Kai kraujas buvo pralietas Kristaus vardu

ĮRAŠO KALBA

Kai kraujas buvo pralietas Kristaus vardu

Iš Atsibuskite! bendradarbio Meksikoje

„Per mišias kunigai iš sakyklų šaukė: ‘Šventosios Motinos Bažnyčios sūnūs, į kovą! Valdžia nori užgrobti bažnyčias!’“ (Įvykių liudininkas Pedras Rosalesas Vargasas).

KODĖL gindami savo tikėjimą religingi žmonės ima į rankas ginklą? Kas atsitinka, kai griebiamasi smurto? Tai suprasti padeda Meksikos kristerų sukilimas, jo dalyvių vardu dar vadinamas Cristeros (tariama kristeros).

Leidinyje Enciclopedia Hispánica aiškinama: „Cristeros vadinami Meksikos katalikai, 1926-aisiais sukilę prieš prezidentą Plutarką Eliją Kalją dėl to, kad šis ėmėsi sankcijų prieš Bažnyčią ir pradėjo uždarinėti religijos centrus bei maldos namus.“ Valdžia maištininkus taip praminė dėl jų kovos šūkio: „Tegyvuoja Kristus Karalius!“ Tačiau konfliktas brendo gerokai anksčiau.

Dėl ko viskas prasidėjo

XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje išleisti Reformos įstatymai galutinai buvo ratifikuoti tik 1917-aisiais. Be kitų dalykų, juose buvo numatyta „nacionalizuoti bažnyčių nekilnojamąjį turtą“ (Historia de México). Valstybė tuos įstatymus priėmė norėdama apriboti Katalikų Bažnyčios teises, kad ši be saiko nekauptų turtų ir žemės. Vos tik jiems įsigaliojus, prasidėjo smarkūs dvasininkijos protestai. Atsakydama į tai, valdžia kelis dvasininkus suėmė.

Meksikos revoliucijos (1910—1920) vienas iš tikslų buvo duoti žemės beturčiams. Taigi pagal naujus įstatymus ketinta įvykdyti vadinamąją agrarinę reformą — atimti stambių savininkų žemes ir išdalinti vargšams. Dvasininkija norėjo tam sutrukdyti. Mat šie įstatymai palietė ir įtakingus, daug žemės turinčius dvasininkus. Bažnyčia tvirtino nesanti prieš žemių perskirstymą, bet siūlė tai daryti kitaip, nei numatė vyriausybė.

Tačiau kai kurie žmonės buvo įsitikinę, kad Bažnyčia stengiasi apginti stambiųjų žemvaldžių interesus, tarp jų ir turtingos kunigijos. Kita vertus, tarp kunigų atsirado ir agrarinės reformos šalininkų, rėmusių idėją išdalinti žemę beturčiams. Konfliktas Bažnyčios viduje tik dar labiau padidino prarają tarp jos ir valstybės.

1925-ųjų pradžioje neseniai tapęs Meksikos Respublikos prezidentu Plutarkas Elijas Kaljas remdamasis naująja konstitucija pradėjo griežtai reguliuoti santykius su Bažnyčia. Pavyzdžiui, jis išsiuntė iš šalies daug kunigų užsieniečių. Be to, suėmė Meksiko arkivyskupą, pareiškusį, kad dvasininkai kovos prieš antiklerikalinius konstitucijos straipsnius. Buvo konfiskuota ir dalis Bažnyčiai priklausančių pastatų. Daugelis tikėjo, jog tų veiksmų tikslas — užkirsti kelią didelių pinigų nutekėjimui iš Meksikos į Romą.

1926-ųjų liepą Meksikos vyskupai patys išleido potvarkį neberengti bažnyčiose pamaldų. Valdžia tą žingsnį įvertino kaip politinį sąmokslą sukurstyti prieš ją daugumą. Vienaip ar kitaip, religinių apeigų sustabdymas buvo kibirkštis, įžiebusi kristerų sukilimą.

Kova prasideda

Kunigų pakurstyti tūkstančiai katalikų stojo už tikėjimą. Savo ženklu pasirinko vėliavą su Gvadalupės Švenčiausiosios Mergelės atvaizdu. Nors kai kurie kristerai neabejojo, kad Bažnyčios hierarchai išeis jos ginti, dauguma vyskupų ir kunigų į konfliktą nesivėlė bijodami valdžios pelnytos bausmės. Kai paprasti žmonės įnirtingai tęsė kovą, dvasininkai stengėsi likti nuošalyje ir ieškojo prieglobsčio turtingų šeimų namuose.

Tačiau dalis kunigų aktyviai palaikė vieną arba kitą pusę. Kaip rašoma knygoje The Cristiada (1 tomas, The War of the Cristeros), maždaug 100 katalikų kunigų priešinosi kristerams, o 40 uoliai rėmė ginkluotą kovą. Penki netgi dalyvavo mūšiuose.

Maišto padariniai buvo katastrofiški. Kai kurie regionai visiškai nuskurdo. Be to, paaiškėjo, kad dažnai jaunus vyrus kristerai tiesiog priversdavo kovoti. Taip pat žinoma, jog ir Cristeros, ir federalinės armijos kareiviai vaikščiojo po namus reikalaudami maisto. Pasakojama, jog iš abiejų kariaujančių pusių pasitaikė prievartautojų, žmonės neteko artimųjų.

Tiek viena, tiek kita pusė elgėsi žiauriai ir žudė net taikius gyventojus. Tikrąją padėtį atskleidžia skaičiai — per trejus ginkluotos kovos metus žuvo mažiausiai 70000 žmonių.

Karas nutrauktas

1929-ųjų birželį Katalikų Bažnyčia ir vyriausybė pasirašė oficialų susitarimą, kuriuo remiantis karo veiksmai buvo nutraukti, ir rugpjūtį mūšiai liovėsi. Bet kristerų kovotojų į derybas niekas nekvietė ir jie negalėjo suprasti, kaip Bažnyčia nusileido tiems, kuriuos daugelis laikė dangiškosios valdžios priešais. Galiausiai nusivylę, bet paklusdami dvasininkijos įsakymams Cristeros sudėjo ginklus ir išsiskirstė po namus. Valdžia pažadėjo būti tolerantiškesnė ir vėl leisti laikyti mišias. Tačiau religijas ribojantys įstatymai liko nepakeisti.

Kristerų sukilimas kartais apibūdinamas kaip kai kurių katalikų mėginimas susigrąžinti Bažnyčios valdžią, turėtą prieš įvedant Reformos įstatymus. Nepaisant karo, jie Meksikoje galiojo iki 1992-ųjų, kada buvo išleistas religinių organizacijų įstatymas. Įvairiomis religinėmis bendrijomis nelabai pasitikima ligi šiol. Dvasininkams bei kitiems bažnyčių tarnams tebedraudžiama dalyvauti politikoje ir, nors dabar religinės organizacijos gali turėti nuosavybės, Bažnyčios turtas, įgytas iki 1992 metų, priklauso valstybei. Vis dėlto Meksikos įstatymas daugeliui kunigų nesukliudo kištis į politikos reikalus.

Ko pasiekta?

Ar ginklu gindami savo tikėjimą kristerai išsikovojo ilgalaikę gerovę? Neramumus pergyvenusi Marija Valades dabar teigia: „Esu įsitikinusi, kad visos tos žudynės nieko nedavė. Tai buvo beprasmiška.“ Straipsnio įžangoje cituotas Pedras Rosalesas Vargasas apie liūdnus karo padarinius sakė: „Vieni žmonės žudė kitus, net bendratikius. Taip tapau našlaičiu — jie užmušė mano tėvą.“

Skaudi kristerų sukilimo pamoka neapsaugojo nuo kitų religinių konfliktų, pavyzdžiui, Šiaurės Airijoje ar buvusioje Jugoslavijoje. Tokios tragedijos galima išvengti tik laikantis tyro tikėjimo, kurio mokė Kristus. Savo mokiniams jis liepė nesikišti į politiką, ‘nebūti iš pasaulio’ (Jono 17:16; 18:36). Kai apaštalas Petras bandė apginti Jėzų nuo atėjusių jį suimti kareivių, šis pasakė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:52).

Kaip į priespaudą atsako krikščionys?

Ar tai reiškia, kad tikrieji krikščionys, matydami, jog kėsinamasi į jų garbinimo laisvę, turėtų nieko nedaryti? Ne. Persekiojami pirmojo amžiaus krikščionys gindavosi visais įmanomais teisiniais būdais. Jie kreipdavosi į teismus. Net ir įkalinti, niekada neatsisakė savo tikėjimo ir nėjo į kompromisą dėl politinio neutralumo (Apaštalų darbų 5:27-42).

Pirmieji krikščionys jokiomis aplinkybėmis nesiėmė ginklo ir nesistengė savo religinių teisių įtvirtinti smurtu. Ir dabar tikrieji krikščionys nežudo jokios kitos religijos išpažinėjų, juo labiau bendratikių. Jie tvirtai laikosi savo Mokytojo nurodymo: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35).

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kunigas su dviem kristerų kovotojais

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Prezidentas Plutarkas E. Kaljas

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kai kurie kristerų vadai

[Šaltinio nuoroda]

ATSIBUSKITE!