Jaunimas klausia:

Kodėl save žaloju?

„Taip giliai persipjoviau riešus, jog teko siūti. Gydytojui paaiškinau, kad įsipjoviau elektros lempute. Nesumelavau, tik nutylėjau tai padariusi sąmoningai“ (Saša, 23 metų).

„Tėvai pastebi įpjovimus, bet nežymius, atrodančius lyg įbrėžimai. [...] Kartais pamato kokį naują — tuomet ką nors sukuriu. [...] Nenoriu, kad tiesa išaiškėtų“ (Arielė, 13 metų).

„Žalotis pradėjau nuo vienuolikos metų. Nors žinojau, kad Dievas moko saugoti savo kūną, tai nesulaikė“ (Dženifer, 20 metų).

GALBŪT Saša, Arielė ar Dženifer * tau priminė ką iš pažįstamų? Gal pagalvojai apie klasės draugą ar draugę, brolį ar sesę, o gal net apie save? Paskaičiuota, jog vien Jungtinėse Valstijose milijonai žmonių ir ypač jaunimas tyčia žalojasi pjaustydamiesi, apsidaužydami, nusidegindami, apsibrozdindami ar kaip kitaip. *

Kam sąmoningai save žaloti? Seniau daugelis manė, kad šis potraukis yra lyg nauja mada ar kultinis ritualas. Tačiau pastaraisiais metais žinių apie tokį kenksmingą įprotį sukaupta tikrai nemažai. Tai rodo, kad daugėja apie savo problemą atvirai kalbančių žmonių. „Kiekvienas medikas pasakys, jog reiškinys plinta“, — teigia vieno gydymo centro Jungtinėse Valstijose direktorius Maiklas Holanderis.

Žalojimasis retai kada baigiasi mirtimi, bet tai nereiškia, kad yra nepavojingas. Štai ką apie save pasakoja Betė: „Paprastai įsipjaunu skustuvu. Dėl to jau dukart gulėjau ligoninėje. Kartą net teko skubėti  į traumatologijos skyrių — tokia gili buvo žaizda.“ Kaip ir daugelis šio sutrikimo kamuojamų žmonių, žalotis Betė nepaliovė nė suaugusi. „Viskas prasidėjo, kai buvau penkiolikos, dabar man trisdešimt“, — sako moteris.

Gal ir tave ar ką iš pažįstamų užvaldžiusi ta manija? Jei taip, nenusimink. Išsivaduoti įmanoma. Kitame numeryje pakalbėsime, kaip tokiems asmenims padėti. * O dabar bus naudinga išsiaiškinti, kokius žmones apima šis potraukis ir kodėl jie taip elgiasi.

Užvaldo visokius žmones

Kokiai nors vienai grupei priskirti save žalojančius žmones sunku. Vieni kilę iš nedarnių šeimų, kiti — iš tvirtų ir laimingų. Kai kuriems nesiseka mokslai, bet daugelis mokosi puikiai. Save žalojantieji dažnai neparodo, kad juos kamuoja gili širdgėla, todėl nustatyti, ar tai iš tiesų liguistas potraukis, paprastai būna labai sunku arba neįmanoma. Biblijoje rašoma: „Net kai žmogus juokiasi, jam gali skaudėti širdį“ (Patarlių 14:13).

Be to, noras žalotis nevienodai stiprus, nelygu asmuo. Vienas tyrimas parodė, jog kai kas save sužeidžia sykį per metus, o kiti — net dukart per dieną. Įsidėmėtina, jog vyrų save žaloja daugiau, nei manyta. Vis dėlto reiškinys labiausiai paplitęs tarp paauglių mergaičių. *

Nors sutrikimas pasireiškia įvairiems žmonėms, atrodo, kai kuriuos sieja bendri bruožai. Vienoje jaunimo enciklopedijoje aiškinama: „Žalojantys save paaugliai dažnai jaučiasi bejėgiai, jiems nelengva atskleisti savo jausmus kitiems, jie mano esą vieniši ir niekam nereikalingi, jaučia baimę, jiems trūksta savigarbos.“

Žinoma, galbūt kai kam atrodys, jog taip galima pasakyti apie bet kurį jaunuolį, kamuojamą paauglystės baimių ir abejonių. Tačiau save žalojanti mergina visa tai išgyvena dar sunkiau. Kai ji nesugeba ar neturi kam išsakyti savo nerimo, sunkumai mokykloje, darbe ar nesutarimai namuose ima atrodyti neįveikiami. Mergina tada nebemato jokios išeities ir mano, kad nėra kam jos išklausyti. Įtampa darosi nepakeliama. Bet netikėtai ji pastebi, jog sukeliant fizinį skausmą palengvėja, atsiranda jėgų gyventi toliau — bent jau kurį laiką.

Tačiau kodėl emocinėms kančioms sumažinti pasirenkamas šitoks būdas? Pavyzdžiui, pagalvok, ką galbūt kartais darai gydytojo kabinete atėjusi susileisti vaistų arba pasiskiepyti. Ar sykiais nebandai įsižnybti arba stipriai įspausti odą nagu, kad tik mažiau jaustum adatos dūrį? Save žalojanti mergina irgi bando panašiai nukreipti dėmesį kitur, tik jos būdai gerokai pavojingesni. Ji tikisi, kad šitaip užsimirš ir numalšins dvasinę kančią. O ji tokia didelė, jog net fizinis skausmas atrodo priimtinesnis.  Greičiausiai dėl to viena moteris pjaustymąsi pavadino „vaistais nuo savo baimių“.

„Priemonė nuo streso“

Neturintiems žinių apie šį sutrikimą žalojimasis gali atrodyti kaip bandymas nusižudyti. Bet paprastai taip nėra. „Apskritai kalbant, tie jaunuoliai tiesiog stengiasi numaldyti savo skausmą, o ne atimti sau gyvybę“, — rašo vieno žurnalo paaugliams vyriausioji redaktorė. Tad, remiantis viena knyga, savęs žalojimas yra „gelbėjimosi, o ne nusižudymo priemonė“, taip pat „priemonė nuo streso“. Apie kokį stresą čia kalbama?

Pastebėta, jog nemažai save žalojančių žmonių vaikystėje patyrė kokią nors traumą: žiaurų elgesį arba buvo neprižiūrimi. Kitus paveikė nesantarvė šeimoje arba tėvų alkoholizmas. Trečius — kokia nors psichinė liga.

Žinoma, šaknys gali glūdėti ir kitur. Štai Sara tiek vaikėsi tobulumo, jog net ėmė savęs nekęsti. Tiesa, seniau buvo padariusi keletą didelių klaidų, tačiau nors pagalbą suteikė krikščionių bendruomenės vyresnieji, ji vis vien perdėtai graužėsi dėl menkiausių savo trūkumų. „Maniau, jog turiu būti sau griežta, — sako mergina. — Tad save bausdavau žalodamasi: raudavausi plaukus, susipjaustydavau riešus, mušdavau save iki mėlynių, netgi laikydavau ranką virš verdančio vandens, sėdėdavau šaltyje be palto ar visą dieną nevalgydavau.“

Šitaip Sara išreikšdavo sau neapykantą. „Kartais pripažindavau, kad Jehova atleido mano kaltes, — aiškina toliau, — bet nenorėjau, kad man būtų atleista. Troškau kentėti — taip smarkiai savimi bjaurėjausi. Žinojau, jog Jehovai niekada neateitų nė minties padaryti tokią kančių vietą kaip pragaras, apie kurį moko krikščioniškos bažnyčios, bet dėl savęs norėjau, kad sukurtų.“

„Sunkūs laikai“

Kai kas galbūt svarsto, kodėl šis baisus įprotis iškilo aikštėn tiktai pastaraisiais dešimtmečiais. Tačiau Šventąjį Raštą tyrinėjantys asmenys žino, jog gyvename „sunkiais laikais“ (2 Timotiejui 3:1). Todėl nesistebi, kad žmonės ima keistai elgtis, tarp jų ir visai jauni.

Biblija pripažįsta, jog „priespauda ir išmintingą padaro beprotį“ (Mokytojo 7:7, Brb). Paauglystės sunkumai, prie kurių kartais prisideda skaudūs išgyvenimai, gali tapti kenksmingų įpročių, taip pat ir savęs žalojimo, priežastimi. Jeigu mergina jaučiasi vieniša ir mano neturinti su kuo net pasišnekėti, galimas dalykas, kad ieškodama palengvėjimo pradės žalotis. Tačiau šitoks tariamas palengvėjimas truks neilgai. Anksčiau ar vėliau iškils naujų sunkumų, ir ji vėl puls save kankinti.

Paprastai tie, kas žalojasi, šio įpročio nori atsikratyti, bet jiems tikrai nelengva. Tačiau yra jaunuolių, kuriems pavyko. Kaip? Tai aptarsime kitame rubrikos straipsnyje „Kaip liautis save žaloti?“, pasirodysiančiame 2006 m. vasario mėnesio Atsibuskite!

[Išnašos]

PAMĄSTYKITE

▪ Kodėl kai kuriems jaunuoliams atrodo, kad vienintelė išeitis — žalotis?

▪ Ar perskaitęs šį straipsnį rastum geresnį būdą įveikti gniuždančius jausmus?

[Anotacija 11 puslapyje]

„Net kai žmogus juokiasi, jam gali skaudėti širdį“ (Patarlių 14:13).

[Anotacija 11 puslapyje]

„Apskritai kalbant, tie jaunuoliai tiesiog stengiasi numaldyti savo skausmą, o ne atimti sau gyvybę.“

[Anotacija 12 puslapyje]

Gyvename „sunkiais laikais“ (2 Timotiejui 3:1).