Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Saulėgrąža — graži ir vertinga

Saulėgrąža — graži ir vertinga

Saulėgrąža — graži ir vertinga

Atsibuskite! bendradarbio Šveicarijoje

ŠVIESIOS, saulėtos dienos kelia ūpą. Todėl nenuostabu, kad ir gėlė, pavadinta saulės vardu, — saulėgrąža — džiugina visus. Net jei darže auga vienintelė, jos linksmas, besišypsantis „veidas“ praskaidrina nuotaiką. O ką jau bekalbėti apie didžiulį lauką, pilną ryškiai geltonų žiedų!

Bet ar žinote, kodėl šią nuotaikingą gėlę visi taip pamėgo? Ar ji iš tikrųjų gręžiasi į saulę? Ar yra kuo naudinga?

Kelionė aplink pasaulį

Saulėgrąžos tėvynė aprėpia teritoriją nuo Centrinės Amerikos iki dabartinės Kanados pietų. Čia jas augino indėnai. Kai 1510 metais ispanų tyrinėtojai parsivežė augalą iš anapus Atlanto, jis greit paplito visoje Vakarų Europoje. Iš pradžių saulėgrąža buvo tik botanikos bei privačių sodų puošmena. Bet apie XVIII amžiaus vidurį jos sėklas jau vertino kaip skanėstą. O iš lapų bei žiedų kai kas virdavosi arbatą nuo karščiavimo.

1716-aisiais vienas anglas gavo licenciją spausti saulėgrąžų aliejų audimo bei odų rauginimo pramonei. Bet kitur Europoje šį produktą mažai kas žinojo iki XIX šimtmečio. Tiesa, 1698 metais iš Olandijos saulėgrąžų sėklų parsivežė Rusijos caras Petras I. Tačiau komerciniais tikslais Rusijoje pradėta jas auginti tik XIX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Dar po keleto metų Voronežo srityje aliejaus jau išspausdavo tūkstančius tonų. Netrukus saulėgrąžos paplito ir kaimyninėse šalyse: Bulgarijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Rumunijoje, Ukrainoje ir Vengrijoje.

Įdomu, kad XIX šimtmečio pabaigoje atgal į Šiaurės Ameriką saulėgrąžą parvežė imigrantai iš Rusijos. Pirmesni šito žemyno kolonistai, kitaip nei indėnai, jų neaugino. Dabar didžiuliai saulėgrąžų laukai plyti daug kur pasaulyje.

Gręžiasi į saulę

Ar iš tikrųjų saulėgrąža kreipia žiedą saulės pusėn? Taip! Jos lapai ir žiedai heliotropiški, tai yra krypstantys į saulę. Saulėgrąža turi auksino, augalų hormono, reguliuojančio augimą. Didesnis jo kiekis, besikaupiantis priešingoje šviesai augalo pusėje, verčia stiebą krypti į šviesą. Išsiskleidęs žiedas nebėra heliotropiškas ir paprastai žvelgia į rytus.

Lotyniškas saulėgrąžos pavadinimas, Helianthus annuus, kilęs iš graikų kalbos žodžių, reiškiančių „saulė“ bei „gėlė“ ir lotynų kalbos žodžio, reiškiančio „vienmetis“. Paprastai saulėgrąžos užauga maždaug dviejų metrų, bet kai kurios milžinės būna ir dvigubai aukštesnės. Tvirtą stiebą ir šiurkščius žalius lapus vainikuoja didžiulis, apskritas žiedas su ryškiai geltonais žiedlapiais. Šie tarsi koks apvadas juosia tamsų vidurį, sudarytą iš mažyčių vamzdiškų žiedelių. Vabzdžiams apdulkinus, iš jų užauga ir subręsta valgomos sėklos. Žiedo vidurys būna nuo 5 iki 50 centimetrų skersmens ir gali išauginti nuo 100 iki 8000 sėklų.

Yra daugybė Helianthus rūšių ir vis dar išvedama mišrių atmainų. Žemės ūkyje dažniausiai auginamos dviejų rūšių saulėgrąžos: paprastoji [Helianthus annuus] daugiausiai dėl aliejaus ir topinambas, arba bulvinė saulėgrąža, [Helianthus tuberosus] dėl bulves primenančių šakniagumbių. Pastarieji yra pašaras gyvuliams ir cukraus bei spirito žaliava.

Duoda ekonominės naudos

Šiais laikais saulėgrąžos paprastai auginamos dėl sėklų, iš kurių spaudžiamas puikus aliejus. Jis tinka kepti, mišrainėms bei margarinui gaminti. Sėklos labai maistingos. Jose yra 18—22 procentai baltymų bei kitų vertingų medžiagų.

Gliaudyti pakepintas ir pasūdytas saulėgrąžas mėgsta daugelis. Jų miltai — geras priedas kepiniams. O aliejus įeina į šampūno, lūpų balzamo, rankų kremo, įvairių losjonų sudėtį. Jo dedama į gaminius, skirtus kūdikių odos priežiūrai, taip pat į automobilių tepalą. Be to, saulėgrąžų sėklomis minta paukščiai ir smulkūs gyvūnai.

Žydintis saulėgrąžų laukas — tikras rojus bitėms. Iš vieno hektaro jos prineša nuo 25 iki 50 kilogramų medaus. Nuėmus derlių lieka stiebai. Juose yra maždaug 43—48 procentai celiuliozės, tinkamos popieriui ir kitkam. Augalo likučiai perdirbami į silosą arba paliekami supūti.

Saulėgrąža — tikrai puiki dovana žmonėms. Jos grožis ne vieną įkvėpė kūrybai. Toks pavyzdys — Vincento van Gogo paveikslas „Saulėgrąžos“. Kad ir kur augtų, ji — tarsi gabalėlis saulės mūsų darže bei namuose. Galbūt šviesų saulėgrąžos „veidą“ ir jos visokeriopą naudą prisimename ir skaitydami psalmininko žodžius: „Viešpatie, mūsų Dieve, tu daug mums padarei! Nuostabūs tavo darbai ir užmojai! [...] Niekada nepajėgčiau jų visų apsakyti, nes jų tiek daug“ (Psalmyno 40:6 [40:5, Brb]).