Pelėsiai — draugai ir priešai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ŠVEDIJOJE

Vieni pelėsiai gelbsti gyvybę, kiti — žudo. Kai kurie paskanina sūrius ir vynus, kiti maistą užnuodija. Vieni auga ant išvirtusių medžių kamienų, kiti — voniose arba ant knygų. Pelėsių yra visur. Kol skaitėte šį sakinį, gal net nejučiomis įkvėpėte jų sporų.

JEI abejojate, ar tikrai jie slypi visur, padėkite kur nors, kad ir šaldytuve, riekę duonos. Po kiek laiko ji apsitrauks pelėsiu lyg kokiu pūkiniu apvalkalu!

Kas yra pelėsiai?

Jie priskiriami grybų karalystei, kurią sudaro daugiau nei 100000 rūšių, įskaitant ir miltligių sukėlėjus, augalų rūdis bei mieles. Kiek žinoma, susargdinti žmones ir gyvūnus gali tik apie 100 rūšių grybai. Daugybė kitų yra labai svarbūs mitybos grandinėje, nes skaido negyvas organines atliekas į junginius, kuriuos sugeba pasisavinti augalai. Šitaip tie patys gyvybei reikalingi elementai panaudojami vis iš naujo. Kai kurie grybai su augalais palaiko simbiotinius ryšius — padeda šiems absorbuoti iš dirvos maistingąsias medžiagas. Yra ir parazituojančių grybų.

Pelėsis atsiranda iš mikroskopinės sporos — tokių daugybė sklando ore. Jei pataiko nusileisti ant ko nors „valgomo“, o temperatūra, drėgmė bei kitos sąlygos palankios, spora ima dygti, auginti siūliškas ląsteles, vadinamas hifais. Šių kolonija vadinama grybiena. Tie susiraizgę pūkeliai — matomoji pelėsio dalis. Būna ir purvo apnašas ar dėmes primenančių pelėsių, pavyzdžiui, ant tinko tarp vonios kambario plytelių.

O dauginasi pelėsiai tiesiog žaibiškai. Ant paprasto duonos pelėsio, vadinamojo duoninio rizopo, galima įžiūrėti mažyčius juodus taškelius — sporines. Vos viename tokiame taškelyje slypi daugiau kaip 50000 sporų, ir iš kiekvienos jų vos per kelias dienas gali atsirasti šimtai milijonų tokių pačių! Ir jei tik sąlygos geros, ant knygų, batų ar tapetų pelėsis augs ne prasčiau nei ant rąsto miške.

Kaip jie maitinasi? Gyvūnai ir žmonės maistą iš pradžių suvalgo, paskui organizmas jį virškina bei pasisavina, o pelėsiai dažnai daro atvirkščiai. Jei organinės molekulės „valgyti“ per didelės ar pernelyg sudėtingos, pelėsis iš pradžių išskiria virškinimo fermentus, kurie tas molekules suskaido į paprastesnius, tinkamus absorbuoti junginius. O kadangi pelėsiai negali judėti ir susirasti  maisto, jie turi tiesiog gyventi medžiagoje, kuria minta.

Kai kurie pelėsiai išskiria žmonėms ir gyvūnams nuodingas medžiagas, vadinamas mikotoksinais. Į organizmą jie gali patekti per kvėpavimo takus, su maistu arba per odą. Bet apskritai pelėsiai ne tokie jau ir blogi, nes duoda ir daug naudos.

Kodėl draugai?

1928 metais mokslininkas Aleksandras Flemingas atsitiktinai pastebėjo, kad vienos rūšies pelėsis naikina mikrobus. Paaiškėjo, kad jis (vėliau pavadintas Penicillium notatum) žmonėms bei gyvūnams nepavojingas, o bakterijoms — mirtinas. Šitaip buvo sukurtas penicilinas, galiausiai tapęs „daugiausiai gyvybių išgelbėjusiu šiuolaikinės medicinos atradimu“. Už jį A. Flemingas su kolegomis Hovardu Floriu bei Ernstu Čeinu 1945 metais gavo Nobelio premiją. Ilgainiui iš pelėsių pagaminta daugiau medikamentų, pavyzdžiui, nuo trombozės, migreninių galvos skausmų, Parkinsono ligos.

Kai kurie pelėsiai — tikra palaima smaližiams. Štai kad ir mėgstantiems sūrius. Ar žinojote, kad bri, kamambero, danų mėlynojo, gorgonzolos, rokforo bei stiltono sūrių skonį lemia pelėjūnų (Penicillium) genties pelėsiai? Įvairių pelėsių reikia ir gaminant saliamį, sojų padažą bei alų.

Panašiai ir su vynu. Iš tinkamu metu nuskintų tam tikrų vynuogių — jeigu kekės nei per daug, nei per mažai apipelijusios — galima daryti rinktinius desertinius vynus. Pelėsis Botrytis cinerea veikia vynuogių cukrus ir taip pagerina gėrimo skonį. O kai paskui vynas brandinamas rūsyje, savo darbą atlieka ir dar vienas — Cladosporium cellare. Ne veltui vengrų vyndariai sako, kad kilnus pelėsis subrandina gerą vyną.

Kada pelėsiai tampa priešais

Žalingos kai kurių pelėsių savybės žinomos irgi nuo seno. VI a. p. m. e. asirai naudojo savotišką biologinį ginklą — priešų šulinius užnuodydavo skalsiagrybiu. Viduramžiais tas pats pelėsis (jis kartais atsiranda ant rugių) daug kam sukeldavo epilepsijos priepuolius, deginančius skausmus, gangreną bei haliucinacijas. Ši liga vadinama ergotizmu arba Šv. Antano karštine, nes daugelis ligonių, vildamiesi stebuklingai pagyti, keliaudavo aplankyti Šv. Antano relikvijų Prancūzijoje.

Pelėsiai išskiria ir stipriausią žinomą kancerogeninę (vėžį sukeliančią) medžiagą — aflatoksiną. Teigiama, kad vienoje Azijos šalyje  dėl jo kasmet miršta 20000 žmonių. Šį baisų nuodą panaudoja šiuolaikinių biologinių ginklų kūrėjai.

Vis dėlto labiausiai paplitę pelėsiai, su kuriais susiduriame dažniausiai, gali nebent erzinti, tačiau rimto pavojaus sveikatai nekelia. „Dauguma pelėsių — net jei juos užuodžiate — yra nekenksmingi“, — sakoma leidinyje UC Berkeley Wellness Letter. Kiek stipriau į juos reaguoja sergantieji kvėpavimo takų ligomis, pavyzdžiui, astma; taip pat alergiški, jautrūs chemikalams arba nusilpusio imuniteto žmonės, dar žemdirbiai, kurių darbo aplinkoje pelėsių kartais būna itin daug. Kūdikiai bei pagyvenusieji irgi gali būti jautresni jų poveikiui.

Štai simptomai, kuriuos, pasak JAV sveikatos apsaugos tarnybos, sukelia pelėsiai: gali sutrikti kvėpavimas — jis pasidaro paviršutiniškas, žmogus švokščia, dūsta; užsikemša nosis ar sinusai; peršti, ašaroja, parausta akys; atsiranda sausas kosulys; sudirgsta nosies ar gerklės gleivinė; išberia odą ir panašiai.

Pelėsiai pastatuose

Kai kuriose šalyse įprasta girdėti pranešimus apie laikinai uždaromas mokyklas, atlaisvinamus gyvenamuosius namus ar biurus, nes būtina pašalinti pelėsius. 2002-ųjų pradžioje Stokholme (Švedija) dėl šios priežasties reikėjo uždaryti naujutėlaitį Šiuolaikinio meno muziejų. Išnaikinti pelėsį kainavo apie keturis milijonus eurų! Kodėl paskutiniu laiku tokių atvejų padaugėjo?

Pagrindinės priežastys dvi: statybinės medžiagos ir pastatų konstrukcijos. Pastaraisiais dešimtmečiais imta naudoti daugiau medžiagų, kurios pelėsiams, regis, labai patinka. Štai gipso plokštės, — jos daromos iš abiejų pusių apklijuojant gipsą popieriumi. Plokščių vidus sugeria drėgmę. Jei drėgmė išsilaiko kiek ilgiau, sporos kaipmat sudygsta ir pelėsis ima augti, „užkandžiaudamas“ popieriumi.

Pastatų konstrukcijos dabar irgi kitokios. Iki XX amžiaus aštunto dešimtmečio Jungtinėse Valstijose ir daug kur kitur būdavo kreipiama palyginti mažai dėmesio į statinių apšiltinimą bei sandarumą. Paskui žmonės susirūpino taupyti energiją, tad ėmė statyti namus, ne tokius laidžius šilumai. Drėgmė, patekusi į tokias patalpas, išsilaiko ilgiau, o pelėsiams to ir tereikia. Ar yra kokia išeitis?

Veiksmingiausias būdas atsikratyti pelėsių ar bent iš dalies nuo jų atsiginti — stengtis, kad viduje viskas būtų švaru ir sausa, palaikyti nedidelį oro drėgnumą. Jei drėgmė kur nors vis dėlto kaupiasi, skubiai išsausinkite ir imkitės visko, galbūt net remonto, kad tai nebesikartotų. Pavyzdžiui, žiūrėkite, kad stogas ir lietvamzdžiai būtų švarūs, nekiauri. Taip pat užtikrinkite, kad aplink pastatą būtų nuolydis, — tada prie pamatų negalės rinktis vanduo. Jei turite kondicionierių, kartkartėmis valykite vandens rinktuvus ir latakėlius.

„Kovojant su pelėsiais svarbiausia šalinti drėgmę“, — teigiama viename šaltinyje. Apsaugoti save ir namiškius nuo nemalonumų, kuriuos kartais atneša akistata su pelėsiu, gali būti nesudėtinga. Pelėsiai, kaip ir ugnis, gali naikinti, bet gali teikti ir didelę naudą: juk priklauso nuo to, kam ugnį panaudojame, kaip prižiūrime. Apie pelėsius, tuos paslaptingus Dievo kūrinius, dar žinome ne viską, bet ateity sužinosime daug daugiau — mūsų pačių labui.

[Rėmelis/iliustracija 14, 15 puslapiuose]

AR PELĖSIAI MINIMI BIBLIJOJE?

Biblijoje kalbama apie „raupsų ligą namų sienose“ (Kunigų 14:34-48; Brb). Manoma, kad šis reiškinys, dar vadinamas „žalingais raupsais“ (NW), galėjo būti kokie nors pelėsiai, nors tai nėra įrodyta. Vienaip ar kitaip, Dievo Įstatymas namų savininkus įpareigojo išlupti tokių „raupsuotų“ sienų akmenis, kambarius kruopščiai išgrandyti ir išnešti visa „už miesto į nešvarią vietą“. Jei liga vis tiek grįždavo, namą reikėdavo paskelbti nešvariu, nugriauti, o visas medžiagas išgabenti iš miesto. Tokie detalūs Jehovos nurodymai liudijo, kad jis labai myli savo tautą ir rūpinasi jos narių sveikata.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Iš pelėsių pagaminti vaistai išgelbėjo nuo mirties daugybę žmonių

[Iliustracija 15 puslapyje]

Gipso plokštės bei viniliniai tapetai gali kaupti drėgmę ir taip skatinti pelėsių augimą