„O kad būčiau padaręs tai anksčiau!“

Šitas pomėgis ne be reikalo vadinamas žalingu įpročiu. Jungtinėse Valstijose atlikta aštuntokų (trylikamečių berniukų) apklausa parodė, kad prie vaizdo žaidimų jie praleidžia vidutiniškai 23 valandas per savaitę. „Užsikabina“ ir nemažai suaugusiųjų. Štai ką papasakojo vienas krikščionis, vardu Čarlzas *: „Vaizdo žaidimai man buvo būdas užsimiršti, atsipalaiduoti, pabėgti nuo tikrovės. Įpratau prie šito. Tapau priklausomas lygiai kaip koks narkomanas ar alkoholikas.“

Žaisti „be perstojo“ Čarlzas pradėjo maždaug nuo 11 metų. „Demoniškų ar smurtinių žaidimų neturėjau, — sako jis, — bet šiaip prie kompiuterio prasėdėdavau be galo daug. Kartais ištisas savaites — mokykloje, krikščionių sueigose, tarnyboje — visos mintys sukdavosi tik apie tai, kaip išspręsti kokią nors žaidimo situaciją.“

Susimąstyti Čarlzą paskatino 2002 m. gruodžio 22 d. Atsibuskite! vedamieji straipsniai „Elektroniniai žaidimai: ar jie nėra žalingi?“ Jis prisimena: „Perskaitęs bandžiau žaidimams tiek daug laiko nebeskirti. Tačiau netrukus vėl grįžau prie senų įpročių.“

Kol draugavo su būsima žmona, o ir tuoj po vedybų Čarlzas savo potraukį šiaip taip valdė. „Bet paskui išėjo naujas žaidimas, kurio jau seniai laukiau, — pasakoja vyras. — Skolinausi pinigų atitinkamo galingumo kompiuteriui pirkti. Šitas vaizdo žaidimas surydavo daugiau laiko nei bet kuris kitas iš mano žaistų. Tarnauti Jehovai nebebuvo kada. Žmoną irgi beveik pamiršau.“ Greitai Čarlzas pajuto, kad be itin griežtos savidrausmės nieko nebus. „Nusprendžiau visus savo vaizdo žaidimus sunaikinti, — prisimena jis. — Ištryniau iš kompiuterio ir išmečiau į šiukšlinę.“

Ar Čarlzas dėl to gailisi? Visai ne! „Trūksta žodžių nusakyti, kaip palengvėjo, — džiaugiasi jis. — Tarsi didžiulė našta nukrito nuo pečių. Jehova dar niekad nebuvo man toks artimas, nuolat jam meldžiuosi. Dabar aš dėmesingesnis žmonai. Esu labai laimingas atsikratęs šito žalingo įpročio. O kad būčiau padaręs tai anksčiau!“

[Išnaša]