savo žingsnio“ (Jeremijo 10:23, NW). Šią Biblijos tiesą patvirtina valdžių nesugebėjimas spręsti vargšų problemas.

Bet yra Valdovas, kuris turi galios ir noro jas išspręsti. Biblijoje aiškiai pasakyta, kas jis. Kai tas Valdovas imsis vadovauti, niekas niekada nebealks.

Kuo grindžiama viltis

„Visų akys žvelgia į tave su viltimi, ir tu duodi jiems peno, kai reikia“ (Psalmyno 145:15). Kas gi tas Asmuo, kuriam rūpi, kad žmogus būtų sotus? Mūsų Kūrėjas, Jehova Dievas. Nors žmonija tūkstančius metų kenčia nuo bado ir kitokių bėdų, Jehova nesiliauja rūpinęsis žmonėmis. Jis stebi valdžių nesėkmes, o jo patikimame Žodyje, Biblijoje, pasakyta, kad netrukus Dievas pakeis jas valdžia, kurią įsteigs pats.

Jehova sako: „Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono, savo šventojo kalno!“ (Psalmyno 2:6). Taigi viltis grindžiama šituo iškilmingu aukščiausio visatos valdovo pareiškimu. Dažnai valdininkai pavaldiniams niekuo nepadeda, o Dievo paskirtasis Karalius, Jėzus Kristus, skurdžiausiems žemės gyventojams teiks naudą, kurios jie dar neregėjo.

Per šį Karalių Jehova maitins visus alkstančiuosius. „Galybių Viešpats surengs [...] visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais“, — sakoma Izaijo 25:6. Valdant šiai Dievo Karalystei, žmonėms, kad ir kur jie gyventų, niekada nepristigs tinkamo maisto. Apie Jehovą Biblijoje sakoma: „Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą“ (Psalmyno 145:16).

[Anotacija 13 puslapyje]

„Tai slogus išsivysčiusių šalių neveiksnumo Afrikoje faktas, kuris sukrečia ir daro gėdą mūsų civilizacijai“ (Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tonis Bleras).

[Iliustracija 12 puslapyje]

ETIOPIJA. Pagalba maistu būtina maždaug 13 milijonų šalies gyventojų, kaip ir šiam vaikui (viršuje)

[Iliustracija 12 puslapyje]

INDIJA. Šie moksleiviai pavalgyti gauna mokykloje

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 12 puslapyje]

Viršuje: © Sven Torfinn/Panos Pictures; apačioje: © Sean Sprague/Panos Pictures