Mes jautėme Dievo paramą

PAPASAKOJO ESTERA GAITAN

„Pagrobėme jūsų motiną. Nemėginkite pranešti policijai. Laukite mūsų skambučio rytoj anksti rytą.“

TIEK apie mūsų mamą, Esterą, pernai vieną antradienį telefonu išgirdo mano jaunesnioji sesuo. Mudu su vyru Alfredu tai sužinojome grįžę iš sueigos Jehovos liudytojų Karalystės salėje. Kai pasiekėme tėvų namus Meksike, giminaičius jau radome susirinkusius. Mano jaunesni sesuo ir brolis buvo nepaguodžiami, mamos seserys verkė.

Tėvas ir vyresnysis brolis buvo išvykę verslo reikalais. Pasikalbėję su jais telefonu visi nusprendėme, kad geriausia būtų pranešti policijai. Visą tą neramią naktį meldėme pagalbos ir aiškiai jautėme Dievo teikiamos „galybės gausą“ (2 Korintiečiams 4:7).

Kai rytą paskambino pagrobėjai, atsiliepiau aš. Nors ir labai nervinausi, įstengiau to neparodyti. Pagrobėjas norėjo kalbėti su mano tėvu, bet paaiškinau, kad jo namie nėra. Tada pasakė, jog lauks jo ir tada pradės derybas. Paskui perspėjo: jeigu nesumokėsime didžiulės pinigų sumos, mamą nužudys.

Praėjo dar viena diena. Pagrobėjai paskambino vėl. Kadangi nepaisydama grasinimų kalbėjau ramiai, jie manęs paklausė: „Ar suvokiate, kiek tai rimta?“

„Žinoma, — atsakiau. — Jūs pagrobėte mano mamą. Bet esame Jehovos liudytojai ir tvirtai tikime, kad mūsų Dievas mums padės.  Be to, Biblija moko, kaip šitais sunkiais laikais nepalūžti.“

„Taip, taip. Visa tai žinau, — atsakė jis. — Jūsų motina kalba tą patį. Ji pasitiki savo Dievu ir šeima.“ Supratome, kad mama laikosi tvirtai, ir tai mus sustiprino.

Kas padėjo ištverti

Laikas ėjo. Bendratikiai mums skambino, siuntė atvirukus bei elektronines žinutes. Mes, kaip ir anksčiau, lankėme sueigas ir dalyvavome skelbimo darbe. Be to, mus guodė kasdienis Biblijos ir biblinių leidinių skaitymas. Ypač „Dievo ramybę“ teikė malda (Filipiečiams 4:6, 7).

Vienas policijos pareigūnas pasakė: „Per devynerius savo darbo metus esu matęs daugybę viltį praradusių šeimų, bet jūs elgiatės kitaip ir esate tokie ramūs. Neabejoju: jums padeda jūsų Dievas.“

Jam parodėme Atsibuskite! 1999 m. gruodžio 22 d. numerį, kuriame svarstoma, kodėl taip paplitęs žmonių grobimas. Tuos straipsnius buvome peržiūrėję dar kartą. Pareigūnas perskaitė ir paprašė daugiau žurnalų sakydamas, kad norėtų geriau susipažinti su Jehovos liudytojais.

Galiausiai po penkiolika dienų trukusių derybų pagrobėjai mamą paleido. Jos savijauta nebuvo bloga, nors visą tą laiką praleido mažame kambarėlyje prirakinta už kojos. Tačiau tie žmonės elgėsi su ja pagarbiai ir netgi davė vaistų, kuriuos mama visada vartojo nuo cukraligės bei padidėjusio kraujospūdžio.

Mama papasakojo, kaip ištvėrė. „Iš pradžių, — prisipažino ji, — labai išsigandau, bet pradėjau melstis Jehovai ir jis neleido pulti į neviltį. Būdama tarp keturių sienų nesijaučiau vieniša. Supratau, koks man realus Jehova; jis niekada manęs neapleido. Prašiau, kad padėtų rodyti jo dvasios vaisius, ypač kantrybę.

Dievas mane sustiprino, todėl niekada neverkiau ir nepuoliau į paniką. Stengiausi prisiminti visas žinomas Biblijos eilutes, garsiai giedojau Karalystės giesmes. Kartais įsivaizduodavau, kad dalyvauju krikščionių sueigose arba skelbiu gerąją naujieną ir vedu Biblijos studijas. Kadangi mintys buvo užimtos tais dalykais, laikas bėgo greitai.

Net turėjau progos apie savo tikėjimą paliudyti pagrobėjams. Kai vienas iš jų atnešdavo valgyti, nors ir būdama užrištomis akimis, jam skelbdavau. Pavyzdžiui, sykį papasakojau, kad Biblijoje išpranašauti sunkūs laikai, kuriais mes kaip tik ir gyvename. Pasakiau, jog suprantu, kad jiems tikriausiai labai trūksta pinigų. Paaiškinau, kad Jehova Dievas turi neribotą galią, bet niekuomet ja nepiktnaudžiauja. Tada paprašiau, kad jie irgi nepiktnaudžiautų savo valdžia ir manęs neskriaustų.

Išklausęs pagrobėjas atsakė, kad nesijaudinčiau, — jie nieko bloga man nedarys. Esu dėkinga Jehovai, kad jis mane palaikė tokiu sunkiu metu, todėl dar ryžtingiau apsisprendžiau ir toliau tarnauti jam reguliariąja pioniere [visalaike evangelizuotoja], kol pajėgsiu.“

Be abejo, šitas išbandymas tiek mamą, tiek mus visus dar labiau suartino su Jehova. Tiesiog trūksta žodžių apsakyti, kokie esame dėkingi, kad ji vėl namuose. Kaip guodžia mintis, kad valdant Dievo Karalystei tokių pasibaisėtinų dalykų nebebus! O kol kas mūsų šeima gali tvirtai paliudyti, kokie teisingi Biblijos psalmininko žodžiai: „Daugel vargų ištinka teisųjį, bet Viešpats išgelbsti iš jų visų“ (Ps 34:20 [34:19, Brb]).