Visiems reikia padoraus būsto

„Kiekvienas žmogus turi teisę į normalų pragyvenimą, laiduojantį deramą jo paties bei jo šeimos sveikatą ir gerovę, įskaitant [...] namus“ (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 25 straipsnis).

VIENO miesto pakraštyje per laiką apsigyveno didelė samdinių grupė. Šimtai šeimų įsikūrė gyvenamosiose priekabose. Tai jų namai. Mokestis už vietą aikštelėje nedidelis, bet nėra nei kanalizacijos, nei vandentiekio, niekam nerūpi išvežti šiukšlių. Pasak vieno korespondento, „vieta labai skurdi, todėl [samdiniai] išgali čia gyventi“.

Prieš trejus metus valdžia pradėjo tą gyvenvietę naikinti, todėl kai kurios šeimos būstus pardavė ir persikraustė į perpildytus namus, butus bei garažus miesto centre. Kiti tiesiog susikrovė mantą ir iškeliavo ieškoti kitos vietos, kur galėtų grįžti po kiekvieno derliaus nuėmimo ir kurią galėtų laikyti savo namais.

Turbūt pirmiausia pagalvojote apie Centrinę ar Pietų Ameriką. Tačiau suklydote. Šis priekabų „miestelis“ yra prie Mekos miesto pietų Kalifornijoje, vos valanda kelio į rytus nuo klestinčio Palm Springso. Nors teigiama, kad Jungtinėse Valstijose turinčių namą dabar daug kaip niekad, o vidutinės šeimos pajamos 2002-aisiais sudarė apie 42000 dolerių, paskaičiuota, jog penki su viršum milijono amerikiečių šeimų vis dar neturi padoraus būsto.

 Dar blogesnė padėtis besivystančiuose kraštuose. Nepaisant įvairių politinių, socialinių bei religinių organizacijų pastangų, gyvenamojo ploto klausimas darosi vis opesnis.

Pasaulinė bėda

Paskaičiuota, kad visame pasaulyje lūšnynuose gyvena per milijardą žmonių. Urbanizacijos žinovai iš Brazilijos baiminasi, jog besiplečiantys barakų rajonai netrukus „bus didesni ir tankiau gyvenami nei miestai greta jų“. Nigerijoje esama miestų, kur daugiau kaip 80 procentų gyventojų glaudžiasi lūšnose ar butuose įsikuria neteisėtai. JT generalinis sekretorius Kofis Ananas 2003-iaisiais pasakė: „Manoma, jog nesiėmus priemonių po 30 metų lūšnynuose gyvens beveik 2 milijardai žmonių.“

Tačiau tokia sausa statistika nė iš tolo neatspindi, kaip baisios gyvenimo sąlygos veikia varguolius. Jungtinių Tautų duomenimis, besivystančiuose kraštuose daugiau kaip pusė žmonių gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, trečdalis neturi švaraus vandens, ketvirtadalis — tinkamos pastogės, penktadaliui neįkandama medikų pagalba. Dauguma išsivysčiusių šalių gyventojų tokiomis sąlygomis nelaikytų net savo naminių gyvūnėlių.

Visuotinė teisė

Visi sutinka, kad padorus būstas žmogui būtinas. 1948-aisiais Jungtinių Tautų priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia, kad kiekvienas turi teisę į normalų pragyvenimą, įskaitant tinkamus namus. Taip, visiems to reikia.

Neseniai, 1996 metais, nemažai šalių pasirašė dokumentą, pavadintą JT „Habitat Agenda“ (Būsto statybos ir planavimo projektas). Šiuo dokumentu įsipareigota tinkamu būstu aprūpinti visus. O 2002-ųjų sausio 1 dieną JT žengė dar vieną svarbų žingsnį — projektą paskelbė oficialia JT programa.

Ironiška, kad tuo metu, kai kelios turtingiausios šalys vėl pradėjo svarstyti galimybes įkurti kolonijų Mėnulyje bei tyrinėti Marsą, jų vargingiausi piliečiai, o pastarųjų, beje, nuolat gausėja, net nepajėgia įsigyti padoraus būsto čia, Žemėje. Kaip šita problema liečia mus? Ar yra pagrindo tikėtis, kad ateityje visi turėsime savo namą?

[Anotacija 4 puslapyje]

Kai kurios valstybės ieško galimybių apgyventi Mėnulį, bet daugelis jų piliečių neturi pastogės Žemėje

 [Iliustracija 2, 3 puslapiuose]

PABĖGĖLIŲ AZIJIEČIŲ ŠEIMA

Viename mieste 3500 šeimų gyvena palapinėse, joms trūksta vandens, sanitarinės sąlygos prastos

[Šaltinio nuoroda]

© Tim Dirven/Panos Pictures

[Iliustracija 4 puslapyje]

ŠIAURĖS AMERIKA