Išvyka prie „Ugnies kalno“

ĮRAŠO KALBA

Išvyka prie „Ugnies kalno“

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

NEDAUG pasaulyje ugnikalnių, kurių vaizdais grožėtis galima iš kur tik nori: iš kaimo, pajūrio, miesto. Jei tas miestas — Katanija, vadinasi, prieš jūsų akis maždaug 3300 metrų Etna, aukščiausias iš veikiančių Europos vulkanų. Jis stūkso Sicilijos saloje, netoli rytinės pakrantės.

Senas vulkanas

Sicilijoje ilgai šeimininkavę arabai Etną vadino Ugnies kalnu. Šito vardo ji tikrai verta — iš savo neišsenkamų gelmių vis spjaudosi karšta lava. Vieną seniausių žinomų šio vulkano išsiveržimų, įvykusį 475 m. p. m. e., aprašė Pindaras ir Eschilas. Etna yra parodžiusi ne vieną šiurpulingą reginį, kada lava, lyg kokia nuo viršukalnės besiranganti ugninė gyvatė, nušliauždavo net iki jūros. Šitaip atsitiko 396 m. p. m. e., taip pat 1329 ir 1669 m. e. m. Pastarasis išsiveržimas pats įsimintiniausias per kelis paskutinius šimtmečius. Tąsyk dviejų kilometrų pločio ir dvidešimt penkių ilgio lavos liežuvis įveikė Katanijos sienas ir, palikęs be pastogės 27000 miestelėnų, sutekėjo į uostą.

Iš visko sprendžiant, XX amžiuje ugnikalnio išsiveržimai tapo dažnesni. Galingiausias, įvykęs 1928-aisiais, nušlavė nuo žemės paviršiaus Maskalijos kaimą. Lavos bei pelenų pliūpsniai kėlė vietiniams nerimą ir pastaraisiais metais.

Aplink Didžiąją Mamą

Formuoti dabartinę Etną magma, tai yra išsilydžiusios uolienos, pradėjo, kaip teigiama, prieš kokius 170 tūkstančių metų. Ant didžiojo kūgio šlaitų dėl vulkaninės veiklos per ilgą laiką susidarė apie 250 mažesnių. Jie primena vaikučius, susispietusius aplink motiną, todėl ugnikalniui prilipo pravardė Didžioji Mama.

Jei automobiliu ar traukiniu leistumėtės išvykon aplink Etną, akis tikrai būtų kur paganyti. Atsiveria gražiausių reginių: Silvestrio krateriai, ties Nikolosiu — Raudonosios kalvos (Monti Rossi), nuo Džiaros ir Dzaferanos — gilus plyšys, vadinamas Jaučio slėniu (Valle del Bove).

Geologinė ugnikalnio istorija, nors ir ne visai aiški, siekia labai tolimą praeitį. Jūros pakrantė ir dugnas į šiaurę nuo Katanijos susidarė iš magmos srautų. To pajūrio ruožas su juodomis sustingusios lavos uolomis vadinamas Kiklopų krantu. Ties Ači Treza iš bangų stiebiasi įmantrių formų uolos, vadinamos Faralijoni.

Neįprastas prisirišimas

Ar ugnikalnio papėdėse įsikūrę žmonės gyvena nuolat bijodami? Kai Etna snaudžia, čionykščiai ją tiesiog pamiršta. „Žvėris ramus, — rašė XIX amžiaus prancūzų rašytojas Gi de Mopasanas kūrinyje „Kelionė į Siciliją“. — Jis miega štai ten tolumoje.“ Jei Etna ima leisti dūmų kamuolius, gyventojai tik dėl viso pikto kartais dirsteli į tą pusę. Bet jeigu naktį nuo kalno pasigirsta trenksmai, jei namų balkonai ir gatvių grindinys apsineša pelenais ir nuo jų ima graužti nosį, akis, visi susirūpina. Nes pajunta Etnai pagarbią baimę, ypač pamatę raudoną lavos upę, lėtai, bet nesustabdomai tekančią žemyn. Kas tik pasitaiko jos kelyje, pražūva.

Ir vis dėlto čionykščiai Etną laiko „draugišku milžinu“. Tiesa, jis yra pridaręs nemažų nuostolių — ne kartą sunaikino namus, pasėlius, pastaraisiais metais ir daug to, kas skirta turizmui, bet gyvybių pasiglemžė mažai. Tad po kiekvieno Etnos pykčio proveržio atkaklūs žmonės sugrįžta ir atstato, ką praradę.

Ugnikalnio papėdės gyventojų prisirišimą prie savo žemės vaizdžiai apibūdino italų poetas Džakomas Leopardis, tuos žmones lygindamas su prožirniu — vulkaninį dirvožemį mėgstančiu krūmu. Jis žydi dailiais geltonais žiedais, kurių aukštyn pakeltos galvutės nenusvyra iki pat tos akimirkos, kai jas praryja lava. Stichijai nurimus ir uolienoms atvėsus ryžtingieji prožirniai, tarsi puikuodamiesi savo stiprybe ir drąsa, ima kaltis iš naujo.

Etna keičiasi

Vulkanologai mano, jog pastaruoju metu draugiškasis milžinas keičiasi. Iki šiol ugnikalnis nebuvo sprogstamojo tipo, bet dabar, anot žurnalo Focus, „į tą, nors ir veikiantį, bet laikytą nepavojingu, vulkaną žiūrima vis įtariau“. Prancūzų bei italų tyrinėtojai perspėja, kad šis „ugnikalnis iš efuzinio — iš tokio lava teka lėtai ir išmetama ne per daugiausiai dujų — pamažu virsta eksploziniu [sprogstamojo tipo]“. Italijos nacionalinio geofizikos ir vulkanologijos instituto Katanijoje mokslininkė Paola Del Karlo sako, jog „per pastaruosius tris dešimtmečius [Etnos] efuzinio bei eksplozinio pobūdžio procesai akivaizdžiai suaktyvėjo, ir sunku tiksliai numatyti, kas ateityje gali atsitikti“.

Neužmirštamas reginys

Nors Etna įkvepia žmogui pagarbos ir baimės, į ją tikrai gražu pažiūrėti. Ar žėri sniegu žiemą, ar tamsiai ruduoja vasarą, ar žvelgtum į ją nuo pakrantės, ar drebančia širdimi klausytumeisi ataidinčio dundesio, kai nakties tamsoje krateris trykšta ugnimi, — Etna visada byloja apie galią To, kuris ją sukūrė (Psalmyno 65:7 [65:6, Brb]; 95:3, 4). Jeigu kada turėsite progą atvykti į puikiąją Siciliją, nepamirškite ir Etnos. Jau iš tolo pažinsite ją, dūmais rūkstančią. „Išgirdę dundėjimą nenusigąskite, — skuba perspėti čionykščiai. — Etna tiesiog su jumis sveikinasi.“

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ITALIJA

SICILIJA

Etna

[Iliustracija 14 puslapyje]

Etna 1843 metų piešinyje

[Šaltinio nuoroda]

Culver Pictures

[Iliustracija 15 puslapyje]

2001 metų liepos 26-oji

[Iliustracija 15 puslapyje]

2001 metų liepos 28-oji, fone — Katanijos miestas

[Iliustracija 15 puslapyje]

2004 metų rugsėjo 12-oji

[Iliustracija 15 puslapyje]

2002 metų spalio 30-oji

[Iliustracija 16 puslapyje]

Įmantrios išvaizdos uolos, vadinamos Faralijoni

[Iliustracija 17 puslapyje]

Vietiniai gyventojai vadina Etną „draugišku milžinu“

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 15 puslapyje]

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

ATSIBUSKITE!