Milžino  Grindinys

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AIRIJOJE

PASAK airių legendos, milžinas iš Airijos, vardu Finas mak Kūlis, užsimanė kautis su Benandoneriu — milžinu iš Škotijos. Tačiau iškilo viena kliūtis. Nebuvo tokio didelio laivo, kuriuo katras nors iš jųdviejų galėtų perplaukti jūrą! Esą tuomet Finas mak Kūlis ir sujungė salas grindiniu, pastatydamas jį iš milžiniškų akmeninių kolonų.

Benandoneris priėmė iššūkį ir tuo grindiniu atžingsniavo į Airiją. Paaiškėjo, kad jis didesnis bei stipresnis nei Finas mak Kūlis. Bet pastarasis turėjo gudrią žmoną. Ši savo milžiną vyrą suvystė tarsi kūdikį ir paguldė. Atvykęs į jų namus ir išvydęs „kūdikį“, Benandoneris persigando — jeigu jau vaikas toks didžiulis, tai su pačiu tėvu geriau nesusitikti! Ir nešė kudašių į Škotiją. Bėgdamas per jūrą ardė taką paskui save, kad Finas mak Kūlis negalėtų jo vytis. Airijos salos pakrantėje iki šiol tebedunksančios sugriauto akmeninio kelio liekanos pavadintos Milžino Grindiniu.

Šią linksmą pasaką apie Milžino Grindinio kilmę per tris šimtmečius išgirdo jau milijonai vietovės lankytojų. Kaip tas darinys iš tikrųjų atsirado ir kodėl žmonės taip veržiasi jį pamatyti? Nutarėme išsiaiškinti.

Milžinams — kaip tik

Ta vieta yra šiaurinėje Airijos salos pakrantėje, apie 100 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Belfasto. Atvykę iš pradžių patekome į turizmo centrą, nuo kurio iki kranto dar reikėjo šiek tiek paėjėti. Vos pasukome už kampo, atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas — tūkstančiai vertikalių akmens kolonų, besistiebiančių iki 6 metrų. Kai kuriais paskaičiavimais, jų ten apie 40000. Tačiau mūsų dėmesį prikaustė ne kolonų gausybė, bet simetriškumas. Jų skersmuo nuo 38 iki 50 centimetrų, viršus plokščias ir, iš pirmo žvilgsnio, visos turėjo po šešias sieneles. Tie stulpai tokie vienodi, kad žiūrint iš viršaus primena tvarkingai išsidėsčiusias korio akutes. Vėliau sužinojome, kad apie ketvirtadalis kolonų penkiasienės, o pasitaiko ir su keturiomis, septyniomis, aštuoniomis ar net devyniomis sienelėmis.

Milžino Grindinys sudarytas iš trijų dalių. Pagrindinė, vadinama Didžiuoju Grindiniu, prasideda jau krante nuo pat uolų papėdės. Čia „kelias“ dar prastas — šen bei ten kyšantys masyvūs, iki 6 metrų aukščio akmenys. Bet toliau link jūros „korio akučių“ aukštis suvienodėja ir prasideda lyg koks akmenimis grįstas 20—30 metrų pločio takas. Milžinams turėtų būti pats tas! Kadangi pataikėme atvykti per atoslūgį, grindiniu galėjome nužingsniuoti net kelis šimtus metrų. Jis palengva žemėja, kol galop panyra po bangomis. Atrodo, lyg driektųsi į Škotiją.

Šalia Didžiojo yra ir du kiti grindiniai: Vidurinis bei Mažasis. Tai veikiau kauburiai nei takai. Smalsiausieji mėgsta pasikarstyti jais — kolonų viršus plokščias, tad laipioti gan nesunku. Tačiau reikia būti itin atsargiems: įsitikinome, jog prie pat vandens akmenys šlapi ir labai slidūs!

Kiti milžiniški dariniai

Paskui apvaikščiojome visą 6,5 kilometro ilgio pakrantės ruožą, vadinamą Grindinio ragu, ir išvydome dar tūkstančius akmeninių „piliorių“, parimusių ties uolomis. Kai kurie iš tų darinių net turi vardus, pavyzdžiui, muzikos instrumentų. Vienas toks pavadintas Vargonais, nes jo ilgi taisyklingi stulpai panašūs į didžiulių vargonų vamzdžius. Yra ir Milžino Arfa — didelės lenktos kolonos, siekiančios patį krantą.

Milžinų tematika atsispindi ir kituose varduose. Čia išvysi Milžino Stakles, Milžino Karstą, Milžino Patrankas, taip pat Milžino Akis. Stovi netgi Milžino Batas — jį matėme pajūryje kiek paėjus nuo Milžino Grindinio. Batą primenantis akmuo maždaug dviejų metrų aukščio. Kažkas yra apskaičiavęs, kad tokio dydžio „apavu“ avinčio mitinio giganto ūgis turėtų būti mažiausiai 16 metrų.

Milžino Grindinys šiek tiek susijęs ir su garsiąja ispanų armada. Viename šios pakrantės kyšulyje erozijai kažkada suardžius uolas liko stypsoti tik keletas aukštų akmens kolonų, primenančių kaminus. Nesunku įsivaizduoti, kaip jūreiviai iš tolo palaikydavo jas tikrais didelės pilies kaminais. Taip apsiriko ir ispanų karo laivas Girona, kuris  pro čia plaukė po armados pralaimėjimo 1588 metais. Ispanai paleido salvę iš pabūklų į tuos akmenis, manydami, jog ten priešo pilis.

Kitame gale

Šis grindinys, kaip minėjome, turėjo sujungti Airiją ir Škotiją. Tad kas yra kitame jo gale? Tokios pačios bazaltinės kolonos puošia mažytę negyvenamą Stafos salą už 130 kilometrų į šiaurryčius, prie vakarinių Škotijos krantų. (Pavadinimas Staffa reiškia „stulpų sala“.) Įdomiausias dalykas saloje — pakrantės uolose tarp bazalto stulpų žiojintis didelis, 80 metrų ilgio urvas. Jis žinomas kaip Fingalo ola, mat škotų milžinas Benandoneris, bėgęs nuo Fino mak Kūlio, turėjo ir kitą vardą — Fingalas. Oloje dūžtančios bangos padarė įspūdį vokiečių kompozitoriui Feliksui Mendelsonui, ir šis 1832 metais parašė uvertiūrą „Hebridai“, dar vadinamą „Fingalo ola“.

Kaip atsirado?

Kadangi tas simetriškas kolonas padarė ne milžinai, tai kaipgi jos atsirado? Sužinojome, kad tokią sandarą nulėmė tam tikri uolienų formavimosi ypatumai.

Šiaurės Airija išsidėsčiusi ant klinčių masyvo. Kadaise vulkaninės jėgos pro įtrūkius klintyse išstūmė iš gelmių į paviršių išsilydžiusias uolienas, kurių temperatūra viršijo 1000°C. Paviršiuje magma atvėso ir sustingo. Bet kodėl nevirto tiesiog paprastomis netaisyklingų formų uolomis?

Magma sudaryta iš daug cheminių elementų, todėl ir magminių uolienų būna visokiausių. Milžino Grindinys — iš bazalto. Lėtai vėsdamas jis po truputėlį traukėsi, kol ant paviršiaus dėl cheminės sandaros ypatybių ėmė rastis vienodi šešiakampiai įtrūkimai. Bazaltui toliau vėstant, įtrūkimai palaipsniui gilėjo ir taip suformavo begalę kampuotų akmeninių kolonų.

 „Ką pasakysite, architektai?“

Tokių stulpų yra ne vien Airijoje bei Škotijoje. Tačiau į daugelį kitų panašių vietų gana nelengva patekti. O čionai ateiti ir pasigrožėti daugybe gerai išsilaikiusių šešiakampių kolonų gali visi, tad ši vietovė išties unikali.

XVIII amžiaus gale Stafos saloje išvydęs bazalto kolonas, seras Džozefas Banksas taip susižavėjo, kad net pareiškė: „Nepalyginsi su žmonių pastatytomis katedromis ar rūmais!.. Ką pasakysite, architektai?“

Milžino Grindinys, Airijos gamtos stebuklas, įžiebė mumyse ne mažesnį pasigėrėjimą. Vaikščiojome po jį ir stebėjomės, kokią jėgą bei išmonę turi Didysis Kūrėjas ir Architektas, Dievas Jehova.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Gamtos darinys. Dauguma akmeninių kolonų — šešiakampės

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy NITB

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Bazalto kolonos užima daugiau nei šešis pakrantės kilometrus

[Iliustracija 17 puslapyje]

Dvimetrinis Milžino Batas

[Iliustracija 17 puslapyje]

Šie 12 metrų stulpai primena milžiniškų vargonų vamzdžius

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

Viršuje kairėje: Courtesy NITB; apačioje: © Peter Adams/Index Stock Imagery