Saugokitės „baltųjų slibinų“!

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ŠVEICARIJOJE

Kas skrenda be sparnų, smogia be rankų ir mato be akių? (Mįslė apie baltuosius slibinus, menama nuo viduramžių)

LAVINOS, taikliai vadinamos baltaisiais slibinais, gali akimirksniu praryti alpinistą ar net visą kaimą. Dėl tos pačios priežasties žmonės jas vadina dar ir baltąja mirtimi. Kas gi sukelia šį pražūtingą reiškinį? Jei gyvenate kalnuose, kurių viršūnės nuklotos sniegu, atsakymą jau žinote. Tačiau jeigu jūsų namai kur nors atogrąžose arba lygumose, galite nesirūpinti — lavinos jums tikrai negresia, nebent surizikuotumėte užsukti į baltojo slibino valdas kur keliaudamas.

Lavinos prasideda aukštai kalnuose, kur dažnai ir gausiai sninga. Staiga pajudėjęs sniegas, ledas kartu su uolienomis, lūžtančių medžių kamienais ir kitkuo ima vis sparčiau šliuožti šlaitu arba nuo skardžio žemyn ir naikina visa, kas tik pasitaiko kelyje. Be tos galingos lavinos, viską siaubia ir jos sukelta pašėlusi oro banga: risdamasi prieky ji drasko medžių šakas, niokoja kelius, tiltus, geležinkelius.

Gamtos reiškinys

Didumą tos milžiniškos baltos masės sudaro mažutėlės snaigės. Kaipgi gražiai krentantis sniegas virsta mirtį nešančia griausminga griūtimi? Taip atsitinka dėl tam tikrų jo savybių. Sniegas iškrenta įvairiu pavidalu: kristalų, gumulėlių, granulių. Kristalai, arba snaigės, visuomet yra šešiakampės visokiausių formų žvaigždutės. Kiekviena — unikali! Tačiau nusileidusios ant žemės jos pasikeičia. Dėl temperatūrų skirtumo ir slėgio, kuris didėja sniegui kaupiantis, kristalai suslūgsta: iš 30 centimetrų ką tik iškritusio sniego sluoksnio vos per parą belieka apie 10.

Sniego danga būna nevienoda. Šešiakampiai kristalai susijungia, tačiau granulės ir gumuliukai — ne, todėl iš jų sudarytas sluoksnis gana nepatvarus ir lengvai slysta žemyn. Taigi, ar sniegas grius, priklauso nuo to, kokio yra pavidalo, kiek jo susikaupė, taip pat nuo kalno nuolydžio, temperatūrų skirtumo, vėjų stiprumo. Eidamas stačiu apsnigtu šlaitu dėl savo svorio laviną nelauktai gali sukelti ir žmogus ar koks gyvūnas. Tačiau būna ir kitokių priežasčių.

Kartais laviną išjudina ir stipraus vėjo gūsio švystelėtas į orą purus granulių ir kristalų pavidalo sniegas, kurį taip mėgsta slidininkai. Kadangi toks sniegas lengvas, jis pakyla ir lekia į slėnį daugiau kaip 300 kilometrų per valandą greičiu. Tada oro srautas įgauna tokią jėgą, kad per kelias sekundes gali nuplėšti stogus ir net sugriauti namus.

 Pačios pavojingiausios — kieto sniego lavinos. Jas išjudina pastovėjusio suslūgusio sniego sankaupos. Viršutiniam sluoksniui suskilinėjus, didžiuliai luitai gali pradėti slysti nuokalne 50—80 kilometrų per valandą greičiu. Tokios sniego plokštės kartais susikaupia ant kokio stataus skardžio krašto. Tuomet pakanka tik žingsnio, kad jos atitrūktų ir sukeltų griūtį. Tai slidininkams gali baigtis žūtimi.

Pavasarį lavinų grėsmė išauga. Palijus arba stipriau užkaitinus saulei sniegas subliūkšta, todėl dažnos tampa šlapio sniego griūtys. Vandeninga masė slenka lėčiau, bet gali pajudėti visas ant šlaito susikaupęs sniegas. Kartu jis nešasi akmenis, medžius, žemes, o kur sustoja, ten lieka krūvos purvinų nuolaužų.

Į laviną panašus reiškinys yra ledynų, arba ledo, griūtis. Ledynai — tai didžiulės ledo plokštės, kurios labai šaltuose regionuose susiformuoja kalnų įdubose arba šešėliuotuose šlaituose. Ten sniegas niekada nenutirpsta, todėl ilgainiui suledėja. Ledynai juda žemyn labai lėtai. Kadangi ta nelaimė nuspėjama iš anksto, didesnės žalos ar nuostolių padaro retai.

Kur būna lavinų?

Lavinos mūsų planetoje susidaro ne visur, kur iškrenta sniego. Mat kalnai turi būti tam tikro aukščio, o klimatas toks, kad sniegas ir ledas neištirptų. Statistiniai duomenys rodo, kad pasaulyje kasmet būna maždaug milijonas lavinų. Pavojingiausios zonos Azijoje — Himalajai, Pietų Amerikoje — Andai, Šiaurės Amerikoje — Uoliniai kalnai. Ir, žinoma,  Europoje — Alpės, kurios tęsiasi nuo Prancūzijos į šiaurės rytus per Šveicariją, Vokietiją, Austriją. Visų šitų kalnų gyvenamosiose vietovėse dėl sniego griūčių kasmet žūsta vidutiniškai 200 žmonių, iš jų 26 — Šveicarijoje.

Dvi siaubingos griūtys įvyko Peru Anduose. 1962-aisiais nuo 6768 metrų Huaskarano kalno viršūnę dengusios 50 metrų storio ledo kepurės atskilo kilometro ilgio ir dviejų pločio gabalas. Šis keturių milijonų tonų luitas buvo keturiskart didesnis už 100 aukštų dangoraižį! Per 15 minučių atsidūrusi už 18 kilometrų lavina po 13 metrų storio nuolaužų sluoksniu palaidojo septynis kaimus. Žuvo nuo 3000 iki 4000 gyventojų. Dar viena griūtis nuo to paties kalno pasikartojo 1970-aisiais. Tačiau tąkart dėl žemės drebėjimo atitrūko šiaurinės viršukalnės ledo kepurė, be to, griuvo ir pats kalnas. Tūkstančiai tonų sniego, uolienų ir ledo siauru tarpekliu lėkė 300 kilometrų per valandą greičiu ir nešėsi kelyje pasitaikančius riedulius bei namus. Apskaičiuota, kad žuvo 25000 žmonių. Kaip apsaugoti kalniečius nuo tokių tragedijų?

Ar įmanoma užkirsti lavinoms kelią?

Lavinų išvengti ne visada įmanoma. Vėjui sukelti sniego griūties nesukliudysi. Šis reiškinys įprastas, kaip ir nuo stogo bėgantis lietaus vanduo. Tai natūralus sezonų ciklo padarinys. Tačiau patirtis valdžias išmokė vietovėse, kur vyksta tokios griūtys, drausti statytis namus, o transporto magistrales tiesti tuneliuose. Kita vertus, kai kada lavinų galima išvengti: pavyzdžiui, tų, kurias sukelia neatsargūs žmonės, nutrūktgalviški slidinėtojai, nekreipiantys dėmesio į perspėjimus bei draudimus.

Šveicarijoje praeities įvykiai paskatino valdžias imtis atsargumo. 1931 metais įkurta speciali komisija, o 1936-aisiais 2690 metrų aukštyje Vaisflujocho rajone, aukščiau Davoso miestelio, pirmoji drąsuolių grupė pradėjo mokslinį tiriamąjį darbą. Paskui, 1942-aisiais, buvo įsteigtas Šveicarijos sniego ir griūčių tyrimo federalinis institutas. Be to, įvairiose kalnų vietose pastatyta keletas kitų modernių stebėjimo punktų. Visa tai padeda prognozuoti oro sąlygų pasikeitimus ir nuolat perspėti apie galimas lavinas.

Vis dėlto pasitaiko nenumatytų orų pokyčių ir visiškai išvengti pavojų nepavyks. Todėl kiekvienas gyvenantis pavojingoje zonoje arba žiemą atvykstantis į kalnus turi suvokti: privalu elgtis taip, kad dėl jo veiksmų neprasidėtų griūtis. Beje, Prancūzijoje atlikti bandymai parodė, jog, priešingai negu manyta anksčiau, nei lėktuvų garso bangos, nei žmogaus balsas griūčių nesukelia.

Kaip saugumu rūpinasi valdžia

Pradėję kurtis kalnuotose vietovėse žmonės greit suprato, kokios pavojingos lavinos. Kad sniegas nepalaidotų namų, jie ant šlaitų aukščiau gyvenviečių sodino miškus. Dažnai tai padėdavo, todėl vietos valdžios ligi šiol palaiko tokią  iniciatyvą. Miškai — geriausia natūrali apsauga. Tačiau patirtis rodo, kad jie turi būti tankūs — viename hektare reikia kelių šimtų įvairaus amžiaus skirtingų rūšių medžių.

Pastaruoju metu inžinieriai sugalvojo į betoną įmontuoti metalinius barjerus. Jie statomi aukščiau pirmosios medžių užtvaros, ten, kur dažniausiai griūtys prasideda. Paprastai tokios užtvaros siekia iki 4 metrų aukščio, bet statyti jas ant kiekvieno šlaito pernelyg brangu. Todėl kai kuriose pakalnėse tiesiog supilami didžiuliai akmenų bei žemių kauburiai. Tai padeda nukreipti laviną, kad ši nepasiektų kaimų slėnyje. Kai kur padaryti „V“ raidės formos 2 metrų storio ir 5 aukščio pylimai. Jų smaigalys atsuktas į kalną, todėl perskiria atgriūvančią masę į du srautus ir nukreipia į abi puses, o 90—120 metrų ilgio sienos apsaugo miestą. Tačiau slėniuose pagrindiniams keliams bei geležinkelio linijoms saugiausia tuneliuose iš medžio, plieno ir betono, — nors, tiesa, taip juos tiesti itin brangu.

Kitas apsaugos būdas — išsklaidyti dideles sniego sankaupas. Štai Kanadoje žiemą tarp miestų kasdien patruliuoja kareiviai ir sprogmenimis sklaido sniegą, kad neįvyktų griūtis. Taip saugomas ir per visą šalį nutiestas greitkelis. Šitas metodas iš dalies taikomas ir Šveicarijoje. Čia į snieguotą šlaitą šaudoma arba sprogmenys mėtomi iš sraigtasparnių.

Kaip gelbėtis

Slidinėtojams bei turistams reikėtų palaukti, kol bus patikrinta, ar trasos saugios. Niekada neignoruokite perspėjamųjų ženklų! Nepamirškite, kad po sniegu gali atsidurti net labiausiai prityręs slidininkas. Vis dėlto, jei netikėtai patekote į griūtį, nepulkite į paniką! Specialistai pataria judėti taip, tarsi plauktumėte. Tai padės išsilaikyti arčiau paviršiaus. Arba vieną ranką, kiek tik galite, iškelkite virš galvos. Taip gelbėtojai greičiau jus pastebės. Kita prisidenkite nosį ir burną. Gelbėjimo statistika rodo, kad įkalinti sniege ilgiau nei pusvalandį išgyvena tik pusė žmonių. Šiais laikais kartais slidininkai turi radijo prietaisų, pavyzdžiui, baterinį siųstuvą. Kadangi aukštikalnėse visada gresia akistata su baltąja mirtimi, užkluptiems lavinos būtina skubi pagalba.

Šveicarijos Alpėse augustinų vienuoliai šimtmečiais augino garsiuosius senbernarus. Šitie stiprūs, ištvermingi šunys pajėgia klampoti per sniegynus ir atlaikyti ledinius vėjus bei šaltį. Jie puikiai orientuojasi ir pajunta garsus ar judesius, kurių negirdi žmonės. Todėl senbernarai išgelbėjo šimtus gyvybių. Dabar gelbėtojams dažniausiai padeda vokiečių aviganiai. Šiam darbui ruošiami ir kitų veislių šunys. Be to, yra elektroninių prietaisų, kuriais gelbėtojai atidžiai tyrinėja aplinką. Tačiau dresuoti šunys bet kokius prietaisus gerokai pranoksta.

Taigi tas, „kas skrenda be sparnų, smogia be rankų ir mato be akių“, parodo, kokios galingos gamtos jėgos. Todėl su baltaisiais slibinais turime būti atsargūs.

[Anotacija 19 puslapyje]

Jeigu užklupo lavina, judėkite taip, tarsi plauktumėte

[Iliustracija 18 puslapyje]

Daug šimtmečių gelbėtojams padėdavo senbernarai

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 17 puslapyje]

AP Photo/Matt Hage