Benamystė. Kokios jos priežastys?

„PASAULYJE yra per 100 milijonų benamių“, — praneša Jungtinės Tautos. Jeigu tas skaičius tikslus, tinkamo būsto neturi maždaug vienas žmogus iš šešiasdešimties. Vis dėlto įvertinti tikrąjį problemos mastą sunku. Kodėl?

Samprata, kas yra benamis, skiriasi, nelygu pasaulio dalis. Taip pat benamystės apibrėžimui įtakos turi šios problemos tyrinėtojų metodai bei tikslai. O nuo apibrėžimo priklauso ir jų pateikiami statistiniai duomenys. Todėl tiksliai įvertinti esamą padėtį sudėtinga, o gal net neįmanoma.

Jungtinių Tautų Būsto statybos ir planavimo centro išleistoje knygoje Strategies to Combat Homelessness žodžiu „benamystė“ apibrėžiama padėtis, kai asmuo „neturi tinkamo būsto ir gyvena sąlygomis, blogesnėmis nei laikomos normaliomis“ jo visuomenėje. Vieni benamiai glaudžiasi gatvėje arba apleistuose namuose, kiti randa pastogę prieglaudose, dar kiti — laikiną prieglobstį pas draugus. Vienoje šios problemos tyrimo ataskaitoje rašoma, jog bet kuriuo atveju „asmens priskyrimas prie benamių rodo, kad jam ‘būtina vienokia ar kitokia pagalba’“.

Paskaičiuota, jog, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur yra apie 40 milijonų gyventojų, esama apie 300000 benamių. Tikslaus skaičiaus nežino niekas, nes tie žmonės niekur neregistruoti ir dažnai neturi pastovios gyvenamosios vietos. Kai kas mano, kad jų iš tikrųjų yra netoli pusės milijono!

Kadangi benamystė paplitusi, galbūt neturinčių kur prisiglausti pažįstate ir jūs. Dėl benamių padėties kyla daugybė klausimų. Kaip jie prarado būstą? Kuo verčiasi?  Kas jiems padeda? Kas tų žmonių laukia?

Ne kartą tapusi bename

Sabrina * — vieniša motina iš Harlemo, skurdaus rajono Niujorke. Baigusi dešimt klasių, metė mokyklą. Dabar gyvena municipalinėje prieglaudoje benamiams. Su trim sūnumis, — dešimties mėnesių, trejų ir dešimties metų, — glaudžiasi vieno miegamojo bute. Tokiais būstais miestas aprūpina neturinčius kitos saugios gyvenamosios vietos.

Sabrina iš motinos buto išsikraustė prieš dešimtmetį. Nuo to laiko gyveno pas savo draugužį, draugus arba giminaičius, o sąlygoms pablogėjus — prieglaudose. „Dirbau su pertrūkiais, dažniausiai uždarbiaudavau pindama kasytes, — sako Sabrina, — bet didžiąją dalį laiko verčiausi iš pašalpų.“

Keista, tačiau Sabrinos bėdos, kaip pasakojama žurnale Parents, prasidėjo, kai susirado gerą darbą: buvo priimta į viešbutį kambarine. Čia uždirbdavo per daug, kad gautų pašalpą, bet per mažai, kad pakaktų butui, maistui, drabužiams, transportui bei vaikų priežiūrai. Kai nebeišgalėjo mokėti nuomos, šeimininkas ją iškeldino. Galiausiai Sabrina išėjo iš darbo ir atsidūrė laikinoje prieglaudoje, kol atsirado vieta ten, kur gyvena dabar.

„Tai labai apsunkina mano vaikus, — skundžiasi Sabrina. — Vyriausiam sūnui reikėjo pakeisti jau tris mokyklas. Turėtų eiti į penktą klasę, bet liko antriems metams [...] Mes tiek kartų kilnojomės iš vienos vietos į kitą.“ Sabrina įtraukta į sąrašą municipaliteto skiriamam butui gauti.

Žmogui, kuris neturi stogo virš galvos, galbūt atrodo, kad Sabrinai sekasi. Tačiau ne kiekvienas benamis trokšta patekti į prieglaudą. Štai Lenkijos visuomeninės pagalbos komiteto narių nuomone, kai kurie „baiminasi, kad reikės laikytis prieglaudos taisyklių“, todėl čia apsigyventi atsisako, net kai pasiūloma. Pavyzdžiui, iš prieglaudos gyventojų tikimasi, kad jie stengsis susirasti darbą, nevartos svaigalų bei narkotikų. Laikytis viso to nori ne kiekvienas. Todėl, nelygu metų laikas, benamiai nakvoja geležinkelio stotyse, laiptinėse, rūsiuose  arba ant suolų parkuose, po tiltais, pramoniniuose rajonuose. Panašių vaizdų galima pamatyti visame pasaulyje.

Vienoje knygoje išvardinta daugybė priežasčių, dėl kurių Lenkijoje žmonės tampa benamiais. Taip atsitinka, kai netenkama darbo, įlendama į skolas, prislegia šeimos problemos. Be to, trūksta apgyvendinimo vietų pagyvenusiesiems, neįgaliesiems bei tiems, kurie užsikrėtę ŽIV. Daug benamių turi psichinių ar fizinių sutrikimų arba žalingų įpročių, ypač linkę girtauti. Diduma moterų — palikusios vyrus ar nuo jų pabėgusios, išvarytos iš namų, kai kurios vertėsi prostitucija. Atrodo, kiekvienas benamis galėtų papasakoti liūdną savo gyvenimo istoriją.

Aplinkybių aukos

Socialinės ekonomikos specialistė Stanislava Golinovska teigia: „Čia [Lenkijoje] niekas netampa benamiu savo noru. [...] Veikiau taip atsitinka dėl visokių nesėkmių. Jų ištiktas žmogus palūžta ir praranda norą gyventi.“ Paprastai benamiais tampa tie, kurie dėl įvairių priežasčių nebepajėgia spręsti savo problemų. Vieni išėję iš kalėjimo pamatė, kad jų būstą sugriovė gatvės gaujos. Kitus iškeldino. Daugelis prarado namus dėl stichinių nelaimių. *

Vienas tyrimas parodė, kad beveik pusė Lenkijoje apklaustų benamių anksčiau gyveno su šeimyniškiais arba sutuoktiniu, bet šeimoje dažnai kildavo problemų. Dauguma buvo išvaryti arba priversti išeiti dėl nepakeliamų sunkumų. Tik 14 procentų paliko namus patys.

Kiek pagyvenę prieglaudoje kai kurie pajėgia vėl atsistoti ant kojų ir susiranda būstą. Kitiems sekasi sunkiau. Dėl psichinių arba fizinių ligų, piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis, paskatų dirbti stokos, menkų profesinių įgūdžių,  nepakankamo išsilavinimo arba susidėjus kelioms iš šių ar dar kitų priežasčių tokie žmonės tampa nuolatiniais benamiais. Jungtinėse Valstijose maždaug 30 procentų benamių niekad neištrūksta iš aplinkos, kurią viena pelno nesiekianti organizacija pavadino „benamių sistema“, o jei ir ištrūksta, tai tik laikinai. Šią „sistemą“ sudaro prieglaudos, ligoninės ir, deja, — kalėjimai. Manoma, jog nuolatiniams jos „gyventojams“ atitenka iki 90 procentų benamystės problemai spręsti skirtų lėšų.

Kiek tai padeda?

Kai kuriose prieglaudose stengiamasi pagelbėti benamiams pakeisti gyvenseną. Darbuotojai gali padėti jiems gauti socialinę paramą iš valstybės, finansinę — iš kitų šaltinių, teisinę pagalbą, atnaujinti santykius su šeima arba sudaro sąlygas išmokti, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Štai Londono jaunimo prieglaudose patariama, kaip maitintis, ruošti maistą, sveikiau gyventi ir susirasti darbą. Tuo stengiamasi pakelti tų žmonių savigarbą, sužadinti troškimą ko nors siekti, ugdytis savarankiškumą, kad pajėgtų susirasti būstą ir jį išlaikyti. Visa tai tikrai pagirtina.

Tačiau tai ne visuomet yra tokia pagalba, kokios labiausiai reikia. Jacekas iš Varšuvos aiškina, kad gyvenimas prieglaudoje atpratina nuo išorinio pasaulio. Jis pastebi, jog bendraujant kone vien tarpusavyje, pradedama „iškreiptai mąstyti“. Vyriškis sako: „Prieglauda izoliuoja mus nuo visuomenės. Tai tarsi vaikų namai suaugusiems.“ Jo nuomone, daugumos ten gyvenančių „mąstymas sutrikęs“.

 Remiantis vieno Lenkijoje atlikto tyrimo duomenimis, sunkiausia benamiams pakelti vienatvę. Dėl finansinių problemų ir žemo socialinio statuso jie ima laikyti save niekam vertais. Kai kurie griebiasi stikliuko. Jacekas sako: „Matydami, jog sulaukti kokių nors permainų nėra vilties, daugelis iš mūsų pamažu nustoja tikėti, kad kas pagerės.“ Šie žmonės gėdijasi savo išvaizdos, skurdo, bejėgiškumo ir paties fakto, kad yra benamiai.

„Ar kalbėtume apie neturinčius prieglobsčio Bombėjaus arba Kalkutos bedalius, ar apie nelaimėlius, miegančius Londono gatvėse, ar gatvės vaikus Brazilijoje, — sako apgyvendinimo klausimų specialistas Fransis Džegedis, — benamystė pernelyg sunki ir liūdna, kad pajėgtume ją įsivaizduoti, ir dar baisesnė, jeigu tenka patirti pačiam.“ Jis tęsia: „Kad ir kokia būtų šios bėdos priežastis ar priežastys, kyla klausimas, kodėl pasaulis su visais savo turtais, išmintimi ir techninėmis žiniomis, regis, nepajėgia nieko pakeisti į gera?“

Akivaizdu, kad visiems benamiams reikia pagalbos — ne tik fizinės, bet ir tokios, kuri paguostų širdį ir padrąsintų. Tai suteiktų jėgų be baimės pakelti ir įveikti sunkumus, kurie stumia į benamystę. Bet kur benamiams tokią pagalbą rasti? Ir kokia viltis, kad kada nors benamystės nebeliks?

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Neišbrendamo skurdo padariniai

Indijoje šimtai tūkstančių žmonių gyvena tiesiog miestų gatvėse. Ankstesniais paskaičiavimais, vien Bombėjuje — apie 250000. Kartais jų pastogė tėra tarp stulpo ir gretimo pastato pririštas brezento gabalas. Kodėl šie žmonės vargsta čia, o ne įsikuria priemiesčiuose, kur yra palyginti įperkamų būstų? Priežastis ta, kad jų pragyvenimo šaltinis — rikšos darbas, prekyba įvairiomis smulkmenomis arba atliekos, kurias renka, — yra arčiau miesto centro. „Jie neturi pasirinkimo, — rašoma brošiūroje Strategies to Combat Homelessness. — Dėl skurdo nuomai negali išleisti nė trupučio pinigų, nes jų reikia maistui.“

O štai Johanesburge (Pietų Afrika), Parko stotyje, glaudžiasi maždaug 2300 vyrų, moterų bei vaikų. Jie miega atviruose geležinkelio peronuose, pasikloję sudriskusias antklodes arba pasistatę būdelę iš kartono. Daugelis neturi darbo ir net vilties jį rasti. Taip gyvenančių visame mieste — tūkstančiai. Jie neturi nei vandens, nei tualeto, nei elektros. Tokiomis sąlygomis sparčiai plinta ligos.

Tiek dviejų čia paminėtų žmonių grupių, tiek daugybės į juos panašių benamystės priežastis paprasta — neišbrendamas skurdas.

[Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

Šiuolaikinės visuomenės problemos

Jungtinių Tautų Būsto statybos ir planavimo centras išleido knygą Strategies to Combat Homelessness. Joje rašoma apie daugybę dabartinės socialinės, politinės ir ekonominės sistemos ydų, dėl kurių sunku visus žmones aprūpinti būstu. Štai kelios iš jų:

● „Pagrindinė problema įveikiant benamystę — valdžios nepajėgia skirti užtektinai lėšų, kad kiekvienas galėtų pasinaudoti teise į tinkamą būstą.“

● „Sprendžiant daugumos neturtingųjų aprūpinimo būstais klausimus [...] sumaištį kelia nerealūs nuostatai ir neveiksmingas planavimas.“

● „Benamystė — tai ženklas, kad vyriausybė neteisingai paskirsto piniginę paramą būstų nuomai ir statybai.“

● „Benamystės problema paaštrėja, jeigu numatant socialinės veiklos kryptis nepakankamai įvertinama, kokį poveikį tam daro ekonominiai pokyčiai, įperkamų būstų stygius, narkomanijos plitimas bei kitos fizinės ir psichinės labiausiai pažeidžiamų [...] visuomenės narių problemos.“

● „Ruošiant specialistus, dirbančius su benamiais, svarbu padėti jiems išsiugdyti tinkamą požiūrį. Benamių, o ypač gatvės vaikų, nevalia laikyti našta. Jais privalu rūpintis kaip žmonėmis, kurie gali būti naudingi visuomenei.“

[Iliustracija]

Motina su dviem dukromis prašo išmaldos (Meksika)

[Šaltinio nuoroda]

© Mark Henley/ Panos Pictures

[Iliustracija 6 puslapyje]

Pretorijoje (Pietų Afrika) buvusi geležinkelio stotis paversta benamių prieglauda

[Šaltinio nuoroda]

© Dieter Telemans/Panos Pictures

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 4 puslapyje]

Kairėje: © Gerd Ludwig/Visum/Panos Pictures; įdėtinė nuotrauka: © Mikkel Ostergaard/Panos Pictures; dešinėje: © Mark Henley/Panos Pictures