Prie Kūrėjo patraukė tiesos grožis

PAPASAKOJO CUJOŠIS FUDŽIIS

PRIEŠ daugelį metų man pasitaikė ypatinga proga. Tuomet buvau Ikenobo floristikos mokyklos vadovo padėjėjas, tad man skyrė sukomponuoti gėlių puokštes vienoje imperatoriaus rūmų menėje, Tokijuje. Mus akylai stebėjo. Tvyrant įtampai labai stengiausi, kad nenutikštų nė lašelis vandens. Tai vienas ryškiausių epizodų mano, kaip gėlių kompozicijų kūrėjo, karjeroje. Norėčiau papasakoti, kaip juo tapau.

Gimiau 1948-aisiais Japonijoje, Nišivakio mieste, į pietvakarius nuo Kobės. Gėlėse atsispindintis kintančių metų laikų grožis žavėjo nuo pat vaikystės. Tačiau augau pas močiutę, uolią budistę, todėl mintis apie Kūrėją niekada neateidavo į galvą.

Mama Nišivakyje mokė ir tebemoko ikebanos, arba puokščių komponavimo meno. Japonijoje ikebana, arba kado (gėlių kelias), — disciplina, į kurią žiūrima itin pagarbiai. Šito meno manęs niekada mama nemokė, bet jos įtaka man buvo didelė. Kai reikėjo rinktis profesiją, troškau pasinerti į ikebanos pasaulį. Mano mokytojas ir mama patarė stoti į universitetą, bet aš nedvejodamas pasirinkau Ikenobo kolegiją. Ikenobo yra seniausia ikebanos disciplina Japonijoje. Priimtas į tą mokyklą ėmiau nuoširdžiai studijuoti puokščių komponavimą.

Pasineriu į ikebanos pasaulį

Ikebana, tradicinis japonų menas, pažodžiui reiškia „gyva gėlė“. Paaiškinsiu. Gėlių parduotuvėje pamerktos gėlės, aišku, gražios. Tačiau kaip jos skiriasi nuo sužydusių smulkučių pievos žolynų arba medžių žiedų kalnuose! Gamtoje visa alsuoja gyvybe ir atspindi metų laikus. Būtent tai labiausiai ir žavi. Ikebana yra būdas išreikšti gamtos grožį komponuojant žiedus bei augalus ir išryškinant tai, kas padarė didžiausią įspūdį.

Tarkim, norite sukurti rudenio nuotaiką. Tam geriausiai tiks rudeninės gėlės — gencijonas, patrinija bei įvairiaspalviai medžių lapai. Gal norėtumėte perteikti ir gaivaus vėjelio dvelksmą? Tada rinkitės kelis lengvai siūbuojančius kininio miskanto stiebelius. Mane ikebana labai traukė. Išreikšti save kuriant erdvines gėlių bei kitokių augalų kompozicijas buvo nė su kuo nesulyginamas džiaugsmas.

Didelė „šeima“

Ikebana, kaip puošybos menas, atsirado prieš 500 metų. Jos mokykloms būdinga vadinamoji vadovo valdymo sistema. Vadovo pareigos paveldimos. Būdamas meno tradicijų paveldėtojas, jis yra ir didžiulės pasekėjų „šeimos“ galva, todėl turi išmokyti jaunesnę kartą ne tik tradicinių, bet ir paties  sukurtų, jo laikotarpį atitinkančių ikebanos stilių.

Baigęs Ikenobo kolegiją ir dvejų metų specialius kado kursus, 1971-ųjų sausį pradėjau dirbti Ikenobo fonde. Planuodavau bei rengdavau ikebanos parodas visoje Japonijoje. Be to, keliaudavau su vadovu po šalį kaip vienas iš asistentų ir padėdavau jam kurti menines kompozicijas.

Negaliu pamiršti dienos, kada pirmą kartą pakviestas stovėjau ant pakylos Fukuokos sporto centre, kur vadovas demonstravo, kaip komponuojamos puokštės. Priešais tūkstančius žiūrovų jaučiausi visiškai sutrikęs. Lanksčiau stiebus ir karpiau šakeles, — ko visai neturėjau daryti. Bet vadovas, aiškindamas kūrimo eigą, dėl to tik pajuokavo. Tai padėjo man atsipalaiduoti.

Su vadovu gėlių kompozicijas kurdavome ir tada, kai į valstybinius renginius atvykdavo garsių svečių iš užsienio. Kaip jau sakiau, vienąkart teko darbuotis puošnioje imperatoriaus rūmų menėje.

Vėliau, kada buvo įkurtas Ikenobo kvalifikacijos kėlimo centras, kur tobulindavosi visi šalies meistrai, man patikėjo su mokymu susijusį darbą. Turėjau sudaryti mokymo planus ir prižiūrėti vadovėlių bei filmuotos medžiagos leidybą. Tuo trijuose šimtuose kolegijos filialų visoje Japonijoje naudojosi apie 200000 kursantų. Prižiūrėdamas kursus keliavau po šalį. Ikenobo kolegija turi filialų ir užjūryje, todėl keliskart per metus vykdavau į Taivaną. Taip įgijau vadovo pasitikėjimą ir gavau atsakingas pareigas.

Darbas patiko, bet gyvenimu buvau nevisiškai patenkintas. Už mane supančio grožio slėpėsi daug to, kas kėlė nusivylimą. Mokinių tarpusavio pavydas peraugdavo į šmeižtus, tad dėstytojai dažnai prašydavo patarimo, ką daryti. Bet organizacijoje, kur dominavo seni papročiai ir valdė įtakingas asmuo, ne ką tegalėjau pakeisti. Kadangi daugelis ikebaną tikrai mėgo ir rimtai jos mokėsi, nuoširdžiai stengiausi, kad jie tai darytų su džiaugsmu.

Pirmasis sąlytis su tiesos grožiu

Su religija nenorėjau turėti nieko bendra, nes maniau, kad ji apakina žmogaus protą. Be to, mačiau ne vieną veidmainiškai kalbantį apie taiką ir laimę. Kita vertus, mano žmona Keiko tiesos ieškojo nuo vaikystės. Domėjosi įvairiomis religijomis, gilinosi į jų mokymus, bet nerado, kas numalšintų dvasinį alkį.

Todėl, kai į mūsų namus atėjo viena Jehovos liudytoja, Keiko sutiko studijuoti Bibliją. Ji pasakodavo man visa, ką išgirdusi ir kas padarė jai įspūdį. Tai skambėjo maloniai, bet jos entuziazmu neužsikrėčiau.

Tačiau Keiko ir toliau tvirtai įsitikinusi dalinosi su manimi tuo, ką sužinodavo iš Biblijos. Kai keliaudavau, visada įdėdavo man į krepšį porą Biblija pagrįstų žurnalų. Bet aš neskaitydavau. Saugojau visa, ką per tiek metų susikūriau. Neseniai buvome nusipirkę namą ir kažkodėl maniau, kad, jeigu priimsiu Biblijos mokymus, turėsiu jo atsisakyti. Tuo metu Keiko darė sparčią dvasinę pažangą ir laikėsi visko, kuo tikėjo. Jaučiausi paliktas ir vienišas. Nors supratau, jog tai, ką ji man pasakoja, yra tiesa, ėmiau priešintis.

Priešinuosi, tačiau ir domiuosi

Iš darbo pareidavau vėlai, bet vakarais, kada Keiko lankydavo Jehovos liudytojų sueigas, tyčia grįždavau dar vėliau. Net kai parsirasdavau antrą trečią ryto, Keiko tebelaukdavo, kad papasakotų, kaip praleido dieną, ir manimi pasirūpintų. Bet aš negalėjau susitaikyti su mintimi, kad mano šeima  kelioms valandoms išeitų iš namų į krikščionių sueigas. Ėmiau priešintis dar labiau ir kalbėti apie skyrybas. Bet Keiko liko tvirta.

Buvo sunku suprasti žmonos elgesį. Nors mūsų santykiai pasidarė įtempti ir Keiko kamavo astmos priepuoliai, ji viską darydavo su džiaugsmu. Nuo pat mūsų pažinties mane žavėjo Keiko tyra širdis ir naivus gerumas. Dėl to ir nerimavau, maniau, kad per Biblijos studijas ji galbūt apgaudinėjama.

Vis dėlto Keiko laikėsi, ką išmokusi, ir stengėsi būti gera žmona bei motina. Nors rodžiau priešiškumą jos religijai, kai paprašydavo kartu eiti į krikščionių sueigą ar vykti į asamblėją, kartais sutikdavau — galbūt dėl to, kad didžiavausi Keiko.

Tuo metu pavydėjau Jehovai. Matydamas Keiko pastangas keistis, svarsčiau, kodėl Biblijos mokymai taip stipriai paveikia žmones. „Kodėl žmona dėl Jehovos viską noriai iškenčia?“

Netrukus kai kurie krikščionys iš Keiko bendruomenės pradėjo ieškoti progų apsilankyti mūsų namuose. Neketinau su jais susitikinėti, tik norėjau suprasti, kodėl Keiko tokia rami. Galiausiai pasidarė taip smalsu, kad sutikau studijuoti Bibliją. Geriau pažinęs tuos, kurie pas mane ateidavo, pajutau, jog su jais atsigaunu. Pamažu per savaitines studijas Biblijos tiesa prasiskverbė į mano širdį ir į visa tai ėmiau žiūrėti kitaip.

Gamtos ir tiesos grožis

Stengdamasis ikebana išreikšti gamtos grožį bei galią, vis ieškodavau, kaip perteikti ir jos didingumą. Paskui, sužinojęs, kad gamtos stebuklus sukūrė Jehova, daug ką supratau. Argi aš, menkas žmogus, galiu varžytis su Kūrėjo meniniais sugebėjimais? Jehova — Didžiausiasis menininkas! Tačiau, bandydamas jį kopijuoti, puokštes pradėjau daryti išmoningiau. Kai jau studijavau Bibliją, žmonės ėmė sakyti, kad mano darbai pasikeitė, — greta jėgos atsirado švelnumo.

Biblijos tiesos padėjo suprasti daug dalykų. Kada sužinojau, jog dėl žmonijos kančių kaltas Šėtonas ir kad mūsų širdis klastinga dėl nuodėmės, paveldėtos iš Adomo, galiausiai pasidarė aiški to, kas vyksta aplink mus, tikroji prasmė (Jeremijo 17:9, Brb; 1 Jono 5:19). Suvokiau, kad Jehova yra taikus Dievas, kupinas meilės, teisingumo, išminties ir galios (Pakartoto Įstatymo 32:4; Romiečiams 11:33; 1 Jono 4:8; Apreiškimo 11:17); kad jis iš meilės atsiuntė Jėzų numirti už mus (Jono 3:16; 2 Korintiečiams 5:14); ir kad ateis toks laikas, kai nebebus kančių nei mirties (Apreiškimo 21:4). Šios nuostabios tiesos mane patraukė. Be to, Jehovos liudytojai Jėzaus mokymą ‘mylėti savo artimą kaip save patį’ taiko gyvenime. Matydamas tai savo akimis, įsitikinau, jog šita religija teisinga (Mato 22:39).

Reikia įveikti kliūtį

Tiesai įsišaknijus mano širdyje, iškilo sunkumų. Kada vadovas negalėdavo būti laidotuvėse, per budistų apeigas dažnai jį pavaduodavau. Kai pradėjau mąstyti apie pasiaukojimą Jehovai, tai tapo tikru išbandymu. Apsisprendžiau tose apeigose nebedalyvauti (1 Korintiečiams 10:21). Vadovui pagarbiai paaiškinau, kad rengiuosi netrukus pasikrikštyti, ir ten, kur garbinama kitaip, neisiu, net jeigu kaip darbuotojas privalėčiau tai daryti. Jis atsakė, jog dėl mano apsisprendimo tapti krikščioniu neprieštarauja ir, kada reikalai bus susiję su religija, galiu elgtis kaip tinkamas. Tie žodžiai buvo  malonus netikėtumas, nes, maniau, jis išbars mane ir neteksiu darbo.

Kai neliko tos kliūties, 1983-iųjų birželį, praėjus metams nuo Biblijos studijų pradžios, krikščionių asamblėjoje parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai krikštu. Man išlipus iš krikšto baseino, Keiko pasveikino plačia šypsena ir ašaromis akyse. Nesulaikiau ašarų ir aš. Kartu su žmona padėkojau Jehovai už laimę, kuria dalinomės drauge.

Nusprendžiu atsisakyti karjeros

Vadovas mano, pasiaukojusio krikščionio, atžvilgiu parodė didelį supratingumą. Dirbti stengiausi dar sąžiningiau nei anksčiau. Tarp pasaulietinio darbo ir krikščioniško gyvenimo bandžiau išlaikyti pusiausvyrą. Septynerius metus iš eilės po keletą mėnesių krikščioniškai tarnybai skirdavau daugiau laiko.

Tačiau turėjau rimčiau pagalvoti apie sūnaus dvasingumą ir blogėjančią Keiko sveikatą. Maniau, jog reikia daugiau būti su šeima. O Karalystę norėjau laikyti svarbiausia. Šitos reikmės ir troškimai paskatino melsti Jehovą, kad padėtų įveikti kliūtis atsisakant karjeros. Vadovas suprato, jog apsisprendžiau, ir neprieštaravo, kai 1990-ųjų liepą išėjau iš darbo. Man buvo 42 metai.

Padedu kitiems įžvelgti tiesos grožį

Netrukus ėmiausi visalaikės tarnybos, kad padėčiau rasti tiesą kitiems. Dabar vieną dieną per savaitę mokau komponuoti puokštes netaikydamas Ikenobo mokyklos stiliaus apribojimų. Esu laimingas, kad tarnauju Jehovos liudytojų bendruomenės vyresniuoju, o Keiko džiaugiasi pionierės tarnyba. Dabar astmos priepuoliai jai užeina rečiau. Jau vedęs sūnus yra gretimos bendruomenės tarnybinis padėjėjas. Mums labai džiugu visa šeima tarnauti Jehovai!

Laukiu, kai, valdant Jėzui Kristui, iš savo sodo augalų galėsiu kurti gražias kompozicijas. Nuoširdžiai trokštu drauge su savo brangia šeima amžinai šlovinti didingą Jehovos, visokio grožio Kūrėjo, vardą.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su žmona, sūnumi ir jo šeima

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Ikebana galima perteikti gamtos grožio padarytą įspūdį