Biblijos požiūris

Ar Dievui viena tauta geresnė už kitą?

DAŽNAS yra įsitikinęs, kad jo tautai Dievas rodo didesnę malonę nei kitoms. Bet kuo galėtų tokią nuomonę pagrįsti? Kai kas gal paminės reikšmingų faktų iš savo šalies istorijos — karines pergales ar ekonomikos pasiekimus. Arba atkreips dėmesį į tai, kaip sėkmingai vykdomos programos pamaitinti alkstančius, garantuoti saugumą labiau pažeidžiamiems visuomenės nariams, siekti teisingumo ir kovoti su diskriminacija. Dar kitiems atrodo, kad Dievas jų kraštą myli dėl ypač gražios gamtos.

Tokia tautinio pasididžiavimo dvasia pasireiškia kiekvienoje šalyje. Bet ar Šventasis Raštas duoda pagrindo manyti, kad Dievui viena tauta geresnė už kitą?

Svarbi Dievo savybė

Atsakymas bus aiškus, jei suprasime, koks yra Visagalis Dievas. Šventasis Raštas itin pabrėžia vieną svarbią Dievo savybę — bešališkumą. Štai Apaštalų darbų 10:34 sakoma: „Dievas nėra šališkas.“ Ir kitur Biblijoje rašoma panašiai: Jehova Dievas „neatsižvelgia į asmenis“, „Viešpatyje, mūsų Dieve, nėra jokio neteisingumo ar šališkumo“ (Pakartoto Įstatymo 10:17, Brb; 2 Metraščių 19:7). Šališkumas Dievą piktina — jo akimis tai net prilygsta neteisingumui, nedorybei.

Tačiau gali kilti klausimas: argi Dievas senovėje neišskyrė iš kitų tautų Izraelio? Ar tai nėra šališkumas? Iš tiesų anais laikais Dievas globojo izraelitus, kartais padėdavo jiems kovose su kitataučiais. Biblijoje net rašoma: „Jis paskelbė savo žodį Jokūbui, savo įstatus ir įsakus Izraeliui. Jis to nepadarė jokiai kitai tautai“ (Psalmyno 147:19, 20). Bet ar rodydamas tokią malonę izraelitams Dievas buvo šališkas? Tikrai ne. Taip teigti galime dėl trijų priežasčių.

Pirma, Dievas Izraelį pasirinko, kad įgyvendintų ypatingą savo sumanymą visų tautų labui. Jis sudarė tam tikrą sandorą su šios tautos protėviu Abraomu ir pasakė: „Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis [„sėklą“, NW]“ (Pradžios 22:17, 18). Taip, Dievas panoro, kad iš Izraelio kiltų „sėkla“, per kurią turės būti palaiminta ne vien ta tauta, bet „visos tautos žemėje“.

Antra, Dievo palankumą pelnyti galėjo ne tik izraelitai. Ir kitataučiams Jehova leido garbinti jį sykiu su jo išrinktąja tauta (2 Metraščių 6:32, 33). Daug kas pasinaudojo šia galimybe ir buvo palaiminti. Pavyzdžiui, mums yra gerai žinoma moabitės Rūtos istorija (Rūtos 1:3, 16).

Trečia, ypatingas ryšys su Jehova izraelitus siejo tik kurį laiką. 29 m. e. m. toje tautoje pasirodė pažadėtoji „sėkla“, tai yra Mesijas, Jėzus Kristus (Galatams 3:16). Bet žydai Jėzaus Mesiju nepripažino. Ir jis sakė jiems: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Mato 23:38). Paskui Jehova daugiau nebesikišo į žemės tautų gyvenimą ir jų konfliktus, jo santykiai su žmonėmis įgavo kitokį pobūdį. Dabar Dievas kviečia prie savęs visų šalių žmones. Iš ko tai aišku?

Dievas negaili malonės niekam

Jėzaus Kristaus išperkamoji auka yra didžiausia Dievo dovana žmonijai (Romiečiams 6:23). Per ją kiekvienas galime būti  išlaisvintas iš nuodėmės ir mirties pasmerkimo ir gyventi amžinai. Tai malonė „žmonėms iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“ (Apreiškimo 5:9). Taigi Dievas nori, kad „kiekvienas, kuris [Jėzų] tiki, [...] turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

Tie, kieno širdį pasiekia geroji žinia apie Dievo Karalystę, tampa išties laimingi (Apreiškimo 14:6, 7). Įgyjame ateities viltį, be to, jau ir dabar gyvenimas teikia daugiau džiaugsmo, jeigu klausome Dievo patarimų. Jehova pasirūpino, kad būtų „paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“, ir tai rodo, kad jis išties nešališkas (Mato 24:14, kursyvas mūsų; 28:19, 20; Apaštalų darbų 16:10). Ta Karalystės evangelija, arba geroji žinia, yra Biblijoje — knygoje, kuri dabar išversta (ar bent kai kurios dalys) į daugiau nei 2300 kalbų. Jehova mus myli kaip tikras tėvas ir iš esmės kiekvienam žmogui žemėje duoda galimybę išgirsti „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jono 6:68; Jozuės 1:8).

Šios ir kitos Dievo dovanos skirtos visiems — taip, visų tautų, rasių, kalbų žmonėms. Taigi Dievo palankumas priklauso ne nuo to, kur mes gimę, kokios esame tautybės.

Kas pelno Dievo malonę

Ką tad turime daryti, kad Dievo akyse įgytume gerą vardą? Apaštalas Petras pasakė taip: „Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:34, 35). Aišku, neužtenka tik retkarčiais pagalvoti apie Dievą. Mūsų širdys turi prisipildyti nuoširdžios meilės Jehovai, kad bijotume nuliūdinti jį. Taip pat reikia „teisingai gyventi“ — visomis išgalėmis stengtis daryti, kas gera Dievo akyse.

Pagalvokime: daugelyje šalių visiems garantuojama teisė į vidurinį išsilavinimą. Bet naudos turės tik tas, kas eis į mokyklą ir stropiai semsis žinių. Panašiai ir su Dievu — jis pasiruošęs rodyti malonę kiekvienam, bet jos siekti turime patys. Mums reikia nuolatos studijuoti Bibliją, įrodyti, jog tikime Kristaus išpirka, ir gyventi pagal Biblijos normas. Jei iš tikrųjų „ieškome Viešpaties“, pelnysime jo akyse gerą vardą (Psalmyno 105:3, 4; Patarlių 2:2-9).

[Iliustracija 15 puslapyje]

Dievas pasirūpino, kad visų tautų žmonės išgirstų „amžinojo gyvenimo žodžius“