Dukart nuteistas po 25 metus priverčiamųjų darbų

PAPASAKOJO JEFREMAS PLATONAS

1951-ųjų pabaigoje mane antrą kartą nuteisė 25 metams priverčiamųjų darbų. Tąsyk išsiuntė už Šiaurės poliaračio į liūdnai pagarsėjusį sovietinį Vorkutos lagerį. Norėčiau papasakoti, kaip ten patekau ir kaip vos išvengiau smurtinės mirties.

GIMIAU 1920-ųjų liepos 16 dieną neturtingoje šeimoje Besarabijoje (dabartinė Moldovos Respublika). Tėvas mirė dar prieš man gimstant, mama, — kai buvau ketverių. Taigi šeši vaikai likome našlaičiai. Esu dėkingas vyresniems broliui ir sesėms, kurie mums, mažyliams, atstojo tėvus.

Paauglystėje buvau labai religingas ir lankiau vietos Stačiatikių cerkvę. Tačiau ilgainiui nusivyliau Bažnyčia, ypač dvasininkais, kurie per Antrąjį pasaulinį karą, prasidėjusį 1939 metų rugsėjį, laimino savo šalių karo žygius.

Pačioje penkto dešimtmečio pradžioje prasidėjo karo veiksmai tarp Rumunijos ir Sovietų Sąjungos. Besarabija atsidūrė įvykių centre. Netrukus mūsų kraštas vėl atiteko Rumunijai, kurią tuo metu valdė maršalas Jonas Antonesku. Tada vyresniems nei 20 metų vyrams buvo įvestas tam tikras karinis parengimas. Pašaukė ir mane. Mokymai vyko Borosenyje, netoli kaimo, kur gyvenome su žmona Olga.

Sužinau Biblijos tiesą

Kartą per pietų pertrauką atkreipiau dėmesį į būrelį gyvai diskutuojančių vyrų. Netrukus sužinojau, jog tai Jehovos liudytojai. Po pirmo trumpo pokalbio vis pasišnekėdavome. Ilgainiui, savo dideliam džiaugsmui, supratau radęs Biblijos tiesą. Ja dalinausi su Olga bei jos tėvais.

Tąkart vyrai, kurie patraukė mano dėmesį, kalbėjo apie neutralumą. Liudytojai padarė išvadą, kad turi tvirtai jo laikytis. Jie nusprendė dalyvauti apmokymuose, bet neduoti kario priesaikos, kai bus reikalaujama įstoti į kariuomenę.

Olgai ir uošviams pasakiau, jog irgi ketinu pasekti jų pavyzdžiu. Visi trys man pritarė. Į kariuomenę buvau pašauktas 1943-iųjų sausio 24-ąją. Atėjo priesaikos momentas. Aštuoniese žengtelėjome į priekį arčiau karo kapelionų, kurie traukė naujokus į sąrašus. Tačiau, užuot ištarę priesaikos žodžius, pareiškėme, kad į karą neisime, nes laikomės neutralumo.

Mus suėmė ir nuvežė į Borosenio policijos nuovadą. Čia taip žiauriai sumušė, kad žmona mane vos beatpažino. Paskui buvome išsiųsti į Kišiniovą, kur turėjome stoti prieš karo teismą.

Pėsčiomis reikėjo nukakti apie 140 kilometrų. Kadangi spaudė stiprus šaltis, kelionė  truko 21 dieną. Visi aštuoni ėjome surakinti drauge, saugomi kareivių, iš kurių negavome nei maisto, nei vandens. Kaskart, kai pakeliui užsukdavome į kokią policijos nuovadą, mus mušdavo. Per visą kelionę perėjome 13 nuovadų! Išgyvenome tik todėl, kad nakvojant jose mus pamaitindavo ir pagirdydavo vietos gyventojai. Patirdami tų žmonių gerumą, supratome, kad Dievas mumis rūpinasi.

Spaudžiami, bet nepalūžę

Kol įkalinti Kišiniove laukėme karo teismo, su mumis ir vėl elgėsi siaubingai. Kad palaužtų tikėjimą, kalėjimo prižiūrėtojai papasakojo, jog liudytojai iš Zeikano kaimo Moldovos šiaurėje atsisakė savo įsitikinimų ir buvo paleisti namo. Vėliau sužinojome, kad juos išsiuntė į namus tik laukti teismo. Be to, vienas policininkas paskaitė iš laikraščio, kad Ukrainoje karo teismas 80 liudytojų skyrė mirties bausmę.

Kai kurie iš mūsų aštuoneto, manydami, jog niekada nebepamatys savo vaikų, nuleido rankas. Mums žadėjo, kad būsime išleisti į laisvę, jei tik atsisakysime tikėjimo. Paskui visus savaitei išsiuntė namo pabūti su šeima ir apsispręsti. Likti neutralūs ryžomės tik trise.

1943-iųjų vasario 20-ąją atsidūriau toje pačioje Borosenio policijos nuovadoje, kur neseniai buvau taip žiauriai sumuštas. Čia pamačiau kitus du bendratikius, kurie irgi tvirtai apsisprendė laikytis neutralumo. Be galo džiaugėmės, kad vėl susitikome! Paskiau mus arklio traukiamu vežimu išgabeno į Belcus. Kelionėje smarkiai susirgau. Tai išėjo į gera, nes likusį kelią iki Kišiniovo važiavome autobusu.

Kai atvykome, sargybiniai atpažino, kad esame tie trys, kurie neatsisakė savo tikėjimo. Mus dar kartą sumušė, o po mėnesio nuteisė 25 metams priverčiamųjų darbų Rumunijoje.

Pakrikštytas bombos išraustoje duobėje

Galiausiai buvome išsiųsti į Kužirą (Rumunija). Čia kirtome mišką. Jeigu įvykdydavome duotą normą, gaudavome kiek daugiau maisto. Mūsų dešimties liudytojų brigada buvo darbšti, taigi valgėme geriau negu kituose kalėjimuose.

1944-aisiais JAV pajėgos pradėjo bombarduoti teritoriją šalia mūsų stovyklos. Kartą netoli vieno upelio sprogus bombai liko didžiulė duobė. Netrukus joje susitelkė nemažai vandens. Ten 1944-ųjų rugsėjį panardinimu į vandenį viešai parodžiau pasiaukojimą Dievui. Maldoje jam buvau pasiaukojęs jau daugiau kaip prieš pusantrų metų.

Pagaliau laisvas!

Po kelių savaičių, kai atžygiavusi rusų kariuomenė išvadavo šimtus liudytojų, galėjome grįžti namo. Pirmą kartą pamačiau savo sūnų Vasilę. Jis gimė 1943-iaisiais man būnant priverčiamųjų darbų stovykloje.

1945-ųjų gegužę, kai Europoje baigėsi Antrasis pasaulinis karas, Sovietų Sąjunga aneksavo Besarabiją ir ši tapo Moldavijos Sovietų Socialistine Respublika. Iš pradžių valdžia mūsų krikščioniškos veiklos nedraudė, tačiau greit pastebėjo, kad nebalsuojame, o sovietų valstybėje tai buvo laikoma rimtu nusikaltimu.

1946-aisiais mums gimė antras sūnus, Pavelas, 1947-aisiais — dukra Marija. Kaip džiaugėmės gyvendami visi drauge! Tačiau maždaug po dvejų metų mūsų šeima patyrė skaudžią netektį. Mažoji Marija susirgo ir netikėtai mirė. Ją palaidojome 1949-ųjų liepos 5-ąją. Bet tai buvo tik mūsų sielvartų pradžia.

Ištremiami į Sibirą

Praėjo vos kelios valandos po Marijos laidotuvių, kai dar neišaušus kitos dienos rytui mus prižadino trys kareiviai. Jie pareiškė, kad dėl „antisovietinės veiklos“ esame ištremiami. Buvo leista pasiimti šiek  tiek maisto ir drabužių. Taip 1949-ųjų liepos 6-ąją mus išvežė maždaug už 4000 kilometrų į Kurganą Sibire, kiek šiauriau Kazachstano.

Kelionė truko 18 dienų. Vežė mus nelyginant gyvulius krovininiuose vagonuose. Per visą tą laiką tik du kartus gavome truputį maisto. Ką pasiėmę iš namų, valgėme labai taupiai, kad užtektų visai kelionei. Mūsų vagone buvo vien Jehovos liudytojai, taigi dvasinių dalykų neapleidome ir kasdien daug diskutuodavome Biblijos temomis. Brangiausia, ką turėjome, buvo Šventasis Raštas.

Pasiekę Kurganą pamatėme, kad nors tai ir priverčiamųjų darbų stovykla, čia duodama šiek tiek laisvės. Mane paskyrė dirbti kalvėje, kur su bendradarbiais galėjau kalbėtis apie Biblijos teikiamą viltį. Po dvejų metų, 1951-ųjų rugsėjo 27-ąją, buvau areštuotas ir stojau prieš teismą. Aštuoniolika žmonių pateikė skundą apkaltindami mane tuo, kad kalbėjau apie būsimą sovietų valstybės žlugimą. Iš tikrųjų jiems aiškinau pranašystę, užrašytą Danieliaus 2:44, kur sakoma, kad visos žmonių vyriausybės bus pakeistos Dievo Karalyste.

Be to, pareigūnai apieškojo mūsų gyvenamąsias patalpas ir rado vieną Sargybos bokštą, slapta atsiųstą iš Moldovos. Paprastai jie aptikdavo ranka perrašytus žurnalus arba vietoje padarytas kopijas. Tačiau šitas žurnalas buvo spausdintas ne Sovietų Sąjungoje. Už tai mane nuteisė dar 25 metams priverčiamųjų darbų. Šįsyk ištrėmė į liūdnai pagarsėjusias Vorkutos anglies kasyklas už poliaračio, Uralo kalnų šiaurėje.

Vorkutoje išvengiu mirties

Vorkuta buvo didžiulis kalėjimų kompleksas. Jį sudarė 60 priverčiamųjų darbų stovyklų. Vien mūsų stovykloje buvo per 6000 darbininkų. Šaltis, nežmoniškos gyvenimo sąlygos ir darbas anglies šachtose nusinešė daugybę gyvybių. Ką nors laidoti tekdavo kone kasdien. Mano sveikata taip nusilpo, kad nebepajėgiau dirbti sunkaus fizinio darbo. Tuomet davė „lengvesnį“ — kastuvu pilti anglį į vagonus.

Vorkutoje sąlygos buvo tokios siaubingos, kad nuteistieji angliakasiai sustreikavo. Streikas peraugo į visuotinį maištą. Darbininkai net išsirinko savo valdžią ir subūrė maždaug 150 vyrų atremti kareivių puolimą. Streikininkai norėjo, kad prie jų „armijos“ prisidėčiau tiek aš, tiek dar koks 30 kitų liudytojų. Bet maištauti atsisakėme.

Sukilimas truko dvi savaites. Paskiau atvyko ginkluotas būrys ir visus maištininkus sušaudė. Sužinojome, kad sukilėliai rengėsi mus pakarti tiesiog darbo vietoje! Laimei, jų užmačios žlugo. Turint omenyje nuolatines sovietų pastangas palaužti mūsų tikėjimą, suprantama, kodėl už tai, kad likome gyvi, dėkojome galingajam Dievui Jehovai!

Kiek galėdami išnaudojame didesnę laisvę

1953-iaisiais mirus Stalinui, mūsų padėtis ėmė keistis į gera. 1955-aisiais atgavau laisvę. Iš Vorkutos man leido grįžti į Kurganą, kur miškuose, stovykloje, tebegyveno  mano šeima. Čia ir toliau skelbėme vietiniams gyventojams nuostabią ateities viltį.

1961-aisiais panorome persikelti į naują skelbimo teritoriją. Todėl parašėme laišką tuo metu šalį valdžiusiam Nikitai Chruščiovui ir paprašėme leidimo gyventi kitur. Prašymą motyvavome tuo, kad čia vaikams nėra mokyklos. Ir tai buvo tiesa. Mums leido išvykti į Makušino miestelį, kur irgi buvo priverčiamųjų darbų stovykla. Kaip džiaugiamės, kad ten keturioms didelėms šeimoms padėjome tapti pasiaukojusiais Jehovos tarnais!

Galiausiai 1965-aisiais man leido palikti ir šią stovyklą. Nors grįžti į Moldovą dar neturėjome teisės, galėjome apsigyventi tam tikrose Sovietų Sąjungos vietose. Kitais metais išvykome į Kustanajų (Kazachstanas). Čia jau buvo dvi Jehovos liudytojų bendruomenės. Po trejeto metų, kai šioje teritorijoje atsirado pakankamai skelbėjų, persikėlėme į Čirčiką (Uzbekistanas). Maždaug tuo metu mūsų sūnūs, Vasilė ir Pavelas, vedė. Taigi dabar daugiau dėmesio skyrėme kitų vaikų — dešimtmečio Dumitru ir septynerių Liubos — dvasiniam ugdymui.

Uzbekistane pragyvenome dešimt metų. Per tą laiką irgi mokėme kitus pažinti Jehovą. 1979-aisiais persikėlėme daugiau kaip 1600 kilometrų į vakarus ir apsigyvenome Krasnodaro mieste, Rusijos pietuose netoli Juodosios jūros. Čia dvejus metus abu su Olga tarnavome visalaikiais pionieriais, taigi taip pat padėjome kitiems tapti liudytojais.

Grįžtame į Moldovą

Galiausiai, 1989-aisiais, praėjus 40 metų nuo pirmosios tremties, nusprendėme grįžti namo į Moldovą. Tuojau pat vėl pradėjome tarnauti pionieriais ir šią tarnybą tęsėme iki 1993 metų. Čia tapti uoliais Jehovos liudytojais pagelbėjome daugiau nei 30 asmenų. Kai mąstau, kaip dosniai Jehova palaimino mūsų šeimą, širdis prisipildo džiaugsmo! Tik liūdna, kad 2004-ųjų gegužę mirė mano brangioji žmona.

Tačiau guodžia tai, kad visi keturi mūsų vaikai, keturiolika vaikaičių ir aštuoniolika provaikaičių uoliai tarnauja Jehovai. Tiesa, mūsų gyvenime buvo daug sunkumų, bet kaip nuostabu žinoti, kad Jehova per visus išmėginimus padėjo likti ištikimiems!

Dėl silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus nebegaliu tarnauti tiek, kiek anksčiau. Vis dėlto darau, ką pajėgiu. Supratau viena: nesvarbu, kokie išbandymai užkluptų, Jehova visada padrąsina ir duoda jėgų. *

[Išnaša]

[Iliustracija 14, 15 puslapiuose]

Jehovos liudytojai Vorkutos priverčiamųjų darbų stovykloje

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Olga 2002-aisiais