Sunki užduotis miestus aprūpinti maistu

„Išmaitinti miestus darosi vis sudėtingiau; tam reikia gerai suderinti augintojų, vežėjų, turgaviečių administratorių bei daugybės smulkiųjų prekiautojų darbą.“ (JUNGTINIŲ TAUTŲ MAISTO IR ŽEMĖS ŪKIO ORGANIZACIJOS [FAO] GENERALINIS DIREKTORIUS ŽAKAS DIUFAS.)

KAI KURIE specialistai netgi teigia, jog garantuoti maisto tiekimą miestams XXI amžiuje bus, matyt, „didžiausia žmonijos problema“.

Garantuoti tiekimą — tai suteikti galimybę visiems ir bet kada gauti pakankamai maisto, reikalingo visaverčiam gyvenimui. Dabar pasaulyje maisto tikrai užtektų kiekvienam, jei tik būtų tinkamai paskirstoma. Tačiau tikrovė tokia: kas vakarą maždaug 840 milijonų žmonių eina miegoti pusiau alkani. Daugelis jų gyvena miestuose. Panagrinėkime problemą keliais aspektais.

„Valgūs“ didmiesčiai

Augant miestams anksčiau aplink juos buvusiose dirbamose žemėse dygsta nauji pastatai, įmonės, nusidriekia keliai. Todėl javų laukai tolsta nuo miestų, kuriuos maitina. Paprastai pačiuose miestuose beveik nieko neauginama, o mėsa atgabenama iš tolimų kaimų. Besivystančiuose kraštuose keliai neretai prasti. Vadinasi, produktus pristatyti trunka ilgiau, jų daugiau sugenda, todėl vartotojams, kurių daugelis labai neturtingi, tenka mokėti brangiau.

 Kai kurie besivystančių šalių miestai, nors ir taip dideli, be abejonės, dar plėsis. Manoma, kad 2015-aisiais Mumbajuje (buvusiame Bombėjuje) gyvens 22,6 milijono, Delyje — 20,9, Meksike — 20,6, San Paule — 20 milijonų žmonių. Paskaičiuota, jog dešimt milijonų gyventojų turinčiam miestui, tokiam kaip Manila ar Rio de Žaneiras, kasdien reikia įsivežti apie 6000 tonų maisto.

Užduotis nelengva, ir dar pasunkėja miestuose, kurie sparčiai auga. Štai Lahore (Pakistanas) ne tik didelis gimstamumas (2,8 procento), bet ir nerimą kelianti migracija iš kaimų. Daugelyje besivystančių kraštų gyventojai, ieškodami geresnių sąlygų, darbo, prekių bei paslaugų, plūste plūsta į jau ir taip perpildytus miestus. Manoma, jog į Daką (Bangladešas) artimoje ateityje kasmet atsikels milijonas ar daugiau. Pagal paskaičiavimus, 2025-aisiais diduma kinų gyvens miestuose — dabar trečdalis. Indijos miestuose tuo pat metu, kaip manoma, glausis 600 milijonų žmonių.

Žmonėms bėgant iš kaimų keičiasi daugelio šalių socialinė sankloda. Štai Vakarų Afrikoje 1960 metais miestuose gyveno tik 14 procentų žmonių, 1997-aisiais — jau 40, o 2020 metais, kaip tikimasi, tas skaičius sieks 63 procentus. Somalio pusiasalyje per dešimtmetį miestiečių turėtų padvigubėti. Prognozuojama, kad  besivystančiuose kraštuose miestams teks 90 procentų viso gyventojų prieaugio.

Aprūpinti miestiečius maistu — nepaprastai sunki užduotis. Būtina suderinti daugybės ūkininkų, fasuotojų, sunkvežimių vairuotojų, prekybininkų, gamintojų darbą, pasirūpinti pervežimu. Be to, kai kurių miestų poreikiai tokie dideli, jog aplinkinių vietovių ūkininkai nebepajėgia jų patenkinti. Maža to, didumoje besivystančių šalių miestų transportas, taip pat statiniai, pavyzdžiui, sandėliai, turgūs, skerdyklos, jau perkrauti.

Plinta skurdas

Gyventojų miestuose nepaliaujamai gausėja, o pastangas juos išmaitinti dar pasunkina įsikerojęs skurdas. Daugelyje besivystančio pasaulio didmiesčių, pavyzdžiui, Dakoje, Fritaune, Gvatemaloje, Lagose, La Pase, varguoliai sudaro 50 ir daugiau procentų miestiečių.

Kalbėdami apie tokių gyventojų aprūpinimą maistu, analitikai skiria pasiūlą nuo įperkamumo. Galbūt turgavietėse maisto apstu, tai yra pasiūla didelė, tačiau jeigu kainos neturtingiesiems neįkandamos, paguoda menka. Pastebėta, kad, padidėjus pajamoms, maisto produktų suvartojama daugiau ir įvairesnių. Kita vertus, vargšams nusipirkti norimo maisto tiek, kiek reikia, nelengva. Jam kai kurios šeimos išleidžia 60—80 procentų visų savo išteklių.

Išlaidos tikriausiai sumažėtų maisto produktus perkant didesniais kiekiais. Tačiau tam reikia ir didesnių lėšų. Daugelis šeimų neįstengia nusipirkti net tiek, kiek minimaliai būtina vienai dienai, todėl alkanauja. Štai tik vienas pavyzdys: sakoma, kad į pietus nuo Sacharos esančiuose miestuose pusbadžiavimas — „susirūpinimą kelianti, išplitusi bėda“.

Prasimaitinti ir prisitaikyti mieste ypač nelengva atvykėliams iš kaimo: vienišoms motinoms, žemesnio rango valstybės tarnautojams, kuriems atlyginimai vėluoja dėl grynųjų pinigų trūkumo, neįgaliesiems, pagyvenusiesiems bei ligoniams. Tokie žmonės paprastai gyvena atokiuose rajonuose be būtiniausių patogumų: elektros, vandentiekio, kanalizacijos, kelių, šiukšlių išvežimo. Čia daugybė žmonių glaudžiasi laikinuose arba gyvybei pavojinguose būstuose. Milijonams besistengiančių sudurti galą su galu tokiomis sąlygomis bet koks maisto produktų tiekimo sutrikimas labai skausmingas. Be to, neretai artimiausias turgus jiems toli, tad nelieka kitos išeities, kaip brangiau mokėti už prastesnės kokybės produktus. Padėtis tikrai nepavydėtina.

Blogos ir kenksmingos sąlygos

Daug kur miestai auga neplaningai ir neteisėtai. Todėl naujų rajonų aplinka būna pavojinga sveikatai ir gyvybei, juose  didelis nusikalstamumas. FAO leidinyje Feeding the Cities rašoma: „Neretai besivystančio pasaulio miestų valdžiai kyla uždavinys, kaip sustabdyti spartų gyventojų daugėjimą tokioje vietoje, kuri tinka kur kas mažesniam žmonių skaičiui apgyventi.“

O didžiojoje Afrikos dalyje neplaningai ir neįtikėtinai greitai kuriasi turgūs. Prekiautojai ima pardavinėti, kur tik yra perkančių. Taip atsiranda prekyvietės, kuriose nėra net pačių būtiniausių patogumų.

Štai Kolombe (Šri Lanka) didmeninė ir mažmeninė prekyba vyksta nepatogioje vietoje įsikūrusiuose sausakimšuose turguose. Sunkvežimių vairuotojai skundžiasi, jog prireikia ne vienos valandos nusigauti iki centrinio turgaus ir išvažiuoti. Reikalavimų neatitinka ir mašinų stovėjimo, pakrovimo bei iškrovimo aikštelės.

Dar kitur turgūs prastai prižiūrimi ir tvarkomi. Visokiausios atliekos kelia grėsmę sveikatai. „Dėl tų problemų, — sako vieno Pietų Azijos miesto meras, — gyvenimas nuolat prastėja.“

Kokios rimtos bėdos laukia nesilaikant higienos bei aplinkos švaros reikalavimų,  parodė mėsos ir jos gaminių tyrimai vieno iš Pietryčių Azijos miestų turgavietėse. Ten įprasta mėsą „laikyti ant plikos dulkėtos žemės ir prie purvino vandens klanų“. Salmonelių aptikta 40 procentų kiaulienos ir 60 procentų jautienos bandinių, be to, visuose jautienos bandiniuose rasta Escherichia coli bakterijų. Taip pat rasta sunkiųjų metalų: švino, gyvsidabrio.

Matydami, kad maisto produktų nepakanka ar jų gauna nereguliariai, miestiečiai, kaip kad daugelis Kane (Nigerija), stengiasi patys įdirbti bet kokį laisvą žemės lopinėlį. Tačiau dauguma jų teisės į tą žemę neturi, todėl rizikuoja būti iš ten išvaryti ir visą sunkiai užaugintą derlių prarasti.

Vienas iš FAO miestų maisto saugos specialistų Olivijus Argentis pasakoja, ką pamatė Meksike viename tokių „daržų“ prie upės, į kurią suteka visi nešvarumai iš gretimo kaimo. Žmonės tuo vandeniu laisto daržoves, o dumblą naudoja daigynui įruošti. „Valdininkų paklausiau, ar žino, kaip tai pavojinga, — rašo Argentis. — Tie prisipažino negalintys nieko padaryti, nes neturi lėšų bei technikos.“ Besivystančiame pasaulyje šios problemos įprastos.

Miestai bando įveikti krizę

Sparčiai augančius miestus kamuoja begalė bėdų. Tarptautinės organizacijos, miestų projektuotojai bei administratoriai kaip įmanydami stengiasi jas įveikti. Visaip skatinamas žemės ūkis, rūpinamasi, kad netrūktų jo produkcijos, tiesiami keliai, įrengiami turgūs, statomos skerdyklos. Be to, į sandėlių statybą raginami investuoti privatūs asmenys. Ūkininkams, prekiautojams, vežėjams sudaromos palankesnės sąlygos imti kreditą,  skatinama laikytis atitinkamų prekybos bei higienos reikalavimų. Vis dėlto, kaip sako analitikai, nepaisant visų pastangų vietos valdžios dažniausiai nepripažįsta tų problemų ir tinkamai nereaguoja. O jei ko ir imasi, lėšų joms išspręsti nepakanka.

Dėl miestus, ypač besivystančio pasaulio, užgriuvusių didžiulių sunkumų skelbiamas pavojus. Tarptautinio maisto politikos tyrimo instituto Vašingtone (Kolumbijos apygarda) specialistų nuomone, „miestai ir toliau augs, o drauge su jais ir problemos [badas, prasta mityba, skurdas], — nebent jau dabar imtumėmės veiksmų“. Miestų bėdas spręsti pasiryžusių tarptautinių organizacijų tinklo „Didmiesčių projektas“ prezidentė Džanisė Perlman apie vargingesnių šalių miestų ateitį sako: „Nėra precedento, kad būtų pavykę išmaitinti, apgyvendinti, įdarbinti ar vežioti šitiek žmonių taip tankiai gyvenamoje teritorijoje, kai taip baisiai trūksta lėšų ir vietos. Išmaitinti žmonių miestai greitai nebepajėgs.“

Tačiau yra svarių priežasčių tikėti, kad maisto tiekimo problemos netrukus bus išspręstos.

[Rėmelis 5 puslapyje]

AUGANTYS MIESTAI

▪ Beveik visas pasaulio gyventojų prieaugis per artimiausius 30 metų bus miestuose.

▪ Manoma, jog 2007-aisiais juose gyvens daugiau kaip pusė žmonių.

▪ Paskaičiuota, kad miestuose gyventojų kasmet padaugės 1,8 procento; augant tokiais tempais, per 38 metus jų turėtų padvigubėti.

▪ Miestų, kuriuose yra penki ar daugiau milijonų gyventojų, 2003-iaisiais buvo 46, o 2015 metais, manoma, bus 61.

[Šaltinio nuoroda]

Šaltinis: World Urbanization Prospects—The 2003 Revision, United Nations Department of Economic and Social Affairs, Population Division

[Rėmelis 6 puslapyje]

MAISTO STYGIAUS PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS

▪ „Ten, kur staiga šokteli maisto produktų kainos, neišvengiama visuomeninio nestabilumo bei politinės suirutės.“ (JT maisto ir žemės ūkio organizacijos generalinis direktorius Žakas Diufas.)

▪ 1999 metais uraganai Džordžas ir Mičas nusiaubė Karibų jūros salas bei Centrinę Ameriką: daug ką nuniokojo, sužlugdė įprastą gyvenimą, sutrikdė maisto tiekimą.

▪ Dėl 1999-aisiais Ekvadore ir 2000 metais Didžiojoje Britanijoje vykusių protestų prieš dideles degalų kainas pritrūko maisto produktų.

▪ Maisto stygius yra ir vienas iš karo padarinių.

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

VIENA IŠ MILIJONŲ

KONSUELA su trylika vaikų gyvena neteisėtame naujakurių kaimelyje (viršuje) Limos (Peru) pakrašty. Trys vaikai serga tuberkulioze. „Anksčiau gyvenome kalnuose, — pasakoja moteris, — tačiau vieną naktį šimtai kaimo gyventojų patraukė į miestą. Manėme, kad Limoje vaikai galės mokytis, avės batus, ten jiems bus geriau.“ Tad kaimiečiai nusipynė šiaudinius demblius ir visi nusigavo iki miesto, kur pasistatė šiaudines trobeles. Valdžia, iš ryto pamačiusi tiek daug naujakurių, suprato nepajėgsianti jų iškeldinti.

Konsuelos lūšnelė turi didelę skylę stoge ir plūktinę aslą. „Auginu juos ir parduodu turtuoliams, — sako apie viščiukus, lakstančius po namus. — Norėjau nupirkti dukrai batus, tačiau dabar pinigai išeina ligoninei ir vaistams.“

Vienintelis valgomas dalykas Konsuelos namuose — keli svogūnai. Darbo rasti sunku, tad moteris ne visada turi už ką net vandens nusipirkti. Lūšnoje nėra nei vandentiekio, nei tualeto. „Naudojamės štai šiuo kibiru. Nakčia išsiunčiu vaikus kur nors jį išpilti, — aiškina. — Kitaip neįmanoma.“

Paramos iš vyro, kurį, beje, retai temato, Konsuela negauna. Jai nėra nė keturiasdešimties, bet atrodo gerokai vyresnė. „Veidas papurtęs, mažų tamsių akių žvilgsnis abejingas, — sako moterį kalbinusi korespondentė. — Jose jokios vilties.“

[Šaltinių nuorodos]

Šaltinis: In Context

AP Photo/Silvia Izquierdo

[Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

„AR KELTIS Į MIESTĄ?“

KIEKVIENAS, svarstantis galimybę keltis į miestą, turėtų viską nuodugniai pasverti. „Viena, kas labiausiai masina žmones, tai geresnio gyvenimo viltis, palyginus su kaimo siūlomomis perspektyvomis“, — rašoma JT maisto ir žemės ūkio organizacijos leidinyje Feeding the Cities. Tačiau „ta gerovė neateina iškart, galbūt turės praeiti ne viena karta“.

Daugelis atvykėlių neturi darbo, namų ir juos užgriūva dar didesnis skurdas nei anksčiau — padėtį pablogina nepažįstama aplinka. Tad jei galvojate persikelti, ar manote, kad pajėgsite išlaikyti savo šeimą? Darbas, jeigu pavyks kokį rasti, mieste menkai apmokamas. Ar stengdamasis dirbti ilgiau, kad sudurtumėte galą su galu, neapleisite su šeima jums svarbios veiklos? (Mato 28:19, 20; Hebrajams 10:24, 25)

Kai kurie tėvai išvyksta vieni, palikę namiškius. Ar tai protinga? Tiesa, krikščionys tėvai įpareigoti aprūpinti šeimą, tačiau kaip išvykimas atsilieps jai emociškai ir dvasiškai? (1 Timotiejui 5:8) Ar tėčiai galės auklėti vaikus „drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“? (Efeziečiams 6:4) Ar atskirai gyvenantiems vyrui ir žmonai pavyks išlikti moraliai tyriems? (1 Korintiečiams 7:5)

Kaip pasielgti, kiekvienas, be abejo, sprendžia pats. Tačiau krikščionis iš pradžių turėtų viską kruopščiai apmąstyti ir malda prašyti Jehovą vadovavimo (Luko 14:28).

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Miestiečiai kenčia dėl antisanitarinių sąlygų bei intensyvaus eismo

Indija

Nigeris

Meksika

Bangladešas

[Iliustracija 8 puslapyje]

Daugelio vargingų miestiečių šeimose dirbti priversti net vaikai

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 8 puslapyje]

Indija: © Mark Henley/Panos Pictures; Nigeris: © Olivio Argenti; Meksika: © Aubrey Wade/Panos Pictures; Bangladešas: © Heldur Netocny/ Panos Pictures; nuotrauka apačioje: © Jean-Leo Dugast/Panos Pictures