Kaip gimė šiuolaikinė deimantų pramonė

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PIETŲ AFRIKOJE

BUVO 1871 metų sausis. Pietų Afrikoje, Vakarų Grikvalendo pusdykumėje, su šeima ramiai sau gyveno dievobaimingas fermeris Adrianas van Veikas. Bet tada jų ramybei atėjo galas — į van Veiko žemę staiga ėmė plūsti minios žmonių. Atvykėliai čia kaipmat įsirengė stovyklą. Apstulbęs šeimininkas iš savo namo prieangio regėjo neįtikėtinus vaizdus.

Vos per keletą dienų jo laukus, kiek akys užmato, apgulė tūkstančiai vyrų! Kai kurie nepasidrovėjo sukalti savo riboženklius net van Veiko sode, prie pat namų. Jie neprašė šeimininko leidimo ir nė nesivargino pasisveikinti su juo! Iš kur visa tai? Kas tuos žmones apsėdo? Ogi nauja karštligė, nes pasklido žinia, kad van Veiko žemėje galima rasti daug deimantų.

Deimantų karštligės priešistorė

Apie dvylika metų iki tų įvykių už 70 kilometrų į šiaurę nuo van Veiko ūkio, netoli Valio upės, buvo rastas penkių karatų deimantas. Radėjas už penkis svarus sterlingų jį pardavė Berlyno Misijų draugijos dvasininkui. Daugiau duomenų apie šį deimantą neišliko. Vis dėlto žinia apie atradimą sužadino žmonių smalsumą.

Po devynerių metų veiksmas nusikėlė į Skalko van Nykerko ūkį prie Oranžo upės, keli kilometrai į pietus nuo jos santakos su Valiu. Van Nykerko žemėje stovėjo Jakobsų  šeimos namas. Jakobsų vaikai buvo susigalvoję žaidimą, kurį vadino „penkiais akmenėliais“. Vienas iš akmenukų, kurį surado vyresnysis brolis Erazmas, labai gražiai švytėjo.

Kartą 1867-ųjų pradžioje pas Jakobsus užsuko van Nykerkas. Ponia Jakobs žinojo, kad svečias domisi brangakmeniais, todėl papasakojo jam apie žėrintį vaikų žaisliuką. „Vakare, žvakės šviesoje tas akmuo nuostabiai žaižaruoja“, — pasakė moteris. Apžiūrinėjant mineralą, van Nykerkui atėjo jaudinanti mintis. „Jaučiu, kad čia deimantas!“ — sušuko. Ir tuojau prisiminė skaitęs, kaip nustatyti, ar akmuo tikrai toks. Tad paėmė jį ir brūkštelėjo per to kuklaus namelio lango stiklą. Nusigandęs, kad liko gilus rėžis, van Nykerkas atsiprašė už padarytą žalą. * O ponia Jakobs mielai atidavė jam akmenį ir net atsisakė užmokesčio.

Per artimiausią išvyką į netoliese buvusį Hoptauną van Nykerkas parodė akmenį draugams, bet nė vienas negalėjo patvirtinti, ar tai išties deimantas. Radinys ėjo per patikimų žmonių rankas, kol galiausiai paštu nukeliavo pas gydytoją dr. Aterstoną į Greihamstauną. Šis kreipėsi pagalbos į vieną mokytoją, kuris mokyklos laboratorijoje nustatė akmens santykinį tankį, — jis buvo toks kaip deimanto. Tada akmenį parodė vietiniam juvelyrui, kuris pabandė nors kiek nubrūžinti jį dilde, tačiau nepavyko. Visi kiti konsultantai irgi priėjo prie išvados, kurios tikėjosi van Nykerkas. Tuomet dr. Aterstonas raštu patvirtino, kad radinys — tikrai deimantas, sveriantis 21,25 karato. Van Nykerkas už jį gavo 350 svarų sterlingų, kuriuos nedelsdamas pasidalijo su ponia Jakobs. Tą brangakmenį taikliai pavadino Eureka — žodžiu, reiškiančiu atradimo džiaugsmą.

Piemuo ir sąžiningas fermeris

Praeina dar dveji metai. Žemiau Oranžo ir Valio santakos afrikietis piemuo, vardu Būis, gano avis. Žiūri — kažkas spindi po kojomis. Pasilenkęs ir paėmęs blizgantį graikinio riešuto pavidalo akmenį, Būis įsimetė kišenėn. Vyras buvo girdėjęs, jog tuose kraštuose žmonės tam tikrų akmenų ieško, todėl beklausinėdamas darbo pasiūlė radinį iš pradžių vienam  fermeriui, paskui prekeiviui. Abu nukreipė piemenį pas van Nykerką.

Galop Būis atvyko į van Nykerko fermą ir parodė jam akmenį. Šis tuojau susivokė, kad čia tikriausiai deimantas, ir dar gerokai stambesnis bei vertingesnis už tą, kurį buvo atidavusi ponia Jakobs. Fermeris paklausė piemens, kokio atlygio už akmenį pageidautų. „Pone, — pagarbiai atsakė nuolankusis Būis, — duok man tiek, kiek tau pačiam atrodo teisinga.“ Ir van Nykerkas nė nedvejodamas atidavė jam beveik visą savo turtą: 500 riebiauodegių avių, 10 galvijų, vežimą, kuriuo į miestą gabendavo daržoves, ir netgi pabalnotą žirgą, kuriuo pats jodinėdavo! Būis, be abejo, pasijuto pasakiškai praturtėjęs — ir tik už vieną blizgantį graikinio riešuto formos akmenį!

O van Nykerkas nuskubėjo į Hoptauną brangakmenį parduoti. Verslininkai, išvydę 83,5 karato deimantą, neteko žado ir sutiko pakloti 11300 svarų sterlingų. Vėliau jis buvo pavadintas Pietų Afrikos žvaigžde. * Deimantą apskaldė, nušlifavo ir jis tapo puikaus vėrinio, parodyto šiame puslapyje, puošmena. Kai kalbos apie tokį radinį pasiekė kitas šalis, visas nepatiklumas išgaravo ir Pietų Afriką tuoj užplūdo tūkstančiai laimės ieškotojų iš Šiaurės ir Pietų Amerikos, Anglijos, Europos bei Australijos.

Karštligė didėja

Iš pradžių brangakmenių ieškojo prie Oranžo ir Valio upių. Bet 1870-aisiais pasklido žinia, jog įspūdingų deimantų surasta tarpupio fermerių laukuose. Todėl daug ieškotojų paliko upes ir nuskubėjo į Adriano van Veiko žemę. Šis ūkininkas, kaip ir jo kaimynai,  aišku, nežinojo, kad po jų laukais slypi užgesę ugnikalniai. Deimantų aptikta melsvoje uolienoje, kuria užpildyti kadaise susidarę vulkaniniai vamzdžiai.

Laukuose kaip grybų po lietaus pridygo palapinių miestelių, paskui namukų iš gofruotų geležies lakštų. Infrastruktūros jokios, vandens irgi trūko, tad buitinės sąlygos tose gyvenvietėse buvo, švelniai tariant, labai paprastos. Atvykėlius pasitikdavo debesys dulkių, spiečiai musių, vasaros dienomis tekdavo kęsti 40 laipsnių karštį, o žiemos naktimis temperatūra kartais nukrisdavo žemiau nulio. Bet vildamiesi pralobti žmonės kantriai kentė visus nepatogumus.

Kas atsitiko su Adrianu van Veiku, kurio fermą užplūdo deimantų ieškotojai? Iš pradžių už nedidelį mėnesinį mokestį jis leido kasinėti tam tikrame plote. Bet atvykėlių vis daugėjo, ir fermeriui suvaldyti juos pasidarė nebeįmanoma. Todėl kai viena kasybos kompanija pasiūlė nupirkti ūkį už 2000 svarų sterlingų, van Veikas mielai sutiko, pasirašė visus reikalingus popierius ir išvyko gyventi į ramesnę vietą.

Kitą fermą netoli van Veiko nuosavybės valdė du broliai De Beirai. Būtent jų vardu įregistruota šiuo metu didžiausia pasaulyje deimantų gavybos kompanija — De Beers Consolidated Mines. Buvusias šitų kuklių fermų žemes dabar prarijęs Kimberlio miestas. Brolių De Beirų žemėje ieškotojai plušo itin uoliai — išrausė tokią gilią ir plačią duobę, kad jai prilipo vardas „Didžioji skylė“.

Kol Pietų Afrikoje deimantų nebuvo atrasta, juos daugiausiai kasdavo Indijoje ir Brazilijoje. Tačiau pasaulinės rinkos poreikiams to nepakakdavo. Atradus didelius telkinius Pietų Afrikoje, galima sakyti, užgimė šiuolaikinė deimantų pramonė.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

YPATINGA KASYKLA

1903 metais Pietų Afrikoje, apie 30 kilometrų į rytus nuo Pretorijos, buvo atidaryta nauja deimantų kasykla. Ją pavadino Svarbiausiąja ir, pasirodo, ne veltui. Po dvejų metų, jau pasiekus 10 metrų gylį, vienas darbininkas akmens sienoje parodė spindintį akmenį. Prižiūrėtojas atsargiai nusileido žemyn ir lenktiniu peiliuku iškrapštė tą akmenį iš uolos. Taip atrastas didžiausias visų laikų deimantas, kuris neapdorotas dydžiu prilygo vyro kumščiui. Svėrė jis net 3106 karatus, o pavadintas buvo kasyklos atradėjo Tomo Kulinano vardu. Deimantą suskaldė į devynis didelius ir 96 mažus brangakmenius. Vienas iš jų — Kulinanas I, dar vadinamas Afrikos žvaigžde, — yra didžiausias nugludintas deimantas pasaulyje. Juo papuošė Britanijos karališkąjį skeptrą, kurį matote šiame puslapyje. O šita ypatinga kasykla net ir po šimtmečio tebeveikia ir vis nustebina dideliais puikios kokybės deimantais.

[Iliustracijos]

Britanijos karališkasis skeptras

Neapdorotas „Kulinanas“ dydžiu prilygo vyro kumščiui

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

ŠIS TAS APIE DEIMANTUS

◆ Deimantas, kiek žinoma, yra pati kiečiausia gamtinė medžiaga.

◆ Deimantai susidaro iš anglies — kaip ir grafitas, iš kurio gaminamos pieštukų šerdys. Grafitas labai minkštas, tad kodėl gi deimantai tokie kieti? Šias priešingas savybes lemia skirtingas anglies atomų išsidėstymas.

◆ Deimantų svorio vienetas — karatas. Jis lygus penktadaliui gramo arba 1/142 uncijos.

◆ Norint surasti bent vieno karato deimantą, kartais prireikia išsijoti 400 tonų uolienų, žvyro bei smėlio.

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

„DIDŽIOJI SKYLĖ“ KIMBERLYJE

Per ketverius metus (1869—1873) gyventojų skaičius vietovėje, kur šiandien stovi Kimberlio miestas, išaugo nuo keleto fermerių iki kokių 50000. Daugelis buvo laimės ieškotojai, sugužėję iš visų planetos kampelių. Jie būriais traukė iki čia pėsčiomis nuo pat Keiptauno uosto, kuris už 1000 kilometrų. Darbuodamiesi kirtikliais ir kastuvais šie žmonės kalvą pavertė didžiausia rankomis iškasta duobe visame pasaulyje — jos gylis 240 metrų. Nustojus kasti atviruoju būdu, gavyba tęsėsi po žeme. Liautasi tik maždaug 1100 metrų gylyje. Iki 1914 metų, kai deimantų paieškos „Didžiojoje skylėje“ buvo nutrauktos, iš jos iškasta „25 milijonai tonų žemių“, teigiama enciklopedijoje Standard Encyclopaedia of Southern Africa. Dar priduriama, kad iš visos tos masės išgauta 3 tonos deimantų, kurių vertė — daugiau nei 47000000 svarų sterlingų.

[Iliustracija 17 puslapyje]

Dr. Aterstonas

[Iliustracija 17 puslapyje]

Skalkas van Nykerkas

[Iliustracija 17 puslapyje]

Deimantas „Eureka“

[Šaltinio nuoroda]

De Beers Consolidated Mines Ltd.

[Iliustracija 18 puslapyje]

„Pietų Afrikos žvaigždė“

[Iliustracijos 18, 19 puslapiuose]

„Didžioji skylė“ 1875-aisiais. Šimtai besivaržančių ieškotojų darbininkus į duobę leisdavo ir žemes viršun iškeldavo virvėmis

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Kilus deimantų karštligei paskubomis išdygo ieškotojų stovyklos

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

Skeptras ©/The Royal Collection © 2005, Her Majesty Queen Elizabeth II; Nuotrauka: www.comstock.com

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Nuotrauka: Fox Photos/Getty Images

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 17 puslapyje]

Portretai: From the book The Grand Old Days of the Diamond Fields

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Nuotraukos: De Beers Consolidated Mines Ltd.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

Nuotraukos: De Beers Consolidated Mines Ltd.