Kuo svarbus bendradarbiavimas gamtoje

Gamtoje „galimybė išlikti, augti ir daugintis labiausiai priklauso nuo glaudžių ryšių su kaimynais“ („Liaisons of Life“).

TYLĄ virš ramiai banguojančio vandenyno drumstė tik jūrinių paukščių klyksmas. Jų nerimastingas elgesys išdavė, kad gilumoje kažkas vyksta. Staiga vandens paviršiuje ėmė formuotis baltų burbulų ratilas. Po kelių akimirkų jo viduryje išniro du dideli, tamsūs kūnai. Tai buvo kuprotieji banginiai. Išžioję ūsuotus snukius jie iškilo iš gelmių. Paskui užsičiaupė, iškvėpė čiurkšlę purslų ir vėl nėrė. Po kurio laiko viskas pasikartojo.

Tiedu gyvūnai šitaip bendradarbiauja: sugena į vieną vietą būrius mažyčių vėžiagyvių krilių ir juos suryja. Po 40 tonų sveriantys žinduoliai panyra giliau nei tūno tie nariuotakojai. Paskui tarsi šokdami baletą suka nedideliu ratu tarpais iškvėpdami orą. Taip išmoningai elgdamiesi jie apsupa krilius burbuliukų „tinklu“. Tada per jo vidurį neria vertikaliai aukštyn ir sotinasi grobiu.

Taip pat puikiai sutaria Afrikos lygumų pavianai ir impalos. „Šių dviejų rūšių gyvūnai turi bendrus pavojaus signalus“, — rašoma žurnale Scientific American. Gera impalų uoslė ir aštrus pavianų regėjimas plėšrūnams  neleidžia prisiartinti prie jų nepastebėtiems. Panaši partnerystė egzistuoja ir tarp puikiai matančių stručių bei itin jautrią klausą turinčių zebrų.

Tai tik keli iš daugybės bendradarbiavimo pavyzdžių gyvūnijos pasaulyje. Iš tikrųjų savitarpio pagalba akivaizdi įvairiuose gyvybės lygmenyse: nuo mikrobų iki žmogaus, tiek tarp panašių, tiek tarp skirtingų rūšių gyvių. Prieš tūkstančius metų stebėjęs gamtą karalius Saliamonas atkreipė dėmesį į paprastutę skruzdėlę. Jis rašė: „Nueik pas skruzdėlę, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties. Neturėdama jokio vado, pareigūno ar valdovo, ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka peną per pjūtį“ (Patarlių 6:6-8).

Skruzdėlės — tobulas kolektyvizmo, darbštumo bei organizuotumo pavyzdys. Dažnai jos drauge velka į skruzdėlyną ką nors daug didesnio už save. Kai kurios net padeda parsigauti į namus sužeistoms arba pavargusioms šeimyniškėms. Turint visa tai omenyje, nenuostabu, kad Saliamonas skruzdėles paminėjo kaip sektiną pavyzdį.

Kituose straipsniuose matysime, jog bendradarbiavimas yra „gamtos knygos“ pagrindinis motyvas. Gyventi — taip pat ir žmonėms — įmanoma tik palaikant glaudžius tarpusavio ryšius. Be to, sužinosime ir priešingų dalykų: kokį poveikį žmonės daro gamtai eksploatuodami jos turtus, teršdami aplinką ir stumdami gyvūniją į pragaištį. Ar Kūrėjas leis, kad tai tęstųsi amžinai?

[Iliustracija 3 puslapyje]

Viršuje: pavianai ir impalos turi bendrus pavojaus signalus

[Iliustracija 4 puslapyje]

Skruzdėlės — puikus gebėjimo bendradarbiauti pavyzdys

[Iliustracija 4 puslapyje]

Partnerystė egzistuoja ir tarp puikiai matančių stručių bei itin jautrią klausą turinčių zebrų