Kapai — senovės tikėjimų liudininkai

ĮSIVAIZDUOKITE, jog gyvenate žiloje senovėje, prieš tūkstančius metų. Esate Ūre — klestinčiame karališkajame šumerų mieste, Babilonijoje. Iš miesto išeina didelė laidotuvių procesija. Įžengusi į kapines, ji leidžiasi nuožulnuma į neseniai mirusio valdovo kapą, kurio sienos ir grindys išmuštos kilimais, laidojimo kambarys išgražintas gabių šumerų dailininkų. Visą šį kareivių, tarnų ir moterų būrį lydi muzikantai. Kiekvienas laidotuvių dalyvis išsipustęs prašmatniausiais apdarais. Išdidžiai, puikuodamiesi savo skiriamaisiais ženklais, eina karo vadai. Jaučiai bei asilai traukia vežimus su vadeliotojais, o šalia tų gyvulių žingsniuoja jų prižiūrėtojai. Suėję į vietą, visi sustoja, ir skambant muzikai prasideda religinės apeigos.

Joms pasibaigus, visi iki vieno — nuo muzikantų iki tarnų — pasiima atsineštus molinius, akmeninius arba metalinius puodukus, iš varinio indo pasisemia specialiai paruoštų nuodų ir juos išgeria. Tada tvarkingai sugula ant kapo grindų, patogiai įsitaiso ir užmiega — mirties miegu. Gyvuliai paskerdžiami, o įėjimą į kapą darbininkai užtaiso ir užantspauduoja. Šumerų įsitikinimu, jų dieviškasis karalius dabar sėda į palaidotąjį vežimą ir šlovingai, su prašmatnia ištikimų tarnų bei sargybinių svita, iškeliauja į aną pasaulį.

Kasinėdamas pietiniame Irake, senovės Ūro kapinėse, archeologas seras Leonardas Vulis šitokių karališkųjų kapų aptiko šešiolika. Tai buvo šiurpą keliantys, bet vertingi radiniai. „Tokių turtų, kaip tuose kapuose, archeologai Mesopotamijoje dar nebuvo radę. Kai kurie patys garsiausi šumerų meno dirbiniai, dabar puošiantys Britų ir Pensilvanijos universiteto muziejų sales, paimti būtent iš ten“, — sako knygos Tombs, Graves and Mummies (Kapai ir mumijos) autorius Paulis Banas.

Turint omenyje aptiktus turtus ir netgi paaukotus žmones bei gyvulius, senovės Ūro kapai toli gražu ne vieninteliai pasaulyje. Daugelio senųjų civilizacijų valdovai bei kilmingieji savo mirčiai bei pomirtiniam gyvenimui skirdavo didžiules lėšas. Žiaurumo irgi netrūko. Jų didingai išpuošti, prikrauti lobių kapai galėdavo varžytis su rūmais, skirtais gyviesiems. Na, o mūsų dienomis senieji  kapai — tiek prabangūs, tiek kuklesni — yra lyg koks langas į praeitį, pro kurį galime pažvelgti į senovės tautų bei išnykusių civilizacijų religijas, kultūrą, meno bei gamybos pasiekimus.

Sudūlėję prabangoje kartu su kitais

1974 metais Kinijoje, netoli Siano miesto, valstiečiai kasė šulinį. Tačiau pasirodė ne vanduo, o molinių statulų fragmentai, bronzinės arbaletų dalys ir strėlių antgaliai. Šitaip netyčiomis buvo atrasta 2100 metų senumo Čino terakotinė armija — daugiau nei 7000 didesnių už tikrus molinių kareivių bei žirgų. Visi kariškai išrikiuoti, suskirstyti pagal rangus! Paaiškėjo, kad tai didžiausio Kinijoje imperatoriškojo kapo dalis. Terakotinių figūrų armija Čino vardu praminta pagal imperatorių Čin Šihuangdi, kuris 221 m. p. m. e. suvienijo Kinijos karalystes, iki tol kariavusias tarpusavyje.

Čino mauzoliejus, galima sakyti, — tikri požeminiai rūmai. O kam gi buvo skirta šita armija? Knygoje The Qin Terracotta Army (Čino terakotinė armija) Džangas Venlis aiškina, kad „mauzoliejus reprezentavo Čino imperiją ir turėjo garantuoti mirusiam Čin Šihuangdi tokią pačią didybę ir galybę, kokią jis turėjo būdamas gyvas“. Dabar šis kapas, drauge su kitais 400 netoliese rastų laidojimo vietų, paverstas dideliu muziejumi.

Mauzoliejui statyti „buvo pasitelkta daugiau nei 700000 žmonių iš visos imperijos“, — rašo Džangas. Kai 210-aisiais p. m. e. Čin Šihuangdi mirė, darbas dar buvo nebaigtas — iš viso jis truko 38 metus. Baisiausia, kad ne visi mirusio imperatoriaus palydovai buvo moliniai. Sosto paveldėtojas įsakė kartu palaidoti ir bevaikes Čino suguloves, šitaip pražudydamas, anot istorikų, „labai daug“ žmonių. Tokių papročių būta anaiptol ne vien Kinijoje.

Į šiaurės rytus nuo Meksiko stūkso senovinio miesto Teotihuakano griuvėsiai. Ten yra vadinamoji Mirusiųjų gatvė. „Toje gatvėje, — rašo anksčiau cituotas Paulis Banas, — stovi keletas pačių didingiausių pasaulio architektūros paminklų.“ Tarp jų Saulės ir Mėnulio piramidės (abi statytos pirmajame mūsų eros amžiuje) bei Kecalkoatli šventyklos likučiai.

Saulės piramidės viduje tikriausiai laidodavo aukšto rango asmenis, galbūt ir kunigus. O netoliese masiniuose kapuose rasti žmonių palaikai, ko gero, reiškia, kad numirėliams piramidėje saugoti buvo aukojami kareiviai. Ištyrinėję kapų liekanas archeologai spėja, kad toje vietoje turėtų būti palaidota apie 200 žmonių, įskaitant vaikus, kuriuos, regis, paaukojo per didžiųjų pastatų pašventinimo apeigas.

 Kelionė anapilin — laivu arba ant žirgo

Vikingai, nuožmieji Skandinavijos jūreiviai, prieš tūkstantį metų kėlę siaubą Europai, po mirties irgi vylėsi su kaupu atsidžiaugti žemiškais malonumais. Jie tikėjo, kad mirusieji į aną pasaulį nujoja ant žirgų arba nuplaukia vikingų laivais — vadinamaisiais langskipais. Todėl jų kapavietėse be kitų dalykų randama paskerstų arklių skeletų ir medinių laivų liekanų. Leidinyje A History of the Vikings (Vikingų istorija) Gvinas Džonsas rašo: „Mirusiam vyrui ar moteriai pridėdavo visko, ko tik reikia, kad pomirtinis gyvenimas patogumu ir šlove nenusileistų žemiškajam. [...] Laive, atkastame kapavietėje prie Ladbio, Danijoje, [...] inkaras buvo paruoštas išmesti, kai tik šeimininkas pasieks kelionės tikslą.“

Karingieji vikingai tikėjo, kad jei žus kautynėse, pateks į dievų buveinę, kurią vadino Ashardu. „Ten mirusieji per dienas kaunasi mūšiuose, o naktimis puotauja“, — rašoma leidinyje World Book Encyclopedia. Per vikingų laidotuves irgi aukodavo žmones. Knygoje The Vikings sakoma: „Vadui mirus, vergų ir tarnų klausdavo, kas iš jų sutinka mirti drauge.“

Šiaurės Europos keltai netgi tikėjo, kad skolą galima sugrąžinti ir pomirtiniame pasaulyje — tai galėjo būti gudrus būdas išvengti mokėjimo! Mesopotamijoje vaikus laidodavo su žaislais. Kai kur senovės Britanijoje kariams į kapą pridėdavo maisto, pavyzdžiui, ėriukų kumpių, kad įžengus į naują gyvenimą nereiktų alkanauti. Centrinėje Amerikoje majai savo valdovus laidodavo su nefrito dirbiniais, mat, jų įsitikinimu, šiame žaliame brangakmenyje sutelkti drėgmė ir kvėpavimas. Jie tikriausiai manė, kad tai po mirties garantuoja gyvenimo tęstinumą.

Teritorijoje, kuri dabar apima dalį Bulgarijos, šiaurinės Graikijos ir Turkijos, pirmame tūkstantmetyje prieš mūsų erą gyveno trakai — karinga tauta, puikiai išmaniusi auksakalystę. Iš trakų kapų matyti, kad jų vadus laidodavo irgi labai iškilmingai, drauge su vežimais, žirgais, geriausiais ginklais ir... žmonomis. Tiesą sakant, šios tautos moteris laikydavo garbe būti nužudyta ir palaidota drauge su savo vyru!

Šiek tiek vėliau netoli Trakijos, į šiaurę nuo Juodosios jūros, gyveno skitai. Šie kraugeriški kariai iš nužudytų priešų kaukolių gamindavosi taures, o iš skalpų — apsiaustus. Viename skitų kape šalia moters griaučių rastas ryšulėlis kanapių. Moters kaukolėje matėsi išgręžtos trys skylutės — turbūt bandyta sumažinti smegenų pabrinkimą ir galvos sopulius. Kanapių tikriausiai padėjo tam, kad mirusioji aname pasaulyje turėtų vaistų nuo skausmo.

Pomirtinis gyvenimas Egipte

Vienos žinomiausių senovinių kapaviečių yra Egipto piramidės netoli Kairo ir laidojimo kambariai Karalių slėnyje prie Luksoro. Tų laikų egiptiečiai kapą ir namą vadindavo tuo pačiu žodžiu — par. „Tad vienas namas buvo šitam gyvenimui, o kitas — pomirtiniam“, — knygoje Mummies, Myth and Magic in Ancient Egypt (Senovės Egipto mumijos, mitai ir magija) rašo Kristina El Mahdi.  „[Egiptiečiai] tikėjo, jog mirusiojo kūną būtina išsaugoti, antraip gali neišlikti kiti žmogų sudarantys elementai: ka, ba ir ak“, — sako autorė.

Ka buvo fizinio kūno dvasinė kopija, turėdavusi tuos pačius lūkesčius, norus ir poreikius. Po mirties ka palikdavo kūną ir apsigyvendavo kape. Kadangi šiai esybei reikėdavo lygiai tų pačių dalykų, be kurių asmuo neapsieidavo iki mirties, „įvairias gėrybes į kapą dėdavo pirmiausiai dėl ka“, rašo El Mahdi. Ba maždaug atitinka žmogaus charakterį ar asmenybę ir buvo vaizduojamas paukščiu su žmogaus galva. Ba įeidavo į kūną gimstant ir apleisdavo mirštant. Trečiasis elementas, vadinamasis ak, atsiskirdavo nuo mumijos ištarus prie jos tam tikrus burtažodžius. * Ak apsigyvendavo dievų pasaulyje.

Dalindami žmogų net į tris elementus, egiptiečiai pralenkė senovės graikų filosofus,  pasak kurių, žmogus sudarytas iš dviejų dalių — kūno ir turinčios sąmonę sielos. Pastaroji samprata populiari ir šiais laikais, bet ji nesiderina su Biblija, kurioje teigiama: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5).

Kodėl toks dėmesys mirčiai?

E. Džeimso knygoje Prehistoric Religion (Priešistorinė religija) rašoma: „Iš visų [...] realijų, su kuriomis susidurdavo žmogus, labiausiai bauginanti ir sukrečianti buvo mirtis. [...] Taigi nenuostabu, kad mirusiųjų kultas šitaip iškilo ir vaidino be galo svarbų vaidmenį nuo pat žmonių visuomenės atsiradimo.“

Biblija, seniausia tikros išminties knyga, mirtį vadina žmonių priešu (1 Korintiečiams 15:26). Taiklus apibūdinimas! Jokia tauta ar civilizacija nė už ką netikėjo, kad mirtis — visko pabaiga. O Šventajame Rašte, Pradžios 3:19, tiksliai nusakoma realybė, apie kurią liudija kiekvienas kapas: „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ Antra vertus, Biblijoje teigiama, kad daugelis mirusiųjų guli „atminimo kapuose“. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mirusiuosius — netgi jau visiškai suirusius — atsimena Dievas. Jis, nuostabiam metui atėjus, prikels juos iš mirties ir suteiks galimybę džiaugtis amžinuoju gyvenimu žemės rojuje (Luko 23:43, NW; Jono 5:28, 29, NW).

O kol kas mirusieji yra be sąmonės. Jų būklę Jėzus palygino su miegu (Jono 11:11-14). Taigi numirėliui nebereikia jokių daiktų nei tarnų. Beje, naudos iš palaidotų lobių turėdavo ne mirusieji, bet gyvieji — kapų plėšikai. Biblijos teiginius apie mirusiųjų būklę papildo dar tokie žodžiai: „Mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“ (1 Timotiejui 6:7). Krikščionys labai dėkingi už šią tiesą, kuri išlaisvina nuo žiaurių, barbariškų papročių, paplitusių senoviniuose ir netgi kai kuriuose šiuolaikiniuose mirties kultuose (Jono 8:32).

Vis dėlto grandioziniai senovės kapai pasitarnavo ir vertingam tikslui. Jei ne ta daugybė archeologinių radinių ir mirusiųjų palaikų, mūsų žinios apie žilą senovę ir kai kurias išnykusias civilizacijas būtų labai miglotos.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 24 puslapyje]

Kokia buvo senovės žmonių sveikata?

Daug ką apie mūsų tolimų protėvių sveikatą mokslininkai sužinojo tyrinėdami jų palaikus, ypač paverstus arba virtusius mumijomis (pastarųjų randama durpynuose, karštuose dykumų smėlynuose, įšalusių lede ar sniege). Tyrimus ypač paspartino genetikos pažanga, leidusi nustatyti daugelį dalykų: faraonų ir jų žmonų giminystės ryšius, inkų merginų kraujo grupes ir panašiai. Paaiškėjo, kad žmones senovėje vargindavo daugelis tų pačių sveikatos bėdų kaip ir šiais laikais, pavyzdžiui, artritas, karpos.

Atrodo, ypač nesveiki būdavo egiptiečiai — daugiausiai dėl ten knibždėjusių parazitų, pavyzdžiui, tokių kirmėlių kaip kraujinės siurbikės, rištos, kaspinuočiai. Nilo upė ir drėkinimo kanalai parazitams buvo gera terpė daugintis. Todėl įdomu prisiminti Dievo žodžius Izraelio tautai, ką tik išlaisvintai iš Egipto 1513 m. p. m. e.: „Viešpats pašalins visas tavo negalias ir neužleis baisių Egipto ligų, kurias matei“ (Pakartoto Įstatymo 7:15, Brb).

[Šaltinio nuoroda]

© R Sheridan/ANCIENT ART & ARCHITECTURE COLLECTION LTD

[Iliustracija 20 puslapyje]

Ūre, karališkajame kape, palaidotos tarnaitės šumeriškas galvos apdangalas ir papuošalai

[Šaltinio nuoroda]

© The British Museum

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Čino terakotinė armija. Kiekvieno kario veido bruožai — individualūs

[Šaltinio nuoroda]

Įdėtinė nuotrauka: Erich Lessing/Art Resource, NY; © Joe Carini / Index Stock Imagery

[Iliustracija 23 puslapyje]

Saulės piramidė ir Mirusiųjų gatvė Teotihuakane (Meksika)

[Šaltinio nuoroda]

Viršuje: © Philip Baird www.anthroarcheart.org; piešinys: Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Kairėje: Egipto faraono Tutanchamono laidotuvių kaukė, padaryta iš gryno aukso. Apačioje: kapo piešinys, kuriame paukštis su žmogaus galva vaizduoja „ba“