Suradome kai ką geresnio

PAPASAKOJO FRANSIS DEL ROZARIJO DE PAES

Mano broliai ir aš drauge su kitomis muzikinėmis grupėmis 1988-aisiais koncertavome tūkstančiams žiūrovų Niujorke, „Madison Square Garden“ salėje. Grupę, kurioje šokau, publika sutiko labai entuziastingai. Tokia sėkmė buvo įmanoma tik tėčio dėka, nes jis kai kuo pasirūpino daug anksčiau.

TĖTIS buvo muzikantas, todėl pastebėjo, kad septyni vyresni mano broliai gabūs muzikai. Tada pardavė mūsų namą ir nupirko instrumentų bei kitką, ko reikėjo įkurti muzikinę grupę. Aš, gimusi 1966-aisiais, tuomet buvau dar maža. Gyvenome Dominikos Respublikoje, Igvėjaus mieste.

Mano broliai debiutą surengė 1978-aisiais mūsų miesto salėje. Vėliau koncertavo šalies sostinėje Santo Dominge. Grupė, pradėjusi groti ir dainuoti naujovišku merengos stiliumi, greit išpopuliarėjo ir tapo žinoma kaip Los Hermanos Rosario („Broliai Rozarijai“). *

Kadangi seniai svajojau būti garsi šokėja, norėjau koncertuoti su broliais. Per vieną vakarėlį brolis Pepė, kuris ir vadovavo grupei, pakvietė mane ką nors sušokti ir pristatė: „Fransis — mano sesutė, jaunėlė, — ji puikiai šoka.“ Pasirodymas padarė įspūdį. Pasinaudodama proga Pepė pasakiau, kad norėčiau būti grupės šokėja. Taigi nuo šešiolikos metų pradėjau šokti visuose Los Hermanos Rosario koncertuose.

Profesinė sėkmė

Anksčiau merengos grupėse yra buvę moterų dainininkių, bet niekada — šokėjos, kuri pasirodytų scenoje su vyrų instrumentiniu ansambliu. Buvau pati sau choreografė ir pritariant muzikai tobulinau kiekvieną naujo stiliaus šokio judesį. Kai mano šokio technika tapo gerai žinoma, ją ėmė vadinti mano vardu — a lo Francis Rosario.

Turėjome vieną merengos dainą, Cumandé. Joje buvo ir tokie žodžiai: „Y ahora todo el mundo como Francis Rosario.“ (O dabar visi šokame kaip Fransis Rozarijo.) Tada žmonės bandydavo mėgdžioti mano šokimo stilių. O kartais tiesiog sėdėdami ant grindų stebėdavo. Galiausiai grupės afišoms buvo pasirinkta mano nuotrauka. Iš to kiekvienas suprasdavo, kad koncertuos Los Hermanos Rosario.

Man jau būnant ansamblyje jis pasipildė dar keliais muzikantais, tarp kurių buvo ir trys broliai Paesai. Su vienu, trimitininku Robertu, po kiek laiko susituokėme. Paesai irgi prisidėjo prie mūsų grupės sėkmės. Los Hermanos Rosario pradėjo gauti daugybę kvietimų pasirodyti per Santo Domingo televiziją bei koncertuoti kitose šalyse.

1988-aisiais išvykome gastrolių po Jungtines Valstijas bei Kanadą. Kaip jau sakiau,  vieną koncertą surengėme Madison Square Garden salėje. Dalyvavo nemažai populiariausių merengos grupių, bet mes sulaukėme daugiausiai ovacijų. Rengėjai tada nusprendė, kad visada pasirodysime paskutiniai. Mano šokiai vis labiau traukė žiūrovus ir nuolatinių Los Hermanos Rosario gerbėjų gausėjo. Sparčiai augo mūsų įrašų paklausa.

Daug gastroliavome. Lankėmės Kolumbijoje, Ekvadore, Panamoje, Puerto Rike, Kiurasao, Ispanijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Neilgai trukus ir Lotynų Amerikoje jau buvome viena labiausiai pripažintų muzikinių grupių. Šokis, scena, drabužiai ir kosmetika man tapo svarbiausia gyvenime.

Kol buvau netekėjusi, sakydavau: jeigu koks nors vyras manimi susidomės, bet nemėgs šokti, paliksiu jį, bet ne šokius. Tačiau nuostata, kam teikti pirmumą, netrukus pasikeitė.

Dvasinis prabudimas

Pokyčiai prasidėjo 1991-aisiais per vieną turnė po Kanarų salas. Mudu su Robertu buvome neseniai susituokę. Jo brolis Fredis, irgi mūsų grupės narys, pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir visada turėdavo jų leidinių.

Kartą jo kambaryje pamačiau knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje ir pradėjau ją vartyti. Atkreipiau dėmesį į skyrių „Kas yra pragaras?“ ir nebegalėjau atsitraukti, nes mama buvo sakiusi, jog tas, kas blogai elgiasi, degs pragare. Ten atsidurti bijojau.

Po kelių savaičių, tebebūnant Kanarų salose, patyriau persileidimą. Kai patekau į ligoninę, paprašiau Roberto, kad iš Fredžio gautų knygą, kurią buvau mačiusi. Norėjau, kol pasveiksiu, ją perskaityti. Knyga labai patiko. Be kita ko, sužinojau, jog Biblijoje minimas pragaras tėra tik bendras žmonijos kapas ir Dievui niekada nėra atėję į širdį ką nors kankinti (Jeremijo 7:31). Labai sujaudino Biblijos mokymas, kad mirusieji nieko nebežino (Mokytojo 9:5, 10).

Kai grįžome į Dominikos Respubliką, Fredis paprašė vieno Jehovos liudytojo mus aplankyti. Šis paaiškino apie Biblija pagrįstą amžinojo gyvenimo žemės rojuje viltį, o tai sudomino ir mano vyrą (Psalmyno 37:29, Brb; Luko 23:43). Panorome, kad liudytojai su mumis studijuotų Bibliją.

Vertybės ir prioritetai keičiasi

Kada įgijau daugiau žinių iš Biblijos, požiūris į taip patinkantį darbą pradėjo keistis. Ėmiau mąstyti kitaip — atsižvelgdama į Biblijos principus (Romiečiams 12:2).  Pati sau svarstydavau: „Kaip galiu šitaip šokti stebint minioms žmonių? Šito nebenoriu.“ Meldžiau Dievą: „Prašau, padėk rasti išeitį.“ Apie tai, kaip jaučiuosi, išsipasakojau vyrui. Jis irgi manė panašiai. „Mieloji, būk kantri, — nuramino, — tu išeisi iš grupės pirma, o paskui ir aš.“

Vėl pastojau. Kadangi šokti dabar nelabai galėjau, atsirado laiko dažniau nueiti į krikščionių sueigas Karalystės salėje. Tai sustiprino mane, taip pat Robertą, mat sueigas lankė ir jis. Palaipsniui pradėjome suvokti, kaip svarbu rinktis kartu su Jehovos tauta. Supratome, kad, norint vis labiau pritaikyti Biblijos tiesas, reikia mokymo ir padrąsinimo, kurį gauname per krikščionių sueigas (Hebrajams 10:24, 25). Net išvykę į kitas šalis, mudu su Robertu susirasdavome Karalystės salę ir sueigų neapleisdavome.

Pagimdžiusi grįžau į darbą, bet ankstesnio entuziazmo nebeliko. Pokytis tapo akivaizdus ir spauda pradėjo mane kritikuoti. Manęs dažnai klausdavo: „Kodėl nebešokate taip, kaip anksčiau?“ Ir toliau meldžiau Jehovą parodyti išeitį, kad išvengčiau konflikto su saviškiais. Buvau grupės bendrasavininkė ir susigadinti santykių su broliais nenorėjau.

Kai vėl ėmiau lauktis kūdikio, Rafai, kuris po Pepė mirties vadovavo grupei, pasakiau, jog noriu daugiau laiko skirti vaikams, taigi į darbą nebegrįšiu. Jis sutiko, kad elgčiausi, kaip man pačiai atrodo geriausia. Mano Biblijos studijoms neprieštaravo nė vienas iš brolių. Už tai esu jiems labai dėkinga.

Naujas gyvenimas tarnaujant Jehovai

1993-iaisiais, po dešimties metų praleistų scenoje, baigiau šokėjos karjerą ir besąlygiškai pasiaukojau Jehovai. Tapau gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbėja, o kai grupę paliko Robertas, 1994-aisiais abu pasikrikštijome (Mato 24:14). Liudytojais tapo Fredis ir kitas Roberto brolis Chulijas bei dar vienas grupės narys Manuelis Peresas. Visi ligi šiol ištikimai tarnauja Jehovai.

Daugelis nesuprato, kodėl taip mėgdama savo darbą palikau pramogų verslą. Kai kas, panašiai kaip vienas mūsų šalyje gerai žinomas televizijos laidų rengėjas, manė, jog tai tik laikinas mano gyvenimo tarpsnis. „Ji, kaip ir kiti artistai, atgaus jėgas ir sugrįš“, — pranašavo jis. Bet taip neatsitiko. Buvau pasiryžusi kiek įmanoma atsidėti tarnystei Jehovai.

Dabar auginame tris vaikus: Kati, Robertą ir Obedą. Stengiamės jiems įdiegti, kad svarbiausia gyvenime ne materialiniai, bet dvasiniai dalykai. Iš pačių patirties galime perspėti apie apgaulingą pasaulio įtaką ir savo vaikams tinkamai vadovauti. Mums labai naudingos savaitinės šeimos Biblijos studijos. Jos padeda gyventi vieningai, kai dabar taip daugėja nedarnių šeimų.

Stengiamės mokyti vaikus Jehovą laikyti realiu ir pasitikėjimo vertu asmeniu (Patarlių 3:5, 6; Hebrajams 11:27). Taip pat rodome pavyzdį, kaip svarbu lankyti krikščionių sueigas ir jose dalyvauti. Matyti, kad vaikai laikosi Biblijos tiesų, — neįkainojama dovana. Pastaruosius dvejus metus tarnauju pagalbine pioniere. Taip Jehovos liudytojai vadina tuos, kurie 50 ar daugiau valandų kas mėnesį dalinasi su kitais Biblija pagrįstais savo įsitikinimais. Mano vyras jau ilgokai tarnauja krikščionių bendruomenės vyresniuoju.

Merengas iki šiol man — gražus šokis. Tik gaila, kad dabar daug kas jį šoka visai kitaip nei anksčiau. Tada tai buvo padorus šokis, bet dabar, norėdamas rasti tinkamą merengos melodiją, turi būti labai išrankus.

 Koks pranašumas tarnauti Jehovai

Pasaulis siūlo visko, bet turime įžvelgti, kas už šito slypi. Tą patį galima pasakyti ir apie muzikos pramonę, kuri iš pažiūros gali atrodyti labai patraukli, nežalinga. Tačiau taip nėra. Nemaža dalis su šituo darbu susijusių asmenų vartoja narkotikus ir gyvena amoraliai. Dalyvaujant pasirodymuose tenka bendrauti su žmonėmis, kurie įsitikinę, jog reikia išnaudoti šią akimirką ir negalvoti apie pasekmes. Tenka susidurti ir su tokiais, kurie neturi jokios sąžinės (1 Korintiečiams 15:33).

Supratome, jog geriausia, ką žmogus gali nuveikti, yra tarnauti Jehovai. Prisimenu, kaip grįžusi į viešbutį po vieno didžiausių mūsų koncertų pajutau, kad gyvenimas beprasmis. Dabar suprantu, ko trūko: netenkinome to, kas žmogui svarbiausia — dvasinių poreikių (Mato 5:3, NW).

Šiuo metu visą dėmesį skiriame tam, kad įtiktume savo Kūrėjui, ypač skelbdami gerąją naujieną apie jo Karalystę (Mato 24:14; Apaštalų darbų 20:35). Mūsų šeimai tai teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Jaučiamės labai dėkingi, kad galime būti tarp Dievo tarnų ir turime tikrus draugus — tikėjimo brolius ir seseris, — su kuriais dalinamės nuostabia viltimi gyventi amžinai Dievo naujoje santvarkoje (Morkaus 10:29, 30; 2 Petro 3:13; Apreiškimo 21:3, 4).

Darbas pramogų versle finansiniu atžvilgiu, aišku, buvo pelningas. Bet pažinę savo Dievą Jehovą radome dvasinius turtus — nepalyginamai vertingesnius už materialinę gerovę. Koks džiaugsmas tarnauti savo tikslus vykdančiam, laimingam Dievui, kuris ragina juo pasitikėti! (Psalmyno 37:3) Esame tvirtai įsitikinę, jog suradome tai, kas pranoksta bet kokią garbę ir turtą. Meldžiame, kad Jehova padėtų visai mūsų šeimai vykdyti jo valią amžiais.

[Išnaša]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su mūsų grupe savo karjeros pradžioje

[Iliustracija 21 puslapyje]

Pasirodymas Niujorke (apie 1990 m.)

[Iliustracija 23 puslapyje]

Prie Karalystės salės

[Iliustracija 23 puslapyje]

Įdėtinė nuotrauka: šeimos Biblijos studijos