Baso sala — šiaurinių padūkėlių rojus

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

BASO sala yra milžiniška 110 metrų aukščio uola. Einant aplink pakraščiu susidarytų kokia pora kilometrų. Uola iškilusi į šiaurryčius nuo Edinburgo (Škotija), prie Forto upės žiočių. Čia lizdus susikrovė maždaug 100000 šiaurinių padūkėlių * — dešimtadalis pasaulinės šitų sparnuočių populiacijos.

XX amžiaus pradžioje padūkėlius žmonės gaudė maistui. Jų taukus naudojo gydymui, o plunksnas — patalams. Vienam čiužiniui prikimšti reikėdavo net 300 paukščių. Be to, jų kiaušiniai laikyti tikru skanumynu (dabar nevalgomi).

Padūkėliai išgyvena iki 30 metų ir paprastai susiporuoja visam gyvenimui. Tai migruojantys paukščiai: sausį grįžta į tuos pačius lizdus ir juos, beje, aršiai gina. Baso saloje padūkėlių lizdai, sukrauti iš jūros  dumblių bei žolės, vienas nuo kito yra vos per metrą. Paukščiai renkasi vėjo gairinamas uolas, nes tuomet gali stačiai pakilti ir nutūpti.

Stebėti padūkėlius labai įdomu. Jeigu snapą ir kaklą ištiesia į viršų, vadinasi, rengiasi pakilti. Jei žemai nulenkia, akis įsmeigia į kitą paukštį, išskečia sparnus, tai žinok, — ruošiasi ginti lizdą. Besiporuodami „fechtuojasi“ snapais ir patelė paklūsta patinui, šiam švelniai žnybtelėjus į kaklą. Per metus patelė padeda vienintelį kiaušinį ir abu tėvai šildo jį pridengdami plėvėtomis kojomis.

Suaugęs padūkėlis skaisčiai baltas, tik sparnų galai juodi (išskėstų sparnų tarpugalis gali siekti du metrus). O jauniklis — rusvai pilkas, balta papilve. Dvylikos savaičių jauniklis, visą laiką maitintas tėvų, sveria daugiau už suaugusį paukštį. Jis turi papildomą riebalų sluoksnį, kuris pravers per migraciją.

Jaunas padūkėlis savarankiškai gyventi pradeda pirmą kartą niurktelėjęs į jūrą, kur turi irtis pats. Deja, daugumai toks murktelėjimas pražūtingas, nes nerdami nuo stačios uolos neretai susilaužo sparną ar koją. O tie, kurie išnyra sveiki, instinktyviai išmoksta žuvauti. Galiausiai jie išskrenda — nulekia net į Vakarų Afriką, ir namo, į Baso salą, gali negrįžti trejus ketverius metus.

Nuostabu žiūrėti, kaip padūkėliai nardo. Smigdamas iš 30 ar daugiau metrų aukščio, paukštis pasiekia 100 kilometrų per valandą greitį. Prieš pat vandenį ištiesia ir prie kūno priglaudžia sparnus — tampa panašus į strėlės smaigalį. Be to, jam užsidaro nosiaskylės, akys apsitraukia apsaugine plėvele. Po oda esančios oro pūslelės sušvelnina smūgį. O šis gali būti išties stiprus, nes vanduo ištykšta gan aukštai. Žuvis toks smūgis kartais tiesiog paralyžiuoja.

Po vandeniu gaudydami grobį padūkėliai irstosi sparnais ir kojomis. Jie minta skumbrėmis, šprotais, silkėmis, tobinių šeimos žuvelėmis. Žuvis gaudyti be perstojo gali apie 30 valandų. Kai kurie padūkėliai bežuvaudami atsiduria net prie Norvegijos krantų.

Baso saloje gyvena ir apie dešimt kitokių jūrinių paukščių rūšių. Tačiau didėjanti padūkėlių kolonija neleidžia jiems tvirčiau įsikurti. Anksčiau, prieš beveik 600 metų, į Baso salą žmonės atvykdavo pasimelsti ir pamąstyti. Vėliau čia buvo pastatyta tvirtovė ir kuriam laikui įkurta pataisos kolonija. 1902-aisiais iškilo švyturys. Tiesa, niekas dabar ten nebedirba, bet jo šviesa ir toliau įspėja artėjančius prie upės žiočių laivus.

Švyturininko sodas seniai apleistas, saloje karaliauja padūkėliai. Iš Šiaurinio Beriko, nedidelio uosto, rengiamos ekskursijos: žmonės kateriais plukdomi aplink salą, kad paukščiais pasigrožėtų iš arčiau. Šios kelionės gan populiarios. Ir tikrai tai puiki pramoga, kai jūra rami.

Tačiau net ir audringą dieną neverta nusiminti — gelbsti šiuolaikinė technika. Šiauriniame Berike esančio Škotijos jūrinių paukščių centre turistai gali pamatyti filmą, detaliai nušviečiantį sparnuočių gyvenimą Baso saloje. Tad, vienaip ar kitaip, lankytojas išvys nepaprastus Baso salos narūnus. Įspūdžių užteks ilgam.

[Išnaša]

[Iliustracija 27 puslapyje]

Padūkėliai neria 100 kilometrų per valandą greičiu

[Šaltinio nuoroda]

© NHPA/Bill Coster

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 26 puslapyje]

Du padūkėliai: Stefan Ernst/Naturfoto-Online; fonas: Jörn Meier/Naturfoto-Online