Kaip žinios pasiekė žmones

„VISI atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami“, — rašė metraštininkas Lukas maždaug prieš 2000 metų (Apaštalų darbų 17:21). Dar kokį šimtmetį anksčiau romėnų valdžia žinodama, kaip visuomenė trokšta žinoti, kas vyksta aplink, matomose vietose kasdien iškabindavo įvykių suvestinę, vadinamą Acta Diurna.

Pirmieji pasaulyje spausdintą laikraštį septintajame amžiuje leido kinai; jis vadinosi Dibao (Pao). Kadangi Europoje tuo metu daugelis vis dar buvo neraštingi, apie karus, nelaimes, nusikaltimus bei kitus įvykius sužinodavo iš keliautojų. Vėliau turguose buvo galima nusipirkti ranka rašytų pranešimų, iliustruotų mediniais antspaudais.

Ilgainiui svarbias naujienas verslo laiškuose minėti pradėjo pirklių gildijos. Galiausiai žinios pasirodė atskiruose lapuose, vadinamuose nova (naujiena).

Pirmieji Europos laikraščiai

XVII amžiaus pradžioje pradėti leisti du naujienų laikraščiai vokiečių kalba: Relation pasirodė Strasbūre 1605 metais, Avisa Relation oder Zeitung — Volfenbiutelyje 1609-aisiais. Pirmasis Europos dienraštis pradėtas spausdinti Leipcige 1650 metais ir vadinosi Einkommende Zeitungen (Naujausios žinios).

Šį dienraštį sudarė keturi kišeninio formato puslapiai. Naujienos buvo surašytos kaip  papuola. Šiaip nusipirkti laikraštuką žmonės galėjo gan pigiai, tačiau metų prenumerata atsieidavo brangiai — visą darbininko mėnesio uždarbį. Vis dėlto laikraščių paklausa sparčiai augo. Pačioje XVIII amžiaus pradžioje vien tik Vokietijoje laikraščių buvo leidžiama 50—60 ir juos skaitė keli šimtai tūkstančių žmonių.

Iš pradžių informacijos šaltiniai buvo laiškai, kiti laikraščiai, jos suteikdavo ir pašto viršininkai. Neretai patys laikraštininkai pasigaudydavo visokių paskalų tiesiog iš gatvės. Tačiau konkurencija didėjo ir tai vertė leidėjus ieškoti daugiau bei tikslesnės informacijos. Taip leidyklose atsirado pirmieji redaktoriai. Dauguma leidėjų neįstengė išlaikyti gausybės informatorių bei žurnalistų, o žinių spaudos paklausa augo, todėl susidarė sąlygos kurtis naujienų agentūroms. Šios surenka ir pateikia informaciją leidėjams, užsisakantiems jų paslaugas.

Naudingi išradimai

Laikraščių verslo nebūtų be kai kurių svarbių išradimų, ypač Johano Gutenbergo sugalvotų renkamųjų spaudmenų. Kitos naujovės leidybą dar patobulino bei atpigino. Štai XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje atsiradus ritininei rotacinei spausdinimo mašinai laikraščius pradėta spausdinti popieriuje, suvyniotame į ritinį, o ne atskiruose lakštuose. Kiek vėliau išrastas linotipas — spaudos eilučių rinkimo ir liejimo mašina. XX amžiaus pabaigoje šią mašiną bei varginantį rankų darbą pakeitė kompiuteriai.

Tuo tarpu žinių perdavimą spartino ir kitos naujovės. XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje visur pradėtas naudoti telegrafas, aštuntajame — rašomosios mašinėlės, beveik tuo pat metu atsirado ir telefonas. Mūsų laikais laikraštininkai naudojasi kompiuteriais, elektroniniu paštu, faksimiliniais aparatais. Korespondentai į įvykio vietą nuvyksta daug sparčiau: traukiniu, automobiliu ar lėktuvu. Be to, šiuo greitu transportu laikraščiai kaipmat išvežiojami į vietas.

Apie ką spauda rašo?

Dabar visuotiniu kaimu virtusiame pasaulyje naujienas sužinoti nesunku. „Sunkiau atsirinkti jas iš nepaliaujamo srauto“, — sako laikraščio Frankfurter Allgemeine Zeitung redaktoriai. Naujienų agentūros Vokietijos laikraščiams kasdien praneša apie 2000 įvykių. Ne mažiau informacijos atplūsta ir iš korespondentų, žinių laidų bei kitų šaltinių.

Du trečdalius naujienų sudaro pranešimai spaudai arba informacija apie numatytus renginius, pavyzdžiui, koncertus, sporto rungtynes, suvažiavimus. Redaktoriai turi žinoti, kas domina jų laikraščių skaitytojus, pavyzdžiui, javapjūtė, sukaktys, šventės.

Žmonėms, be to, patinka sporto, juokų skyreliai, politikų karikatūros, vedamieji straipsniai. Apybraižos, pranešimai iš užsienio, interviu su įžymybėmis ar kurios nors srities žinovais irgi įdomūs bei smagūs.

Spaudos krizė

„Vokietijos laikraščių pramonę krečia didžiausia  finansinė krizė istorijoje“, — 2002-aisiais pranešė laikraštis Die Zeit. O Šveicarijos spaudos asociacija informavo, kad 2004 metais šalies laikraščiai išėjo mažiausiais tiražais per pastarąjį dešimtmetį. Kodėl taip nukrito jų paklausa?

Pirmiausia, smukus pasaulinei ekonomikai sumažėjo reklamų, o kaip tik iš jų daugelis laikraščių gauna net du trečdalius pelno. Štai Jungtinių Valstijų žurnalas Wall Street Journal 2000—2004 metais iš reklamos gavo 43 procentais mažiau pelno. Ar galima tikėtis, kad reklamų vėl padaugės pagerėjus ekonomikai? Šiais laikais vis daugiau klasifikuotų skelbimų dėl nekilnojamojo turto, darbų, automobilių pasirodo internete. Taigi spaudai tenka varžytis su elektroninėmis informavimo priemonėmis: radiju, televizija, internetu.

Kita vertus, žmonės iki šiol labai noriai skaito žinias. Žiniasklaidos ekonomikos profesorius Akselis Cerdikas vienam Frankfurto laikraščiui pareiškė: „Krizė nėra tokia baisi, kaip atrodo daugumai žurnalistų.“ Kito Vokietijos dienraščio vietinių naujienų skyrelio vyriausioji redaktorė šiai nuomonei pritarė: „Regioninė [spauda] tebeklesti.“

Nors pripažįstama, kad niekas geriau už laikraščius negali taip išsamiai nušviesti dabartinių įvykių ir neturi tiek galios paskatinti visuomenę diskutuoti, vis tiek abejojama, ar visus juose pateikiamus įvykių aiškinimus galima imti už gryną pinigą. Ką vertinga galite rasti laikraštyje?

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

NELENGVA ŽURNALISTO PROFESIJA

Kai kas žurnalistams pavydi. „Žinoma, malonu matyti savo vardą spaudoje“, — pripažino vienas ilgametis žurnalistas iš Prancūzijos. Vis dėlto šiame darbe būna ir nusivylimų: tai konkurentas pirmas išspausdina numatytą straipsnį, tai kas nors atsisako duoti interviu, tai ilgai lauktas įvykis taip ir neįvyksta.

Viena žurnalistė iš Lenkijos paminėjo kitą sunkumą: „Niekada nežinome, kada turėsime laisvų dienų ir kada teks dirbti. Kartais nebelieka laiko sau, įtampa trikdo net šeimos gyvenimą.“ O žurnalistas iš buvusios Sovietų Sąjungos nurodo, kas kelia didžiausią nusivylimą: „Tiek daug jėgų atidaviau, kol parengiau straipsnį, o jo neišspausdino.“

Didžiausio Nyderlandų laikraščio sporto apžvalgininkė sako: „Dažnai išgirstu, kad nieko neišmanau. Kai kurie skaitytojai įpyksta ar susierzina, o kadangi sporte emocijos kartais virte verda, sulaukiu netgi grasinimų susidoroti.“ Tad kas skatina žurnalistus toliau darbuotis?

Kai kuriuos, žinoma, pinigai, tačiau ne visus. Štai žurnalistas, dirbantis viename Prancūzijos laikraštyje, prisipažino, jog tiesiog mėgsta rašyti. O žurnalistė iš Meksikos pasakė: „Taip bent jau galiu pateikti žmonėms kažką vertinga.“ Japonijoje leidžiamo antro didžiausio pasaulyje dienraščio vyresnysis redaktorius paaiškino: „Džiaugiuosi, kai matau, jog padėjau žmonėms ir teisingumas triumfavo.“

Žinoma, laikraščiai išeina ne vien žurnalistų dėka. Leidyklose, nelygu jų dydis bei struktūra, darbuojasi redaktoriai, korektoriai, duomenų tikrintojai, archyvarai bei daugelis kitų. Ne visų vardai laikraštyje suminėti, tačiau jie sunkiai triūsia, kad jus pasiektų kiekvienas laikraščio numeris.

[Iliustracijos 4 puslapyje]

Vienas pirmųjų Vokietijos laikraščių ir šiuolaikinis spaudos stendas

[Šaltinio nuoroda]

Vienas pirmųjų Vokietijos laikraščių: Bibliothek für Kunst-und Antiquitäten-Sammler, Vol. 21, Flugblatt und Zeitung, 1922