Atradimas prie Red Bėjaus

ĮRAŠO KALBA

Atradimas prie Red Bėjaus

Iš Atsibuskite! bendradarbio Kanadoje

YRA toks posakis: „Tai dar ne žemės pakraštys, bet iš čia jis matyti.“ Jeigu kada teko būti Red Bėjuje, rytų Kanadoje, greičiausiai ir jūs pasakytumėte, kad ši vietovė — tikrai kone žemės pakraštys. Vaizdingoje Labradoro pakrantėje prie Bel Ilio sąsiaurio įsikūręs miestelis. Kuo žavus ir nepakartojamas tas jaukus Red Bėjus su šalia prisiglaudusiu uostu?

Unikali istorija

Atėjus banginių stebėjimo sezonui miestelį užplūsta lankytojai. Bet anksčiau žmones čionai viliojo ne tai. Daugiau kaip prieš keturis šimtmečius dėl brangių taukų čia medžiodavo pietinius ir grenlandinius banginius. Remiantis vienu šaltiniu, „nepritekliaus laikais [...] statinė [banginio taukų], vertinant dabartiniais pinigais, kainavo 10000 JAV dolerių“, tai yra beveik 30000 litų. Baskai, banginių medžiotojai, gyvenę Prancūzijos ir Ispanijos pasienio rajonuose, iš europiečių vieni pirmųjų ėmė eksploatuoti Kanados gamtos turtus. Išlydytus banginio taukus Europoje plačiausiai naudojo apšvietimo reikmėms, odai, vilnai apdoroti ir dažams gaminti, taip pat jais tepdavo mechanizmus. Be to, šie taukai įėjo į muilo ir kosmetikos sudėtį. XVI amžiaus antrojoje pusėje Red Bėjus buvo didžiausias pasaulyje banginių medžioklės uostas. Todėl Kanadoje vienas pirmųjų žinomų pramoninių kompleksų irgi buvo susijęs su banginių medžiokle.

Iš kur tai žinome?

Archeologai ir istorikai susidomėjo Red Bėjumi, kai Baskų archyvuose buvo rasti kai kurie dokumentai. Jie rodo, jog čia 1565 metais per audrą nuskendo ispanų galeonas San Juan.

Kasinėdami Sedlio saloje netoli Red Bėjaus, archeologai rado senovinių įrankių banginiams medžioti. Vienas jų — dvišakis harpūnas. Paplūdimiuose lankytojai dar ir dabar gali pamatyti krūvas raudonų ispaniškų čerpių. Su jomis vaikystėje žaidė ne viena karta vaikų. Čia gyvenantis žmogus aiškino: „Čerpių gabalėliais kaip kreida piešdavome bei spalvindavome ant uolų ir nė nežinojome, su kuo žaidžiame!“

1978-ųjų vasarą nardydami iš baržos maždaug už trisdešimt metrų nuo Sedlio salos archeologai pamatė ąžuolinę lentą. Tai buvo labai svarbus radinys, nes baskai laivus daugiausiai statydavo iš ąžuolo, o skurdžioje Labradoro pakrantėje šitie medžiai neaugo. Vėliau aptiko, kaip manė archeologai, San Juan liekanas. Jos buvo puikiai išsilaikiusios. Ledinis Red Bėjaus vanduo laivą apsaugojo. Padengtas sąnašomis jis gulėjo jūros dugne maždaug dešimties metrų gylyje. Matyt, ilgą laiką slegiamas ledo masės laivas perskilo išilgai ir susiplojo tarsi atversta knyga. Archeologus radinys nudžiugino, nes tai buvo pirmas palyginti nesugadintas XVI amžiaus prekybinis laivas, atkastas Amerikoje į šiaurę nuo Floridos.

Ar tai galėjo būti San Juan?

Narai didžiulėmis pastangomis atkasė laivą, vieną dalį po kitos, žymėdami numeriais. Kruopščiai ištyrinėję, vėl nuleido į vandenyno dugną, kad nesubyrėtų. Ką archeologai sužinojo? Apytikriai 300 tonų svėręs laivas pastatytas ne grožėtis, o kuo puikiausiai tiko plaukti į jūrą. Statūs galai darė jį talpesnį, taigi banginio taukų prikrauti ir gabenti į Ispaniją buvo galima daug. Pirmieji įrašai apie nuskendusį laivą liudija, kad jis buvo pakrautas pilnai. Didžiąją dalį krovinio įgula išgelbėjo. Triume narai rado maždaug 450 statinių liekanas. Matyt, statines ištraukti buvo per sunku. Laive neaptikta žmonių kaulų. Apie tai, kad kas nors būtų žuvęs, neužsimenama ir baskų dokumentuose. Dėl šitų sutapimų tyrinėtojai linkę manyti, kad laivas yra San Juan. Be to, jį atkasdami rado chalupa (tariama čalupa) — valtį, kokiomis baskai plaukdavo medžioti banginių. Organizacijos „Parks Canada“ jūrų archeologijos vadovas Robertas Grenjė tvirtina, jog ta valtis — „vienas didžiausių žmonijos pasiekimų laivų gamyboje“.

Kas galėtų pagalvoti, kad dabar toks tylus Red Bėjus kadaise buvo klestinti banginių medžioklės sostinė? Laikai iš tikrųjų pasikeitė. Tačiau šiek tiek istorijos pėdsakų išliko ir iki mūsų dienų.

[Žemėlapiai 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Labradoras

Red Bėjus

Bel Ilio sąsiauris

Niufaundlendo sala