Vynas, medis ir kubiliaus amatas

ĮRAŠO KALBA

Vynas, medis ir kubiliaus amatas

ŠOKOLADAS, muskatas, vanilė, arklio prakaitas — tai tik keletas iš daugelio vaizdingų apibūdinimų, kuriais vyndariai nusako vyno skonį. Kodėl vynai tokie skirtingi? Dėl dirvožemio, vynuogių bei oro sąlygų įvairumo. Apskritai šio gėrimo skonį ir aromatą lemia daugiau nei 400 cheminių junginių. O nuo pirmojo amžiaus vyndariai pradėjo naudoti dar vieną puikų „prieskonį“ — medieną. Tiesa, ne bet kokią, o dažniausiai baltojo ąžuolo.

Kaip vynas susidraugavo su medžiu? Ir kodėl gerų vynų gamintojai renkasi būtent ąžuolą?

Odą ir molį pakeitė medis

Apie vyną užsimenama jau pačiuose seniausiuose istorijos šaltiniuose (Pradžios 9:20, 21). Vynuogių sultis pildavo į molinius indus arba odinius maišus, kuriuose jos rūgdavo. Tokius indus gėrimui laikyti bei gabenti žmonės plačiai naudojo iki pat Kristaus laikų (Mato 9:17). Maždaug nuo tada ėmė plisti naujovė.

Pirmojo amžiaus istorikas Plinijus Vyresnysis rašo, kad Galijos (anuometinės Prancūzijos) meistrai iš lentų išmoko daryti statines. Taip atsiradęs naudingas kubiliaus amatas paskui jau ėjo iš kartos į kartą. Vienas statines darydavo labai sandarias, tinkamas skysčiams, pavyzdžiui, vynui arba aliejui. Meistraudavo ir paprastesnes — miltams, vinims ar kokioms kitoms prekėms laikyti. Kadangi krovinius tuomet žmonės arba nešiodavo patys, arba kinkydavo gyvulius, statinė labai palengvino darbą. Kodėl?

Puikus išradimas

Dėl savo pūstos formos statinės buvo ne tik tvirtos, jas galėjo risti. Sunkių prekių prikrautą dėžę turėdavo nešti keli vyrai arba tempdavo stiprus gyvulys, o tokio paties svorio statinei ritinti bei „vairuoti“ užteko vieno žmogaus. Kadangi statinės tvirtesnės už molinius indus ir patogesnės už dėžes, jos ištisus šimtmečius spartino prekybą visokiausiomis gėrybėmis.

Dabar šituos senovinius indus beveik visur pakeitė plieniniai, plastikiniai arba kartoniniai. Vis dėlto kubiliaus amatas neišnyko — jis vis dar labai reikalingas. Vien Kalifornijos valstijoje (JAV) dirbtuvėse triūsia apie 12000 žmonių, kasmet pagaminančių produkcijos už 211 milijonų dolerių. Viena tokia Kalifornijos įmonė, įsikūrusi vynininkyste garsėjančiame Napos slėnyje, per metus pagamina daugiau nei 100000 statinių. O kaip jos daromos?

Iš miško — ant ugnies

Vertingiausia žaliava atkeliauja iš Prancūzijos ąžuolynų. Šioje šalyje kokybiškos ąžuolo medienos į valias, todėl apie 45 procentus visų statinių vynui pagamina prancūzai. Medkirčiai pjauna ąžuolus, kuriems nuo 100 iki 200 metų. Lentpjūvėje rąstai supjaustomi, tada pagal medienos plaušo kryptį kruopščiai suskaldomi į lentas, vadinamas šulais. Blogai suskaldyti šulai lenkiami sulūš arba iš statinės sunksis vynas. Šulus paskui sukrauna po atviru dangumi, kad dėl saulės, vėjo bei lietaus iš medienos pamažu išgaruotų aitrūs taninai ir šitaip atsiskleistų aromatinės ąžuolo savybės. Lauke lentos išguli nuo vienerių iki ketverių metų, o tada keliauja pas meistrus.

Įžengęs į kubiliaus dirbtuves pasijunti lyg nusikėlęs į praeitį: tvyro medžio kvapas, čerškia pjūklai, brūkši obliai, kaukši plaktukai. Šulai daromi tokie kaip senovėje — plačiausi per vidurį, smailėjantys į galus. Jų kraštus kubilius nusklembia taip tiksliai, kad sustatyti ir suglausti vienas prie kito sudarytų cilindrą. Tuomet ant vieno galo užkala stiprius geležinius lankus ir būsimoji statinė tampa panaši į platėjantį sijoną.

Dabar storulę pakabina ir palaiko virš ugnies, kad sušiltų. Paskui vidinę pusę garina — taip medis sudrėksta ir suminkštėja. Tada meistras stipria virve ar trosu apsuka išsiskėtusius šulų galus ir gerai suveržia — gaminys įgauna įprastą formą. Belieka ant suveržto galo užkalti laikinus geležinius lankus (tikrieji lankai įtaisomi vėliau). Tiesa, kol kas statinė be dugnų.

Statinės „skrudinimas“

Apkaustęs statinę lankais, kubilius abiejų galų vidinėje pusėje įpjauna griovelius, į juos vėliau įstatys apskritus dugnus. Pastaruosius daro iš ąžuolinių lentučių. Tarp jų deda siauras nendrių juosteles, kad dugnams netolygiai brinkstant arba traukiantis statinė neprarastų sandarumo.

O kol statinė dar bedugnė, meistras vėl kiša ją ant ugnies ir šįkart atvira liepsna „paskrudina“ vidų. Vienas tik truputį pasvilina, o kitas kaip reikiant išdegina — nelygu, kaip pageidauja vyndarys. Šitaip apdorotas ąžuolas suteikia vynui įvairiausių skonių. Dabar kubilius įleidžia dugnus — kartais irgi iš pradžių apdegintus, — o šone išgręžia užkemšamą skylę, pro kurią statinė pripildoma arba ištuštinama. Galiausiai nušveičia, nuvalo gaminio išorę — ir štai metas atiduoti vynininkams.

„Prieskonių rinkinys“

„Mūsų vynams brandinti idealiai tinka ąžuolo statinės“, — sakė vienos vyno daryklos Kalifornijoje vadybininkas, vardu Bobas. Vedžiodamas ekskursantus jis papasakojo įdomių dalykų: „Ąžuolo mediena — vienintelė mediena, kuri ir labai tvirta, ir pasižymi vyno skonį gerinančiomis savybėmis.“ Mostelėjęs į statinių eiles, Bobas tęsia: „Tokiose statinėse bręstantis vynas „kvėpuoja“. Į vidų pro sieneles iš lėto skverbiasi deguonis, vyksta oksidacija. Per šį procesą nusistovi vyno spalva, jis įgauna švelnų skonį. Tuo pat metu iš statinių smelkiasi alkoholis bei vanduo; jie išgaruoja. Nuosėdos nusistoja, o iš ąžuolo į vyną pamažėle išsiskiria cukrūs bei taninai, — jie suteikia gėrimui savitų, subtilių prieskonių. Prieš pilstant į butelius vynas brandinamas 18 mėnesių arba ilgiau — priklauso nuo jo rūšies.“

„Tokia statinė tarnauja neilgai, — tęsia Bobas. — Kai kuriuos geriausius vynus brandiname tik naujose ąžuolinėse statinėse, nes daugumos aromatinių medžiagų medis netenka jau po pirmojo karto. Aišku, tos pačios statinės naudojamos ne sykį, bet tada gali jau pagadinti vyną nepageidaujamais prieskoniais.“

Toliau Bobas aiškina, kodėl svarbu, iš kokios šalies mediena atvežta: „Prancūzijoje, Limuzene užaugęs baltasis ąžuolas suteikia vynui kitokių skonio atspalvių nei tokios pačios rūšies mediena iš Misūrio Jungtinėse Valstijose.“ Iš kur tas skirtumas? „Jis priklauso nuo daug ko: dirvožemio sudėties, oro sąlygų, miško amžiaus ir kitko. Įtakos vynui turi ir tai, kaip ąžuolas buvo džiovinamas — krosnyje ar atvirame ore. Geriausios statinės daromos tik iš lauke džiovintos medienos. Daugiausia naudojame amerikietišką, prancūzišką ąžuolą arba abi šias rūšis, bet tinka ir atvežti iš Kinijos bei Rytų Europos.“

Bobas užbaigė ekskursiją tokiais žodžiais: „Viskas — šalis, kur ąžuolas išaugęs, išdeginimo laipsnis, vyno brandinimo trukmė vyndariui tarsi koks prieskonių rinkinys, suteikiantis gėrimui norimą skonį. Taigi, kai gurkšnosite gerą raudoną vyną, pagalvokite ne vien apie tai, kiek ilgai ir sunkiai plušo vynininkai. Prisiminkite ir meistrus, įgudusiai padariusius statines, kuriose gėrimas pasiekė savo brandą.“

[Rėmelis/iliustracija 26 puslapyje]

Ąžuolo statinės ar ąžuolo pjuvenos?

Brandinant kai kuriuos baltuosius vynus, pavyzdžiui, iš Chardonnay vynuogių rūšies, be ąžuolinių statinių neapsieisi. Tačiau jose brandinami ne visi vynai. Kai kurie vyndariai gėrimą laiko nerūdijančio plieno arba betoninėse talpyklose, bet, norėdami suteikti ąžuolo aromatų, prideda į jas ąžuolinių lentų, drožlių arba pjuvenų.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Vyno statinėms reikia aukščiausios kokybės ąžuolo

[Iliustracija 24 puslapyje]

Hidraulinis įrenginys skaldo rąstus

[Iliustracija 24 puslapyje]

Sandarūs šulai išpjaunami pagal medienos plaušo kryptį

[Iliustracija 25 puslapyje]

Lentos statinių šulams

[Iliustracija 25 puslapyje]

Pakaitinus statines virš žarijų, šulus jau galima suveržti geležiniais lankais

[Šaltinio nuoroda]

Seguin-Moreau, France

[Iliustracija 25 puslapyje]

Ąžuolinėse statinėse brandinamas vynas įgauna gerą skonį

[Iliustracija 26 puslapyje]

Paryžiaus kubiliai XX amžiaus pradžioje

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 27 puslapyje]

Vyno degustacija (maždaug 1900 metai)

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

ATSIBUSKITE!