Stebinantys atradimai pusiaujyje

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO EKVADORE

PRESTIŽINĖJE Paryžiaus Mokslų akademijoje 1735-aisiais užvirė debatai, kokia iš tikrųjų yra Žemės forma. Izaoko Niutono teorijų šalininkai tvirtino, kad Žemės rutulys truputėlį paplokščias per ašigalius. O Kasinio mokyklos sekėjai laikėsi nuomonės, kad jis paplokščias per pusiaują.

Tad 1736 metais tikrajai planetos formai nustatyti buvo suburtos dvi ekspedicijos. Viena per Laplandiją leidosi link Šiaurės ašigalio, o kita — prie pusiaujo, kur dabar Ekvadoras. * Paaiškėjo, kad teisūs buvo Niutono šalininkai.

1936-aisiais, pažymint prancūzų ekspedicijos dušimtąsias metines, netoli Ekvadoro sostinės Kito buvo pastatytas monumentas. Jis iškilo tiksliai ant menamos linijos, kuria, pasak XVIII amžiaus prancūzų mokslininkų, eina nulinė platuma arba, kitaip tariant, pusiaujas. Paminklą, vadinamą „pasaulio viduriu“, iki šiol aplanko daugybė turistų. Čia galima apžergti ekvatorių: viena koja atsistoti pietų, o kita — šiaurės pusrutulyje. Bet ar tikrai?

Pasirodo, ne. Remiantis naujausiais tyrimais, pusiaujas eina šiek tiek kitur. Neįtikėtina, bet tikrąsias ekvatoriaus koordinates jau daug šimtmečių iki prancūzų atvykimo buvo nustatę tenykščiai žmonės. Kaip jiems tai pavyko?

Tikrasis pusiaujas

1997 metais truputį į šiaurę nuo Kito, Katekiljos kalno viršūnėje, atrastas iš pažiūros nereikšmingas radinys — puslankiu pastatytos sienos griuvėsiai. Pasitelkęs globalinę padėties nustatymo sistemą (GPS) mokslininkas Kristobulas Kobas išsiaiškino, kad vienas tos sienos galas yra tiksliai ant pusiaujo. *

Aišku, tokią sienos padėtį buvo galima laikyti paprasčiausiu sutapimu. Tačiau abu sienos galus jungianti linija su pusiauju sudaro 23,5 laipsnio kampą. Tai beveik idealiai atitinka Žemės ašies pasvirimą! * Be to, vienas tos linijos galas rodo į Saulės patekėjimo vietą per gruodžio saulėgrįžą, o kitas galas — į Saulės nusileidimo vietą per birželio saulėgrįžą. Ir tai dar ne viskas.

Ant Katekiljos užsinešę teodolitą tyrinėtojai pastebėjo, kad dar prieš inkus statytos Kočaskio piramidės išsidėsčiusios kampu, kuris per birželio saulėgrįžą rodo į saulėtekį. * Įsidėmėtina, jog kita archeologinė vieta, Pambamarka, irgi yra linijoje, rodančioje į saulėtekį per gruodžio saulėgrįžą.

Ar galėjo Katekilja būti senovinis astronominių stebėjimų centras? Ar tuos kitus objektus pastatė remdamiesi čia surinktais astronominiais duomenimis?

Kiti nuostabūs atradimai

Kai visas tokias linijas perkėlė į žemėlapį, jame išryškėjo taisyklinga figūra — aštuoniakampė  žvaigždė. Tokia aptinkama ant senovinių keramikos dirbinių, ir iki šiol būdavo aiškinama kaip paprasčiausias Saulės simbolis — mat anksčiau šios šalies gyventojai Saulę garbindavo. Katekiljoje irgi iškasta keramikos likučių, kuriems, kaip nustatyta, beveik tūkstantis metų. Čionykštės gentys dar ir dabar vaizduoja aštuoniakampes žvaigždes audinių ir drabužių raštuose, kaip tikriausiai darydavo ir jų protėviai. Tačiau labai tikėtina, kad protėviams šita figūra turėjo kur kas didesnę reikšmę.

Svarius įrodymus apie senųjų gyventojų astronomijos išmanymą dabar renka Kitsatu projekto dalyviai, kuriems vadovauja K. Kobas. * Pastebėta, kad daugiau nei dešimt archeologinių vietų ir daug senovinių gyvenviečių išsidėsčiusios tiksliai ant milžiniškos žvaigždės linijų, o pačiame figūros centre, tiesiai ant pusiaujo, stovi Katekilja.

Nuostabiausia, kad netgi pavyko atspėti, kokioje vietoje turėtų slypėti dar neatrasti griuvėsiai. Kaip? 1999-ųjų rugsėjį Kitsatu projekto vykdytojai rekomendavo atlikti kasinėjimus Kito rajone, Altamiroje, kuris yra ant vieno iš žvaigždės spindulių, išvesto nuo Katekiljos 23,5 laipsnio kampu. Ir ką gi — ten surastas didžiulis kapinynas, taip pat daugybė kolonijinio, inkų valdymo laikotarpio bei dar senesnių keramikos dirbinių.

Kai kurie Katekiljos žvaigždės spinduliai eina tiesiai per bažnyčias, kurias pastatė kolonizatoriai ispanai. K. Kobas sako, kad 1570 metais Limos miesto taryba pareikalavo „visose pagonių šventovių ir garbinimo vietose statyti bažnyčias, vienuolynus, koplyčias ir kryžius“. Kodėl jie taip liepė?

 Ispanijos karalystė čiabuvių religijos centrus laikė stabmeldystės lizdais. Taigi juos griovė ir ten pat statė katalikų šventoves. Kai vietoje Saulės garbinimo šventyklų iškildavo bažnyčios, vietiniai lengviau duodavosi atverčiami į katalikybę.

Vienas tokių statinių yra XVI amžiaus Šv. Pranciškaus bažnyčia senojoje kolonijinėje Kito dalyje. Ji stovi ant Katekiljos žvaigždės spindulio, vietoje labai seno, dar prieš inkus buvusio pastato. Bažnyčią statė taip, kad per gruodžio saulėgrįžą tekančios Saulės spinduliai prasiskverbtų per šventovės kupolą ir apšviestų virš altoriaus padarytą trikampį. Saulei kylant, šviesos pluoštas leidžiasi žemyn, kol įspūdingai nutvieskia atvaizdo, vadinamo „Dievu Tėvu“, veidą. Ir tai atsitinka tiksliai per gruodžio saulėgrįžą! Panašūs šviesos žaismai pasitelkti statant ir kai kurias kitas bažnyčias, kad čiabuviai nuo Saulės garbinimo pereitų prie katalikybės.

Iš kur jie žinojo?

Kaip ana senovės civilizacija galėjo žinoti, jog „pasaulio vidurys“ — būtent Katekiljoje? Vienintelė vieta, kur lygiadienių vidurdienį nebūna šešėlių, yra pusiaujas. Tad Kitsatu projekto rengėjai mano, kad senieji gyventojai pusiaują nustatė atidžiai stebėdami šešėlius.

Be to, Katekiljos kalnas stebėti dangaus kūnus toks parankus, kad Saulės garbintojai negalėjo jo nepamatyti. Katekilja nuo savo papėdės iškilusi 300 metrų; iš vienos pusės — rytinė, iš kitos — vakarinė Andų kalnų grandinė. Vaizdingų Andų viršūnių fone lengva kasdien pasižymėti tikslius saulėtekio bei saulėlydžio taškus. Pavyzdžiui, rytuose iš kitų išsiskiria snieguoti daugiau nei 5 kilometrų aukščio Kajambės ir Antisanos vulkanai — puikūs orientyrai Saulės judėjimui tyrinėti.

Negana to, nuo Katekiljos atsiveria netrukdomas 360 laipsnių vaizdas — be jokių optinių prietaisų matosi apie 20 senovinių gyvenviečių ir maždaug 50 archeologinių kasinėjimų vietų. O dėl to, kad kalnas yra ant nulinės lygiagretės, nuo jo galima stebėti ir pietinį, ir šiaurinį dangaus pusrutulius. Tad Katekilja nusipelno būti vadinama tikruoju pasaulio viduriu, nes kitos, daugiau nei trijų kilometrų aukštyje virš jūros lygio esančios vietos, kuri būtų tokia ideali astronominiams stebėjimams, niekur pusiaujyje nėra.

Ekvatorius daugiausiai eina arba per vandenynus, arba per džiungles (pastarosiose  tyrinėti dangų trukdo augalija). Be to, džiunglėse nėra stebėjimams būtinų nekintamų orientyrų, nes augmenija nuolat auga bei sunyksta. O kalnų netoli pusiaujo dar yra tik Kenijoje, bet jų nesupa kalnagūbriai taip kaip Anduose. Taigi Katekilja išties unikali, ypač paranki vieta observatorijai.

Kas buvo anie žmonės?

Kas buvo tie senovės astronomai? Kitsatu projekto autoriai spėja, kad jie galėjo būti vietinių genčių, pavyzdžiui, ki̇̀tų ar kãrų protėviai. Vienaip ar kitaip, projekto darbai dar tik įsibėgėjo, tad daugelį dalykų tebegaubia paslaptis.

Vis dėlto kai ką apie senuosius gyventojus galima suprasti jau dabar. Tyrinėti Saulės judėjimą jiems buvo svarbu, kad galėtų sudaryti žemdirbystei reikalingus kalendorius. Be Saulės nebūtų ir gyvybės, tad nenuostabu, kad imta šitą šviesulį garbinti. Saulės stebėjimai ir astronominiai skaičiavimai, iš pradžių buvę praktiniu užsiėmimu, vėliau virto kulto elementais.

Tad atidžiai tyrinėti dangų bei jo šviesulius anuos žmones tikriausiai skatino religingumas. Per šimtmečius jie sugebėjo sukaupti ganėtinai daug astronomijos žinių, ką liudija neseni stebinantys atradimai Katekiljoje ir jos apylinkėse.

[Išnašos]

[Rėmelis/schema 23 puslapyje]

Saulėgrįža ir lygiadienis

Kadangi Žemės ašis pakrypusi maždaug 23,5 laipsnio kampu, Saulė kasdien kyla ir leidžiasi vis kitoje vietoje. Ji po truputį slenka į šiaurę ir į pietus nuo pusiaujo. Žinoma, toks Saulės judėjimas yra tik menamas, kadangi iš tiesų keičiasi Žemės padėtis, kol ji per vienerius metus apsisuka aplink Saulę.

Kartą metuose Žemė atsiduria tokiame orbitos taške, kuriame planetos ašis šiauriniu galu pasvirusi tiesiai į Saulės pusę, ir tada Saulė pateka toliausiame šiauriniame taške — 23,5 laipsnio į šiaurę nuo pusiaujo. Tai įvyksta apie birželio 21-ąją. O kai Žemės ašis pasvirusi tiksliai į Saulės pusę pietiniu galu, Saulė pateka toliausiame pietiniame taške — 23,5 laipsnio į pietus nuo pusiaujo. Taip atsitinka apie gruodžio 21-ąją. Šie du kraštutiniai taškai vadinami saulėgrįžomis.

O štai pusiaukelėje tarp saulėgrįžų Saulė atsiduria tiesiai virš Žemės pusiaujo. Tai vadinama lygiadieniu, nes per jį visoje Žemėje dienos ir nakties trukmė susilygina. Maždaug kovo 20-ąją ir rugsėjo 21-ąją Saulė pateka tiksliai rytuose, 12 valandų slenka pusiauju ir nusileidžia tiksliai vakaruose. Lygiadienio vidurdienį Saulė virš pusiaujo atsiduria zenite, ir tuo momentu ekvatoriuje vertikalūs objektai nemeta nė menkiausio šešėlio.

[Schema]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Saulėgrįža

Gruodžio 20, 21, 22 arba 23

Lygiadienis

Kovo 19, 20 arba 21

Saulėgrįža

Birželio 20, 21 arba 22

Lygiadienis

Rugsėjo 21, 22, 23 arba 24

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Katekiljos kalnas — per jo viršūnėje atrastus griuvėsius eina pusiaujas

[Iliustracija 25 puslapyje]

Daug archeologinių vietų bei senovinių gyvenviečių išsidėsčiusios tiksliai ant didžiulės žvaigždės linijų

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Aštuoniakampė žvaigždė randama ant senovinių keramikos bei tekstilės dirbinių