Pagaliau geri namai visiems!

NETOLI Nairobio (Kenija) yra aptverta teritorija, kurioje žaliuoja gražus 56 hektarų Gigiri parkas. Be kita ko, ten stovi ir JT Būsto statybos bei planavimo centras. Ši vietovė simbolizuoja tarptautinės visuomenės ryžtą išspręsti pasaulinę būsto problemą. Eidamas Gigiri Gamtos taku pamatytumėte, ką įmanoma pasiekti bendromis pastangomis bei turint pakankamai lėšų. Čia buvęs  sąvartynas paverstas naudinga ir puikia poilsio vieta darbuotojams bei lankytojams.

Tačiau vos už kelių kilometrų gan neseniai išdygo lūšnynas ir, beje, plečiasi. Jis nemaloniai primena, kokia opi gyvenamojo ploto problema. Lūšnos, sulipdytos iš purvo, vytelių ir skardos, yra apie 16 kvadratinių metrų. Keliukai tarp jų dvokia nuo pamazgų. Už vandenį lūšnyno gyventojai moka beveik penkiskart brangiau nei vidutinis Jungtinių Valstijų gyventojas. Didžioji dalis iš 40000 vietinių yra 20—40 metų. Ir jie visai ne tinginiai ar dykaduoniai, o atvyko čia, kad susirastų darbą Nairobyje.

Visiška priešybė — pasaulio vadovai: jie renkasi švarioje, patogioje, gražioje aplinkoje pakalbėti apie ateitį neturtingų vyrų, moterų ir vaikų, gyvenančių visai greta. Liūdniausia, kad, pasak Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus, „pasaulis turi ir lėšų, ir žinių, ir galios“ labai pagerinti vargstančiųjų padėtį. Ką būtina padaryti? „Viliuosi, — sako K. Ananas, — kad [...] visi, nuo kurių tai priklauso, nugalės apatiją ir politinį neryžtingumą, kliudantį pažangai.“

Tačiau kiek tai realu? Ar tikėtina, kad politikai užmirštų savanaudiškumą ir visi kartu paieškotų išeities? Laimei, yra vienas Asmuo, kuris turi išteklių, žinių ir galios aprūpinti žmones namais. O svarbiausia, jis atjaučia varguolius, tad netrukus imsis veiksmų. Jo valdžia jau parengusi išsamią programą, kaip visame pasaulyje įveikti šitą problemą.

Nauja apgyvendinimo programa

Biblijoje mūsų Kūrėjas Jehova Dievas yra pasakęs, ką ketina daryti. Jis žada: „Kuriu naują dangų ir naują žemę“ (Izaijo 65:17). Taigi laukia didžiulės permainos. Nauja dangiška valdžia įgyvendins tai, ko nesugebėjo dabartinės žmonių valdžios. Naujajai žemės visuomenei Dievo Karalystė, arba minėta valdžia, suteiks sveikatą, saugumą ir sugrąžins savigarbą. Dar Izaijui buvo pasakyta, kad būsimi tos visuomenės nariai bus surinkti „paskutinėmis dienomis“ (Izaijo 2:1-4; Brb). Vadinasi, tos permainos labai arti (Mato 24:3-14; 2 Timotiejui 3:1-5).

Pabrėžtina, kad kitose Izaijo 65 skyriaus eilutėse Dievas žada tuo metu kiekvieną aprūpinti namais. Jis sako: „Jie statysis namus ir patys juose gyvens. [...] Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose“ (Izaijo 65:21, 22). Įsivaizduokite, pagaliau turėsite nuosavą padorią pastogę ir gyvensite švariai, saugiai nuostabiame rojuje! Kas gi to nenorėtų?! Bet ar Dievas ištesės tą pažadą?

Pažadas, kuriuo galime tikėti

Sukūręs Adomą ir Ievą Dievas nepaliko jų dykynėje. Apgyvendino Edeno sode — puikiame parke, kuriame oras buvo grynas, gausybė vandens bei maisto (Pradžios 2:8-15). Adomas gavo nurodymą pripildyti žemę — ne perpildyti (Pradžios 1:28). Iš pat pradžių Dievas norėjo, kad visur būtų tvarka, darna, kiekvienas turėtų apsčiai gėrybių.

Vėliau, Nojaus dienomis, pasaulyje tiek įsigalėjo smurtas ir amoralumas, kad „Dievo akyse žemė buvo pagedusi“ (Pradžios 6:11, 12). Ar Dievui tai rūpėjo? Taip.  Jis iškart ėmėsi išvalyti žemę, užtvindydamas ją vandeniu, — tai padarė dėl savojo vardo ir Nojaus bei jo palikuonių. Tad išėję iš arkos į savo naujuosius namus jie irgi buvo paraginti: „Dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pradžios 9:1).

Vėliau Dievas davė izraelitams paveldą, žadėtą jų protėviui Abraomui. Ta Pažadėtoji žemė buvo „geras ir erdvus kraštas, [...] tekantis pienu ir medumi“ (Išėjimo 3:8). Tačiau dėl neklusnumo izraelitams teko klajoti po dykumą be namų 40 metų. Vis dėlto galiausiai Dievas ištesėjo savo pažadą ir apgyvendino juos tame krašte. Viename Dievo įkvėptame pranešime rašoma: „Viešpats davė Izraeliui visą kraštą. [...] Nė vienas iš gerųjų pažadų, kuriuos Viešpats buvo davęs Izraelio namams, neliko tuščias. Visa buvo įvykdyta“ (Jozuės 21:43-45).

Pagaliau namai!

Tad akivaizdu, kad Jehovos žodžiai, užrašyti Izaijo knygos 65 skyriuje, nėra tušti. Jis yra visa ko Kūrėjas, todėl tikrai pajėgs išvalyti žemę ir įvykdyti pradinį sumanymą (Izaijo 40:26, 28; 55:10, 11). Maža to, Biblija patikina, kad jis to nori (Psalmyno 72:12, 13). Jau anksčiau jis parūpindavo teisiems žmonėms namus, nepaliks jų ir dabar.

Gyvendamas žemėje jo Sūnus Jėzus Kristus savo sekėjus skatino melsti, kad Dievo „valia [būtų] kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10). Jis nurodė, jog žemėje bus rojus (Luko 23:43, NW). Pagalvokite, ką tai reiškia. Jokių lūšnynų, neteisėtų gyvenviečių, jokių benamių ir iškraustymų. Koks puikus bus metas! Valdant Dievo Karalystei, nuolatinius namus turės kiekvienas.

 [Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

NAMAI SENOVĖS IZRAELYJE

Izraelitai, kaip ir prieš juos gyvenę kanaaniečiai, matyt, vertino akmeninius namus, nes šie buvo tvirtesni nei kitokie, be to, patikimiau saugojo nuo įsibrovėlių (Izaijo 9:9 [9:10, Brb]; Amoso 5:11). Tačiau žemumose sienas mūrydavo iš saulėje ar kartais krosnyje degtų plytų. Dauguma stogų būdavo plokšti, kai kada ten įrengdavo aukštutinį kambarį. Kieme paprastai stovėdavo krosnis, vienas kitas netgi turėjo šulinį arba vandens talpyklą (2 Samuelio 17:18).

Beje, Mozės įstatyme buvo keli nurodymai dėl namo. Didžiausią dėmesį, žinoma, derėjo skirti saugumui. Plokščią stogą turėjo juosti neaukšta sienelė — nelaimėms išvengti. Dešimtasis Dievo įsakymas draudė izraelitams geisti kaimyno būsto. Kiekvienas, priverstas parduoti savo namą, dar bent kurį laiką turėjo teisę jį išsipirkti (Išėjimo 20:17; Kunigų 25:29-33; Pakartoto Įstatymo 22:8).

Namuose izraelitai mokydavosi ir dvasinių dalykų. Tėvas buvo įpareigotas mokyti sūnus Dievo reikalavimų. Namuose negalėjo būti jokių stabmeldiškų daiktų (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7; 7:26).

[Iliustracija]

Senovės izraelitų namuose buvo garbinamas Dievas, pavyzdžiui, per Palapinių šventę

[Rėmelis/iliustracija 12 puslapyje]

PIRMIEJI NAMAI

Biblijoje nerašoma, kad pirmasis žmogus Adomas būtų gyvenęs kokiame name. Bet jau Pradžios 4:17 sakoma, kad Kainas „pastatė miestą, kurį pavadino Henochu, savo sūnaus Henocho vardu“. Lyginant su dabartiniais miestais, tai greičiausiai buvo įtvirtintas kaimas. Kokie ten buvo būstai, nenurodoma. Turbūt tame kaime gyveno vien Kaino šeimyna.

Senovėje žmonės neretai glausdavosi palapinėse. Kitas Kaino palikuonis, Jabalas, netgi pavadintas „visų gyvenančių palapinėse ir laikančių kaimenes“ protėviu (Pradžios 4:20). Jas buvo lengva pastatyti ir perkelti į kitą vietą.

Laikui bėgant daugelyje civilizacijų išaugo miestai su ištaigingais namais. Štai Ūro, kuriame gyveno patriarchas Abramas (Abraomas), griuvėsiai byloja, kad kai kurie gyventojai buvo įsikūrę tinkuotuose ir baltintuose namuose su 13 ar 14 kambarių. Tikrai pavydėtini būstai.

 [Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Teisiesiems Dievas žada patogius namus