Stichinės nelaimės ir žmonių veikla

RŪPESTINGAI prižiūrimas automobilis rieda saugiai. Bet jeigu apleisime, važinėti taps pavojinga. Tam tikra prasme tą patį galima pasakyti ir apie Žemę.

Nemažai mokslininkų mano, jog dėl žmogaus veiklos pakitus planetos atmosferai bei vandenynams, padažnėjo stichinių nelaimių, jos pasidarė pražūtingesnės. Gyventi tapo nebesaugu. Ateitis irgi neaiški. „Dabar vienintelėje mums tinkamoje planetoje įpusėjęs didelis nevaldomas eksperimentas“, — rašoma žurnalo Science vedamajame apie klimato pokyčius.

Kad geriau suvoktume, kodėl stichinės nelaimės dėl žmogaus veiklos darosi vis dažnesnės ir pražūtingesnės, turime šį tą suprasti apie gamtos reiškinius. Pavyzdžiui, dėl ko kyla uraganai?

Planetos šilumokaičiai

Žemės klimato sistema neretai lyginama su įrenginiu, perdirbančiu ir paskirstančiu saulės energiją. Kadangi atogrąžose saulės  šilumos daugiausia, susidaręs temperatūrų skirtumas verčia orą judėti. * Planetai sukantis aplink savo ašį iš šito drėgno oro formuojasi sūkuriai; kai kurie tampa depresijomis, arba žemo atmosferos slėgio sritimis. O šios gali virsti štormais.

Jei atkreiptumėte dėmesį, kaip atogrąžų štormai juda, pamatytumėte, kad jie paprastai slenka nuo pusiaujo į šiaurę arba pietus, — kur vėsiau. Taip, galima sakyti, štormai atstoja milžiniškus šilumokaičius — sušvelnina klimatą. Bet kada vandenyno, kuris yra lyg kokia to klimato įrenginio „katilinė“, paviršiaus temperatūra viršija 27 laipsnius Celsijaus, atogrąžų štormai sutelkia energijos tiek, kad virsta ciklonais, uraganais arba taifūnais: šitaip įvairiuose regionuose vadinamas praktiškai tas pats gamtos reiškinys.

Daugiausiai aukų nusinešusi stichinė nelaimė JAV istorijoje 1900-ųjų rugsėjo 8 dieną užgriuvo saloje įsikūrusį Galvestono miestą (Teksaso valstija). Uraganas tąsyk pasiglemžė 6—8 tūkstančius miestiečių, taip pat 4000 gyvenusių apylinkėse, sugriovė apie 3600 namų. Tiksliau pasakius, sugriuvo viskas.

Kaip rašėme pirmame straipsnyje, per kelerius pastaruosius metus siautėjo nemažai štormų. Mokslininkai tiria, ar tai susiję su visuotiniu atšilimu, nes audros dėl to gali darytis stipresnės. Tačiau apie atšilimą byloja ne vien oro pokyčiai. Jau dabar akivaizdus ir kitas pavojingas to padarinys.

Vandenynų lygis kyla, mažėja miškų

Remiantis žurnalo Science vedamuoju, „per pastarąjį šimtmetį vandenynų lygis pakilo 10—20 centimetrų ir gali kilti dar“. Kaip tai susiję su visuotiniu atšilimu? Tyrinėtojai nurodo dvi galimybes. Viena — tirpsta poliarinių žemių ir kalnų ledynai. Antra — šiluminis plėtimasis: vandenynams šylant, jų tūris didėja.

Ramiojo vandenyno Tuvalu salos tikriausiai jau patiria viso to pasekmes. Žurnalas Smithsonian rašo, kad, Funafudžio atole surinktais duomenimis, vandens lygis „per pastarąjį dešimtmetį kasmet [pakyla] vidutiniškai 0,22 colio [5,6 milimetro]“.

Gyventojų daugėjant, įvairiose šalyse plečiasi miestai, auga lūšnynai, labiau niokojama gamta. Dėl to stichinių nelaimių padariniai būna dar skaudesni. Apsvarstykime kelis pavyzdžius.

Haičio sala tankiai apgyventa ir miškai čia sparčiai kertami jau senokai. Pagal naujausią pranešimą, kad ir kokios didelės būtų  ekonominės, politinės ir socialinės Haičio problemos, niekas taip nekenkia kraštui, kaip miškų niokojimas. Tai paaiškėjo 2004-aisiais, kai įvyko tragedija — purvo nuošliaužos po smarkių liūčių palaidojo tūkstančius žmonių.

Kaip rašoma viename žurnalo Time numeryje, stichijos vis labiau siaubia Pietų Aziją. Priežastys vėlgi tos pačios: „visuotinis atšilimas, daugėja užtvankų, kertami miškai, ūkininkai juose išdegina nemažus plotus ruošdami sau dirvą“. Nelikus miškų, sausros būna baisesnės — dar greičiau išdžiūsta dirvožemis. Pastaraisiais metais sausros Indonezijoje ir Brazilijoje sukėlė neregėtus gaisrus miškuose, kurie šiaip būna per drėgni, kad užsidegtų. Bet stichija siautėja ne vien dėl pakitusių orų. Daugelį šalių vargina nelaimės, kurių priežastis glūdi Žemės gelmėse.

Kai dreba žemė

Žemės pluta sudaryta iš įvairaus dydžio judančių plokščių. Judėjimas toks intensyvus, jog kasmet įvyksta keli milijonai žemės drebėjimų. Dalies jų nė nepajuntame.

Manoma, kad maždaug 90 procentų visų žemės drebėjimų būna palei šių plokščių pakraščius. Nors retai, tačiau kartais labai stipriai žemė sudreba ir toliau nuo kraštų. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota daugiausia gyvybių nusinešusi tokia tragedija trijose Kinijos provincijose 1556-aisiais. Apytikriais duomenimis, aukų buvo apie 830000!

Žemės drebėjimai kartais sukelia ir kitus pragaištingus reiškinius. Štai 1755 metų lapkričio 1-ąją griuvėsiais virto Lisabona (Portugalija), turėjusi 275000 gyventojų. Bet baisumai tuo nesibaigė. Mieste kilo gaisrų, o nuo Atlanto vandenyno atūžė  milžiniškos, maždaug 15 metrų, bangos. Iš viso žuvo daugiau kaip 60000 žmonių.

Ir vėl tokių nelaimių siaubingi padariniai iš dalies susiję su žmonių veikla. Viena, pavojingos zonos tankiai apgyventos. „Kone pusė didžiausių pasaulio miestų įsikūrę seisminėse zonose“, — sako mokslininkas Andru Robinsonas. Antra, statyboms naudojamos nepatvarios medžiagos, pasirenkamos netinkamos konstrukcijos. Deja, ne veltui sakoma, kad „ne patys drebėjimai, o griūvantys statiniai pražudo žmones“. Bet ką gi daryti tiems, kurie neišgali pasistatyti stichijos jėgas atlaikančių namų?

Ugnikalniai kuria ir naikina

„Jums skaitant šiuos žodžius tikriausiai išsiveržia bent 20 ugnikalnių“, — rašoma viename JAV Smitsono instituto pranešime. Apibendrinant teoriją apie žemės plokščių judėjimą, galima pasakyti, kad žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai vyksta: žemyninės, o ypač vandenyno dugno plutos plyšiuose; žemės plutoje, kur magma per plyšius veržiasi pro mantiją; ties tektoninių plokščių pakraščiais, kur viena plokštė nyra po kita.

Pastarojoje zonoje iškilę ugnikalniai pavojingiausi tiek dėl aktyvumo, tiek todėl, kad yra arti gyvenamųjų vietovių. Ramiojo vandenyno pakraščiai sudaro vadinamąjį „ugnies žiedą“, nusėtą šimtais ugnikalnių. Šiek tiek jų susiformavo virš astenosferos (viršutinis, pusiau išsilydęs mantijos sluoksnis) karštųjų židinių, toliau nuo tektoninių plokščių pakraščių. Atrodo, tokie dariniai yra Havajų, Azorų, Galapagų bei Draugijos salos.

Iš tikrųjų ugnikalniai ilgą laiką keitė Žemės veidą. Kaip rašoma vieno universiteto tinklalapyje, „90% visų žemynų ir vandenynų baseinų — vulkaninės kilmės“. Bet kodėl kai kurie išsiveržimai pridaro tiek žalos?

Išsiveržimas prasideda iš karštų Žemės gelmių ėmus kilti magmai. Kai kur ji išsilieja pamažu ir retai kada užklumpa žmones netikėtai. Tačiau kartais per išsiveržimą išsiskiria daugiau energijos nei sprogus atominei bombai! Tai priklauso nuo magmos sudėties ir klampumo, joje esančių dujų bei stipriai įkaitusio vandens kiekio. Magmai artėjant prie paviršiaus, vanduo ir dujos staiga išsiplečia. Kada magma yra tam tikros cheminės sudėties, poveikis būna lyg atidarius butelį gazuoto gėrimo.

Laimei, apie išsiveržimą vulkanai dažnai „įspėja“. Būtent taip atsitiko 1902 metais  su Mon Pelė, dunksančiu Martinikos saloje Karibų jūroje. Netoliese įsikūrusiame Sent Pjero mieste turėjo vykti rinkimai, todėl politikai ragino gyventojus pasilikti, nepaisant iš kraterio nuolat virstančių pelenų, blogos žmonių savijautos bei visus kaustančios baimės. Tarp kitko, dauguma parduotuvių jau ne vieną dieną buvo uždarytos!

Gegužės 8-ąją vyko Kristaus žengimo į dangų šventė, tad daugelis rinkosi katedroje ir meldėsi, kad būtų apsaugoti nuo stichijos. Tą rytą, prieš pat 8 valandą, Mon Pelė išsiveržė išsviesdamas pelenų, vulkaninio stiklo, pemzos ir dujų — viskas įkaitę iki 200—500 laipsnių Celsijaus. Mirtį nešantis debesis nusileido ir apdengė miestą: žuvo beveik 30000 gyventojų, išsilydė bažnyčios varpas, uoste užsiliepsnojo laivai. Tai daugiausia aukų pasiglemžęs ugnikalnio išsiveržimas XX amžiuje. Vis dėlto jis galėjo būti ne toks pražūtingas, jei žmonės būtų paisę įspėjamųjų ženklų.

Ar stichinių nelaimių daugės?

Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos parengtame pranešime apie 2004-aisiais pasaulyje įvykusias nelaimes teigiama, jog per pastarąjį dešimtmetį geofizinių bei su orais susijusių nelaimių skaičius išaugo 60 procentų. „Akivaizdu kas laukia ateityje“, — rašoma pranešime, išleistame prieš katastrofišką gruodžio 26 dienos cunamį Indijos vandenyne. Tad jei gyventojų pavojingose vietovėse ir toliau gausės, o miškų retės, perspektyvos nedžiuginančios.

Be to, išsivysčiusių šalių pramonė į atmosferą išmeta vis daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Remiantis žurnalo Science vedamuoju straipsniu, delsdami sumažinti tokių teršalų kiekį, „tarsi negydome progresuojančios ligos — vėliau tikrai prireiks didesnių išlaidų“. Apie tai pranešime, kaip sušvelninti nelaimes, skelbiama: „Klimato pokyčiai, galima sakyti, yra visus liečianti ir rimtus padarinius sukelianti aplinkosaugos problema, viena svarbiausių, kokią tik teko spręsti tarptautinei bendruomenei.“

Tačiau šiuo metu, atrodo, net nesugebama prieiti prie bendros išvados, ar žmogaus veikla iš tiesų skatina visuotinį atšilimą, o ką kalbėti apie susitarimą, kaip šitą bėdą įveikti. Visa tai primena, kokie teisingi Šventojo Rašto žodžiai: „Žmogui nepriklauso net kreipti savo žingsnio“ (Jeremijo 10:23, NW). Bet kaip pamatysime kitame straipsnyje, padėtis nėra beviltiška. Dabartinės nelaimės kartu su „audromis“ visuomenėje rodo, kad palengvėjimas — čia pat.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

LAUKE UŽAUGO NE TIK KUKURŪZAI

VIENAS Meksikos ūkininkas 1943 metais savo kukurūzų lauke išvydo dar kažką augant. Jo akyse skeldėjo žemė. Kitą dieną išdygo mažas ugnikalnis. Po savaitės „kūgis“ jau siekė 150 metrų, o po metų — 360. Galiausiai ugnikalnis, esantis 2775 metrai virš jūros lygio, išaugo iki 430 metrų. Pavadintas Parikutino vardu paskutinį kartą jis išsiveržė 1952-aisiais ir „nurimo“.

[Šaltinio nuoroda]

U. S. Geological Survey/Photo by R. E. Wilcox

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

KAI DIEVAS IŠGELBĖJO TAUTAS NUO NELAIMĖS

BADAS, galima sakyti, irgi stichinė nelaimė. Vienas pirmųjų rašytiniuose šaltiniuose paminėtų badmečių ištiko senovės Egiptą Jokūbo (kitaip Izraelio) sūnaus Juozapo dienomis. Neganda truko septynerius metus ir prislėgė Egiptą, Kanaaną bei kitas šalis. Tačiau didelės nelaimės pavyko išvengti, nes Jehova badmetį buvo išpranašavęs septynerius metus iš anksto. Be to, pasakė, kad anie metai prieš badą bus maisto pertekliaus laikas Egipte. Vadovaujami dievobaimingojo Juozapo, kuris padedant Dievui tapo viso to krašto vietininku ir buvo įpareigotas skirstyti maistą, šalies gyventojai sukaupė tiek grūdų, jog „nebuvo įmanoma suskaičiuoti“. Taip egiptiečiai ne tik patys prasimaitino, bet ir aprūpino „visą pasaulį“, taip pat Juozapo šeimą (Pradžios 41:49, 57; Brb; 47:11, 12).

[Iliustracijos 7 puslapyje]

HAITIS 2004. Patvinusia gatve vaikai neša geriamąjį vandenį. Besaikis miškų kirtimas sukėlė gausias purvo nuošliaužas

[Šaltinių nuorodos]

Fonas: Sophia Pris/EPA/Sipa Press; nuotrauka: Carl Juste/Miami Herald/Sipa Press

[Iliustracija 9 puslapyje]

Daugelio šalių pramonė į atmosferą išmeta vis daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų

[Šaltinio nuoroda]

© Mark Henley/Panos Pictures