Ibiškasis garnys — žmonių ir gyvūnų draugas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ISPANIJOJE

BE ABEJO, tai buvo viena taikiausių kolonizacijų. Niekas neiššovė nė šūvio, nepraliejo nė lašo kraujo, neišnaudojo ir neapiplėšė vietos gyventojų. Vis dėlto įsibrovėliai vieną po kitos okupavo vis naujas žemes.

Šita invazija vyko XX amžiuje ir beveik nepastebimai, mat kolonizatoriai buvo paukščiai — penkis kontinentus užvaldę išradingi ibiškieji garniai, moksliškai vadinami Bubulcus ibis.

Precedento neturinti kolonizacija

Nuo neatmenamų laikų ibiškieji garniai gyveno Afrikos atogrąžose, bet maždaug prieš šimtmetį užėmė ir žemyno pietus. Kai kurių šaltinių teigimu, praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje nemažai jų perskrido Atlantą ir pasiliko Pietų Amerikoje. XX amžiaus viduryje šie garniai atkeliavo į Floridą, o dar po dešimtmečio valdas išplėtė nuo Kanados šiaurėje iki Argentinos pietuose. „Jeigu ibiškasis garnys, [...] genamas vėjo, Naująjį pasaulį pasiekė pats, — 1954 metais rašė Rodžeris Toris Petersonas, — jis yra vienintelis Senojo pasaulio paukštis, Amerikoje įsikūręs be žmogaus pagalbos.“

Dabar ornitologai neabejoja, kad ibiškieji garniai patys atliko tą nepaprastą žygį. Paskaičiuota, jog, nešami vyraujančių vienos krypties vėjų, vandenyną, skiriantį Vakarų Afriką nuo Pietų Amerikos, jie perskrenda maždaug per 40 valandų. Tačiau Atlantas — ne vienintelė garnių įveikta kliūtis. Kai kurie patraukė į rytus, kol pasiekė Naująją Zelandiją. Tuo pat metu paplito ir didžiojoje dalyje Eurazijos. Dabar jų neaprėpiama gyvenamoji teritorija tęsiasi nuo Pirėnų pusiasalio vakaruose iki Japonijos rytuose.

Vidutinio klimato juostoje ibiškieji garniai apsigyvena visam laikui, bet iš ten, kur žiemos atšiaurios, užauginę jauniklius, migruoja į šiltuosius kraštus. Jie ir šiaip keliauja, todėl kartais pasirodo atokiose Ramiojo vandenyno salose arba net Antarktidoje.

Kodėl kolonizacija buvo sėkminga?

Ibiškiesiems garniams paplisti labiausiai padeda tai, kad šis paukštis puikiai prisitaiko ir sugyvena su žmonėmis, ypač galvijų augintojais. Nors nemažai garnių minta vandens gyviais, ibiškieji labiau mėgsta vabzdžius. Dažniausiai jie gretinasi prie galvijų, nors sekioja ir paskui dramblius, kengūras, traktorius ar net bastosi netoli degančių miškų — ten, kur kas nors išvaiko jų grobį.

Žinoma, susirasti lesalo garniai geba ir be kieno nors pagalbos, bet galvijai šitiems sparnuotiems medžiotojams yra puikūs „varovai“. Slankiodami po ganyklą pastarieji išbaido žiogus, muses, visokius vabalus. O akyli paukščiai žingsniuoja šalia ir čiumpa link jų traukiančius vabzdžius. Taip galvijai padeda garniams ir surasti, ir pasigauti auką. Remiantis vienu paskaičiavimu,  paprastai jiems pavyksta nutverti du tris gyvius per minutę. Ornitologai nustatė, kad laikydamiesi šalia galvijų garniai išeikvoja 30 procentų mažiau energijos ir susirenka dukart daugiau lesalo.

Tačiau kolonizuoti pasaulį ibiškiesiems garniams padėjo ne vien gebėjimas rasti tinkamą medžioklės partnerį. Šitie paukščiai labai ištvermingi. Palyginus su greitai lekiančiais balandžiais arba antimis, atrodo, jog garniams skrendant reikia didelių pastangų. Bet jie gali perskristi Sacharą ir, kaip minėta, yra įveikę 4000 kilometrų, skiriančius Vakarų Afriką nuo Pietų Amerikos.

Ibiškieji garniai — tikri keliautojai, todėl jiems ir lengva savo valdas plėsti. Kuris dar vabzdžiaėdis paukštis rizikuotų, regis, vien iš smalsumo skristi į negyvenamą Antarktidą?

Nuklydę toli nuo namų, šie sparnuočiai visur rasdavo kur įsikurti. Kiekviename žemyne ūkininkai turėdavo arba didžiulių ganyklų su bandomis galvijų, arba drėkinamų laukų, kuriuose knibždėte knibždėdavo vabzdžių. Taigi garniai keliavo ir jų vis daugėjo.

Abipusė nauda

Dėl baltų plunksnų, gyvenimo būriais ir pomėgio laikytis greta galvijų ibiškuosius garnius lengva pastebėti. Šie sniego baltumo paukščiai, vorele skrendantys virš lygumų, — ne tik apylinkių puošmena, bet ir atlieka labai svarbų darbą — naikina kenkėjus. Kartą Tanzanijoje žmonės matė, kaip įsisukę į skėrių pulką puotavo gal 40000 garnių. Ūkininkai taip vertina tuos paukščius, jog kartais net parsiveža į savo ūkius, kad apsaugotų pasėlius. Garnys per dieną gali sudoroti daugiau kaip 600 skėrių bei svirplių.

Galvijams garnių pulkas irgi naudingas, nes šie lesa muses bei kitokius jiems ramybės neduodančius vabzdžius. Gyvuliai, regis, supranta, kad ibiškieji garniai — jų draugai, ir ramiai pakenčia, kai tie išdykėliai jodinėja jiems ant nugaros.

Gyvenimas pulkais

Ibiškieji garniai mėgsta draugiją, todėl peri, ilsisi ir ieško lesalo pulkais. Sukdami lizdus noriai dalijasi tuo pačiu medžiu su kitų rūšių garniais arba gandrais. Matyt, taip gyvenant lengviau atbaidyti grobuonis, taigi „komunalinis namas“ naudingas visiems. Garnių peryklose visada judru ir triukšminga. Kartais jie mėgsta nukniaukti šakelę kitą iš kaimynų lizdo, todėl peštynės čia neišvengiamos. Vieni tik pasilenkia iš savo lizdo ir pasiima, ko reikia, o kiti vargsta po medžiais ieškodami tinkamų pagaikščių. Stambesni giminaičiai, kitokie garniai ir gandrai, kurių lizdai didesni ir arčiau viršūnės, paprastai į tą šurmulį nekreipia jokio dėmesio.

Įspūdingas ibiškųjų garnių tuoktuvių ritualas. Patinėliai kiek galėdami išskleidžia sparnus, kalena snapu ir demonstruoja puošnias geltonas plunksnas. Vienam iš poros priartėjus prie lizdo, jo partneris surengia „pasveikinimo ceremoniją“ — puikuojasi savo nugaros plunksnomis. Tą reginį pamatyti nesunku, nes garniai žmonių nė kiek nebijo.

Šitų akiai malonių paukščių greičiausiai pamatysite visur, ar dalyvautumėte Afrikos safaryje, ar keliautumėte po Šiaurės Ameriką, kur klesti galvijininkystė, ar lankytumėtės Rytų šalyse, kur plyti ryžių laukai. Galbūt jie stypinės aplink dramblių kojas, išdidžiai jos ant jaučio nugaros arba leidžiantis saulei paprasčiausiai skris į nakvynės vietą. Kad ir kur tuos sparnuočius išvystumėte, jie labai pagyvina kraštovaizdį, be to, darbuojasi žmonių ir gyvulių labui. Taip, įspūdinga ibiškųjų garnių kolonizacija — viena maloniausių, kokią tiktai yra regėjęs pasaulis.

[Iliustracijos 14, 15 puslapiuose]

 Ibiškieji garniai kolonizavo penkis žemynus ir puikiai jaučiasi tiek dramblių, tiek galvijų draugėje

Gajana

Australija

Kenija

Jungtinės Valstijos

Ispanija

[Šaltinio nuoroda]

© Joe McDonald