Iš kur gaunamas purpuras

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO MEKSIKOJE

„Dabar, žmogau, pradėk raudą dėl Tyro [...]. Plona, dailiai išmarginta Egipto drobė buvo panaudota tavo burei ir vėliavai. Mėlyno ir raudono Elišos salų purpuro buvo tavo dangos. [...] Jie prekiavo su tavimi, mainydami tavo prekyvietėje puošnius apdarus“ (Ezechielio 27:2, 7, 24).

VIDURŽEMIO jūros pakrantėje, kur dabar Libano teritorija, kadaise buvo įsikūręs pagrindinis senovės Finikijos uostas Tyras. Jame klestėjo prekyba purpuro audiniais. Ši sodri raudona spalva Romos imperijoje net ir vadinta Tyro purpuru.

Kadangi purpuras buvo labai brangus, jį laikė karališkos valdžios simboliu, jis bylojo apie garbę ir turtą. * Jeigu koks paprastas nekilmingas žmogus išdrįsdavo pasirodyti vilkėdamas aukštos kokybės purpuru dažytą drabužį, pagal Romos įstatymą būdavo baudžiamas.

Šis ypatingas pigmentas, kaip anksčiau, taip ir dabar, išgaunamas iš tam tikrų rūšių jūrinių sraigių ir, beje, labai mažais kiekiais. Tyriečiai purpurinius dažus gaudavo iš mureksų, ypač brandaris ir trunculus rūšių, gan paplitusių Viduržemio jūros pakrantėse. Dažų atspalvis priklauso nuo vietos, iš kur šie moliuskai surinkti.

 Purpuras Meksikoje

Prieš daugelį šimtmečių Pietų Amerikoje užkariautojai ispanai apžiūrinėdami purpuru dažytas medžiagas negalėjo atsistebėti, kad spalva tokia patvari. Išskalbtas audeklas pasidaro netgi ryškesnis. Esama archeologinių įrodymų, kad senieji žemyno gyventojai dėvėjo pačius įvairiausius purpuru dažytus drabužius.

Meksikos indėnų gentys, ypač mistekai, audinius dažydavo Purpura patula pansa rūšies jūrinių sraigių išskiriamu pigmentu. Ši rūšis gimininga toms, kurias rinkdavo senovės Tyre. Tokie moliuskai gamina skystį, kuris šiaip yra blyškus, bet patekęs į orą ir šviesą virsta purpuriniu. Ypatinga pigmento savybė ta, kad juo dažant nereikia jokių fiksavimo medžiagų.

Mistekai Purpura kriaukles rinkdavo iš Ramiojo vandenyno. Jie sraiges tik „melždavo“, o tyriečiai tų gyvių nesistengdavo išsaugoti, kaip liudija iki šių dienų išlikęs kalnas tuščių kriauklių. Mistekai pūsdami į moliuską priversdavo jį išskirti vertingąjį skystį ir iš karto varvindavo ant verpalų. Paskui moliuskus išmesdavo atgal į jūrą. Mistekai neliesdavo sraigių per jų dauginimosi laikotarpį. Tai leido rūšiai išlikti.

Kaip rašoma viename leidinyje, išleistame Meksikos nacionalinės komisijos biologinės įvairovės tyrimo ir eksploatavimo klausimais, iki pat praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios mistekų audinių dažytojai nuo spalio iki kovo „melžti“ purpuro keliaudavo apie 200 kilometrų į Vatulko įlankas. Jų taikomi šitos medžiagos gavybos būdai gamtai žalos nedarė, tačiau 1981—1985 metais tose vietose darbavosi viena užsienio bendrovė ir Purpura sraigių populiacija smarkiai sumažėjo. Dėl to valdžia uždraudė naikinti šiuos moliuskus ir dabar tik vietos gyventojams leidžiama juos eksploatuoti tradiciniu būdu.

Deja, besiplečianti turizmo pramonė tose vietose, kur veisiasi Purpura sraigės, ir toliau kelia joms grėsmę. Vis dėlto yra pagrindo tikėtis, kad šie įdomūs jūros padarėliai išliks, ir iš jų gausime tą puikiąją spalvą.

[Išnaša]

[Iliustracija 16 puslapyje]

„Purpura“ rūšies sraigė

[Iliustracija 16 puslapyje]

Sraigė „pamelžiama“ ir grąžinama į jūrą

[Šaltinio nuoroda]

© FULVIO ECCARDI

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Purpuru nudažyti siūlai, paruošti audimui

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Audžiamas „posavanko“ (sijonas)