Neįgalus, bet ryžtingas

Papasakojo Kvamė Engesanas

Mudu su draugu iš visų jėgų stūmėme dviratį į dar vieną kalvą. Buvo 2002-ųjų lapkritis. Dramblio Kaulo Krante (Afrika) siautė pilietinis karas. Todėl nuošaliame kelyje mūsų tykojo daugybė pavojų. Grėsmingai artėjo jau ne pirmas karinės kontrolės punktas. Kodėl šitokiu neramiu metu leidausi į tokią rizikingą kelionę?

GIMIAU 1978-aisiais su progresuojančia negalia. Iš pradžių ji pasireiškė klausos sutrikimu ir baisiais kojų skausmais. Kai paūgėjau, šeimyniškiai mane žemindavo sakydami, kad turiu „niekam tikusias kojas ir šiukšlėmis užkimštas ausis“. Vyresniųjų akyse buvau vertas tik paniekos, o vaikai pravardžiuodavo luošiu ir šleivakoju.

Mokyklą pradėjau lankyti aštuonerių ir tuojau tapau bendraklasių bei mokytojų patyčių objektu. Dažnai trokšdavau, kad prasivertų žemė ir mane prarytų. Žmonės iš manęs šaipėsi, nes matė, kad esu įbaugintas. Todėl iš namų išeidavau tik į mokyklą.

Savęs klausdavau: kodėl turiu taip kamuotis? Mama sakė, jog mane kažkas užkerėjo. Kartais matydavau kitus su panašiais fiziniais trūkumais ir mąstydavau, ar jie irgi kerų aukos.

1992-aisiais pradėjo kankinti nepakeliami alkūnių skausmai. Kai jie atslūgo, nebegalėjau ištiesti rankų. Dar po dvejų metų apakau kairiąja akimi. Tėvai vežiojo mane pas kelis vadinamuosius gydytojus, bet veltui. Sveikatai tiek pablogėjus teko palikti mokyklą.

Ieškau atsakymų

Kartą vienas bendraklasis pasiūlė drauge vaikščioti į bažnyčią. Nors buvau auklėjamas animizmo dvasia, metus lankiau pamaldas. * Čia nedaug tesužinojau apie Bibliją, todėl pradėjau abejoti, ar iš religinių organizacijų apskritai yra bent kiek naudos.

Kai kurios bažnyčios doktrinos — ypač ugninio pragaro — mane baugino. Nemaniau esąs toks blogas, kad būčiau nusipelnęs kęsti amžinas kančias, tačiau sykiu nelaikiau savęs vertu, kad patirčiau nesibaigiančią laimę danguje. Nerasdamas patenkinamo atsakymo jutau, kad imu nusivilti religija.

Kitais metais mane pakvietė į gydymo seansą Dramblio Kaulo Kranto sostinėje Abidžane, maždaug už 150 kilometrų nuo mūsų Vavua miestelio. Prieš  mums išvykstant, pasakiau bažnyčios prižiūrėtojams, jog neišgalėsiu susimokėti nei reikalaujamo mokesčio, nei už maistą. Jie leido suprasti, kad Abidžane manimi pasirūpins, bet taip nebuvo. Nors susirinko didžiulė 40000—50000 žmonių minia, jaučiausi vienišas ir prislėgtas. Niekas manimi nepasidomėjo.

Į Vavua grįžau ne sveikesnis, o tik dar labiau nusivylęs. Vietos bažnyčios dvasininkai pareiškė, jog Dievas neišgydė manęs todėl, kad man trūko tikėjimo. Įskaudintas nutraukiau bet kokius ryšius su religija.

Pagaliau — dvasinė paguoda

1996-aisiais mus aplankė vienas Jehovos liudytojas. Nors anksčiau nebuvo tekę kalbėtis su jokiu liudytoju, įsiklausiau, kaip svečias gyvai diskutavo su mano vyresniu broliu. Jo šis pokalbis nedomino, bet aš susidomėjau. Kiekvienas žodis krito man tiesiai į širdį.

Jis paaiškino, jog visi paveldėjome nuodėmę dėl pirmojo žmogaus nepaklusnumo. Tas maištas užtraukė žmonijai netobulumą bei mirtį. Tačiau Jėzus mirdamas sumokėjo išpirką, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos ir galėtume džiaugtis amžinuoju gyvenimu (Romiečiams 3:23; 5:12, 17-19). Be to, liudytojas parodė iš Biblijos, kad netrukus Jehova Dievas per savo Karalystę pavers žemę rojumi ir pašalins nuodėmę bei visus sielvartą keliančius jos padarinius (Izaijo 33:24; Danieliaus 2:44; Apreiškimo 21:3, 4).

Biblijos mokymų logiškumas padarė didžiulį įspūdį. Liudytojas, kaip vėliau sužinojau, vardu Robertas, pradėjo studijuoti su manimi Bibliją du kartus per savaitę. Per kelis mėnesius įgijęs žinių iš Biblijos, jau buvau pasirengęs drauge su kitais liudytojais skelbti po namus. Tam reikėjo daug pastangų, nes turėjau nugalėti viešumos baimę.

Atsiranda kliūčių

Šeima nebuvo patenkinta, kad studijuoju Bibliją. Norėdamas paerzinti, vyresnis brolis iki vėlyvos nakties rūkydavo mano miegamajame. Ryte blogai jausdavausi, skaudėdavo galvą. Kitas išbandymas buvo mūsų maistas. Tėvas, aistringas medžiotojas, šeimą aprūpindavo mėsa, todėl ją daugiausiai ir valgydavome. Paaiškinau jam, kad Biblija draudžia valgyti mėsą, jeigu nėra nuleistas kraujas (Apaštalų darbų 15:28, 29). Tačiau tėvas nuleisti kraują atsisakydavo. Mama kartais man padėdavo ryžių, bet dažnai neturėdavau ko tinkamo pavalgyti.

Nors Karalystės salė buvo kitame Vavua miestelio pakraštyje, niekada nesu praleidęs sueigų dėl atstumo arba prasto oro. Pasikrikštijau 1997-aisiais rugsėjį Dramblio Kaulo Krante surengtame srities kongrese „Tikėjimas Dievo Žodžiu“. Ilgainiui krikščioniškai tarnybai pradėjau skirti daugiau laiko ir galėjau tapti pionieriumi (taip Jehovos liudytojai vadina savo visalaikius tarnus).

Tolesni išbandymai

2002-ųjų rugsėjį politiniai neramumai peraugo į pilietinį karą. Vos per kelias savaites valstybinė armija priartėjo prie Vavua. Baimindamiesi dėl gyvybės kai kurie žmonės bėgo, tarp jų ir dauguma Jehovos liudytojų. Jiems pasitraukus, po penkių dienų kareiviai užėmė miestelį ir tuoj pat uždraudė bet kokią visuomeninę veiklą. Tuomet dauguma gyventojų išsisklaidė, tarp jų ir likę liudytojai.

Kadangi viešojo transporto nebuvo, iki artimiausių miestų žmonės turėjo eiti pėsčiomis daugybę kilometrų. Man toks ilgas kelias buvo neįveikiamas, todėl Vavua likau vienintelis  liudytojas. Ir toliau skelbiau bei vedžiau bendruomenės sueigas, į kurias ateidavo vienas kitas vietos gyventojas.

Pastangos dalyvauti asamblėjoje

Lapkritį Daloa mieste buvo numatyta surengti specialiąją vienadienę Jehovos liudytojų asamblėją. Maldoje Jehovai išsakiau troškimą joje dalyvauti. Netikėtai į miestelį grįžo vienas liudytojas. Paklausiau jo, ar negalėtų mane nuvežti dviračiu maždaug 50 kilometrų iki asamblėjos vietos. Jis mielai sutiko, nors pats irgi buvo neįgalus.

Visur tvyrojo įtampa, todėl anaiptol nebuvo idealus metas tokiai kelionei. Važiuoti iš Vavua į Daloa kokiu nors transportu buvo uždrausta. Neatpažintas keliauninkas galėjo sukelti įtarimą ir būti nušautas vienos iš priešiškų grupuočių. Nieko nepaisydami 2002-ųjų lapkričio 9-osios, šeštadienio, rytą mes sėdome ant dviračio ir, kaip pasakojau pradžioje, iš Vavua iškeliavome į Daloa.

Netrukus priartėjome prie vieno iš daugybės karinės kontrolės punktų. Kruopščiai apieškoję, kareiviai leido važiuoti toliau. Kelionė buvo ilga ir varginanti. Į kalvą kildavome pėsčiomis, o pasiekę viršūnę abu sėsdavome ant dviračio ir nemindami pedalų leisdavomės žemyn.

Galiausiai mums pasisiūlė padėti kitas dviratininkas. Atsisėdau ant nedidelės jo dviračio bagažinės. Važiuodamas su šiuo geranorišku nepažįstamuoju pasinaudojau proga jam papasakoti apie Dievo Karalystę. Paaiškinau, kad Dievo vyriausybė yra danguje ir netrukus žemėje įves tvirtą taiką. Vyrą tai nustebino ir jis apipylė mane klausimais. Kai atkeliavome į Daloa, bendrakeleivis nupirko mums maisto ir pažadėjo kitos dienos rytą ateiti į specialiąją asamblėją.

Po nelengvos, devynias valandas trukusios kelionės, kuri baigėsi vėlų vakarą, jautėmės pavargę, bet laimingi, kad pasiekėme tikslą. Viena liudytojų šeima mus šiltai sutiko ir pasiūlė pasilikti pas juos, kol politinė padėtis stabilizuosis. Gaila, bet dėl neramumų asamblėją atšaukė. Tačiau kelionė nebuvo bevaisė. Man ji atvėrė naujų galimybių tarnauti bendratikiams Daloa.

Mano ryžtas buvo palaimintas

Dabar Daloa bendruomenėje esu paskirtas tarnybiniu padėjėju ir tarnauju reguliariuoju pionieriumi. Be to, čia padedu prižiūrėti Jehovos liudytojų asamblėjų salę. Kad užsidirbčiau pragyvenimui, iš medžio drožiu dekoratyvinius drugelius, be to, darau iškabas.

Daug metų iš namų išeidavau tik į mokyklą, bet nuo tada, kai pažinau tiesą, nuėjau daugybę kilometrų, ieškodamas tų, kurie trokšta sužinoti, kodėl iš tikrųjų egzistuoja ligos ir kančios. Laukdamas Dievo Karalystės, kuri išgydys visas negalias, ir toliau su Dramblio Kaulo Kranto žmonėmis dalinuos guodžiančia gerąja naujiena apie Dievo tikslus.

[Išnaša]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Pakeliui į asamblėją Daloa mieste

[Iliustracija 13 puslapyje]

Padedu prižiūrėti Daloa asamblėjų salę

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kad užsidirbčiau pragyvenimui, iš medžio drožiu dekoratyvinius drugelius