Kaip arbatą geria kinai

KAIP mėgstate gerti arbatą? Britanijoje, kur užaugau, ją ruošdavo su pienu, kartais ir cukrumi, darydavo stiprią, aromatingą. Šeimoje juokaudavome, kad mamos arbata tokia stipri, jog net šaukštelis neskęstų! Ji gerdavo juodąją arbatą, vadinamą indiška, nes buvo gabenama iš Indijos arba Šri Lankos. Namuose turėdavome ir dėžutę kiniškos — irgi juodosios, tik kitokio skonio ir aromato. Aš pati, tiesą sakant, arbatos nemėgau, nors mama visada įpildavo šlakelį man į pieną.

Jau buvau suaugusi, kai teko paragauti visiškai kitokios arbatos. Jos pasiūlė mano draugas iš Japonijos. Ji buvo žalsva, įpilta į mažą puoduką be ąselių, o skonis atrodė neįprastas. Patiko! Kai draugė paprašė pieno ir cukraus, šeimininkas nustebo. Jis paaiškino, kad japoniška arbata taip negeriama. Vėliau apsigyvenau Japonijoje ir mane sužavėjo, kad ten draugai bei svečiai visada pavaišinami arbata.

Paskui persikėliau į Taivaną. Iš pradžių maniau, kad tenykščiai kinai turbūt geria tokią pačią arbatą, kokios turėdavo mama. Bet netrukus, savo džiaugsmui, įsitikinau, kad žalioji arbata Taivane irgi mėgstama, nors čia šiek tiek kitokio skonio nei Japonijoje. Dar viena rūšis — taip pat labai populiari — vadinasi ulongo arbata. Galbūt norėtumėte sužinoti, kaip šios trys savitos  rūšys gaminamos ir kodėl jų skoniai tokie skirtingi?

Iš kur arbata kilo

Arbatmedis, vadinamas Camellia sinensis, auga Kinijoje ir Japonijoje. Iš lotyniško vardo gal jau atspėjote, kad šio beveik 9 metrų medelio artimas giminaitis yra kamelija — gražus dekoratyvinis krūmas su tamsiai žaliais blizgančiais lapais ir žydintis puikiais rausvos, baltos arba raudonos spalvos žiedais. Beje, kiniškas kamelijos pavadinimas ča hua reiškia „arbatos gėlė“.

O kaip šitas dabar jau beveik visiems žinomas gėrimas ėmė plisti po pasaulį? Pasak žinyno The Encyclopedia Americana, apie arbatą pirmąkart užsiminta vieno Kinijos valdininko, mirusio 273 m. e. metais, biografijoje. Be to, spėjama, kad viename Konfucijaus (551—479 m. p. m. e.) rengtame tekste paminėtas augalas irgi gali būti arbatmedis. Europos literatūroje arbata pirmą sykį atsiranda 1559-aisiais, žinomo rašytojo iš Venecijos Dž. B. Ramusijaus veikale. O pirmąją siuntą į Europą 1610 metais iš Kinijos atgabeno olandų Ost Indijos bendrovė.

Sukultūrinti arbatmedžiai dabar auginami įvairiuose kraštuose. Olandai 1826-aisiais juos atplukdė į Javos salą, o arbatos mėgėjai britai užveisė Indijoje apie 1836-uosius. Po maždaug 40 metų arbatmedžių atvežta ir į Šri Lanką, kur jie pakeitė ligų sunaikintus kavamedžius.

Arbatos auginimas Taivane

Dabar labai daug arbatos išauginama ir Taivane, nors šis — tik nedidelė sala. Arbata ypač garsėja kalnuotas regionas aplink Nantou — ji didesniame aukštyje užauga geresnė. Tad kodėl gi nenusikėlus mintimis į tuos gražius, žalius kalnus, į vieną iš ten įsikūrusių arbatos plantacijų?

Apsilankėme Fermerio kooperatyve LuGu (Elnių slėnyje), kur veikia arbatos muziejus. Nustebome sužinoję, kad žaliosios bei ulongo arbatos lapeliai prieš džiovinimą vyniojami. Seniau žaliavą kišdavo į maišus ir ritinėdavo kojomis. Šiais laikais tą darbą atlieka speciali mašina. Dabar supratome, kodėl vos keli kiniškos arbatos trupinėliai, užpilti karštu vandeniu, „išsiskleidžia“ ir užpildo visą puodelį. Dar buvo staigmena, kad aukštos kokybės arbata labai brangi! Apie pusę kilogramo ulongo arbatos, kuria mus pavaišino, kainuoja maždaug 35 eurus. Už tiek pat kokybiškesnių arbatžolių tektų pakloti 45 eurus, o jei arbata laimėjusi kokį prizą — daugiau nei 1100 eurų.

Arbatos įvairovė

Vakarų šalyse dauguma žmonių pirmenybę vis dar teikia juodajai arbatai. Rytiečiai ją dėl gėrimo spalvos vadina raudonąja. O gamina šitaip: nuskintus lapelius vytina, vynioja, paskui fermentuoja ir galiausiai išdžiovina.

Gaminant ypač populiarią ulongo arbatą lapeliai supilami į didelius paplokščius krepšius ir tam tikrą laiką paliekami fermentuotis. Paskui žaliava maišoma kaistuvuose, maždaug 120 laipsnių karštyje. Šitaip fermentacija sustabdoma ir jau galima ragauti skanią arbatą, kuri patiekiama be cukraus, pieno ar citrinos.

Mažai fermentuoti arbatmedžio lapeliai virsta žaliąja arbata. Japonijoje, Indijoje bei Šri Lankoje  žaliavą, kad apsaugotų nuo fermentacijos, iškaitina karštuose garuose, o kinai — sausame ir karštame ore. Žaliąją arbatą tinka gerti be jokių priedų.

Kaip arbatą geria kinai

Kartą mus arbata vaišino viena šeima, pavarde Čai. Susėdome aplink didelį stalą iš gražios medžio kamieno atpjovos, nugludintos iki blizgesio. Priešais šeimininką Čai Šeng Šaną stovėjo padėklas su maža elektrine virykle ir kaistuvėliu. „Keista, arbatinukas vos trijų colių [7,5 centimetro] aukščio, — svarstėme mintyse, — o puodeliai mažyčiai ir dvejopi.“ Netrukus supratome kodėl. Arbatinuką ir puodelius iš pradžių apipylė verdančiu vandeniu, kuris per padėklo skyles sutekėjo į jo vidų. Tuomet į arbatinuką įdėjo arbatžolių — tiek, kad uždengtų dugną, — pripildė karšto vandens ir tuojau pat išpylė. Anot šeimininko, šitaip arbatžolės nuplaunamos ir „išlaisvinamas“ jų aromatas.

Tada arbatą vėl užpylė karštu vandeniu ir palaikė beveik minutę, kad pritrauktų. Paskui perpylė į ąsotėlį, iš kurio, savo ruožtu, pripildė aukštesnius, cilindriškus, pustrečio centimetro skersmens vadinamuosius aromato puodukus. Paskui šeimininkas ėmė puodelį, skirtą gerti, apvožė juo aromato puoduką ir staigiai apversdamas perpylė skystį. Tada pasiūlė mums paimti tuščius aromato puodukus ir pauostyti. „Puikiai kvepia!“ — šūktelėjome.

Dabar atsargiai, už paties viršaus imame gėrimo puodelius — jie karšti ir be ąselių. Tikrai, kaip skanu! Supratome, kodėl kinai gardžiuojasi ir kvapu, ir skoniu. Gėrėme tas mažas porcijas vieną po kitos. Po kokio šešto ar septinto puodelio skonis susilpnėjo ir šeimininkas arbatžoles išmetė. „Ar norėtumėte pamėginti kitokios rūšies?“ — paklausė. Bet kadangi jau vėlu, mandagiai atsisakome. Arbata — stimuliuojantis gėrimas, nes turi kofeino, todėl prisiragavę šitos puikios ulongo rūšies galime nebeužmigti.

Arbatinėje

Norėdami dar labiau praplėsti akiratį, nusprendėme užsukti į kinų arbatinę. Kai kuriose lankytojų patogumui yra ir jaukūs sodeliai. Kitos įrengtos kalnuotose vietovėse, tad geriant arbatą galima gėrėtis nuostabiu gamtovaizdžiu.

Išsirinkome tikra kiniška dvasia dvelkiančią arbatinę kalnuose netoli Taibėjaus. Čia antrame aukšte įrengti upeliukai, o juose plaukioja sidabriniai karosai. Žengdami vandenyje išdėliotais akmenimis, patekome į arbatos gėrimo kambarėlį. Dar galima užsisakyti pyragėlių iš pupų (raudonos ar baltos pupos, trintos su cukrumi), arbūzo sėklų, džiovintos tofu (sojų varškė), ryžių pyragaičių, marinuotų arba džiovintų vaisių. Pasirinkome arbūzo sėklas, džiovintus mangus ir slyvas, marinuotas su arbatžolėmis. Saldūs priedai prie arbatos puikiai dera. O kai ją mums pila, pasijuntame beveik kaip senovės Kinijoje!

Kuo naudinga

Daugelis kinų mano, jog arbata, geriama valgio metu ar po jo, gerina virškinimą. O tai, kaip teigiama, bent kiek saugo nuo antsvorio. Labai naudingas dalykas, jei taip yra iš tikrųjų! Be to, mokslininkai neseniai pareiškė, jog žalioji arbata mažina riziką susirgti vėžiu. O išgėrus ulongo arba žaliosios arbatos burnoje lieka malonus ir aromatingas poskonis.

Grįžkime prie to, ko klausėme pradžioje: „Kaip mėgstate gerti arbatą?“ Daugiau sužinojus apie šį gėrimą, atsakyti galbūt ne taip jau paprasta. Tad kodėl gi nepatyrus ko nors naujo ir nepabandžius pasimėgauti arbata taip, kaip tai daro kinai? (Atsiųsta.)

[Iliustracija 21 puslapyje]

Ulongo arbata

[Iliustracija 21 puslapyje]

Moterys skina arbatą

[Šaltinio nuoroda]

Taiwan Tourism Bureau