Kaip liautis save žaloti?
Jaunimas klausia:
Kaip liautis save žaloti?
„Nerimas užplūsdavo nei iš šio, nei iš to, ir nieko negalėdavau padaryti. Tačiau vienas dalykas buvo mano valioje — tai fizinis skausmas“ (Dženifer *, 20 metų).
„Kai apima liūdesys, įsipjaunu. Tada galiu išsiverkti. Paskui jaučiuosi geriau“ (Džesika, 17 metų).
„Nieko bloga sau nedariau jau beveik dvi savaites. Man tai — gana ilgai. Nemanau, jog kada nors liausiuosi save žaloti“ (Džeimė, 16 metų).
DŽENIFER, Džesika ir Džeimė viena kitos nepažįsta, bet turi daug bendra. Visoms trims nesvetimas emocinis skausmas. Ir visos pasirinko tą patį būdą, kaip jį apmalšinti. Emocines kančias merginos laikinai pamiršdavo susižalodamos. *
Keista, bet žalotis linkę nemažai paauglių ir jaunuolių. Kanados laikraštyje National Post rašoma, jog šis polinkis „gąsdina tėvus, glumina konsultantus [mokyklose] bei patikrina gydytojų sugebėjimus“. Taip pat pripažįstama, kad tai „gali tapti vienu iš sunkiausiai įveikiamų žalingų įpročių, apie kuriuos žino medikai“. Gal tave ar ką iš pažįstamų užvaldęs šis įprotis? Jeigu taip, ką daryti?
Iš pradžių pamėgink išsiaiškinti, kodėl save žaloji. Atmink, žmogus įsipjauna ne vien neatlaikius nervams. Taip jis siekia sumažinti įtampą, fiziniu skausmu bando palengvinti emocines kančias. Tad pagalvok: „Kam save žaloju? Apie ką mąstau, kai pajuntu tą potraukį?“ Ar kas nors, gal net tavo šeima arba draugai, kelia tau sielvartą?
Tokiai savityrai, be abejonės, reikės ryžto. Tačiau nauda bus didžiulė. Neretai savianalizė būna pirmas žingsnis į išsilaisvinimą nuo įpročio žalotis. Vis dėlto vien nustatyti polinkio priežastis nepakanka.
Naudinga išsipasakoti
Jei turi įprotį žalotis, pravartu išlieti širdį patikimam ir brandžiam draugui. Biblijos patarlė sako: „Nerimas atima džiaugsmą“, „o geras žodis pralinksmina“ (Patarlių 12:25, išversta iš Today’s English Version; BD). Tik išsipasakojus kitam galima sulaukti taip trokštamos paguodos (Patarlių 25:11, Brb).
O į ką kreiptis? Geriausia į vyresnį už save asmenį, išmintingą, brandų, atjautų. Krikščionims gali padėti bendruomenių vyresnieji, kurie — tarsi „pastogė nuo vėjo, prieglobstis nuo audros. Jie [...] lyg vandens srovės dykumoje, lyg milžinės uolos šešėlis saulės tviskinamoje šalyje“ (Izaijo 32:2).
Tiesa, mintis pasidalinti savo paslaptimi su kuo nors kiek gąsdina. Tikriausiai jautiesi kaip Sara. „Iš pradžių buvo sunku pasitikėti kitais, — prisipažįsta mergina. — Maniau, jog žmonės sužinoję, kokia išties esu, pasibjaurės manimi ir ims vengti.“ Tačiau išsikalbėjusi Sara įsitikino, kokie teisingi Biblijos žodžiai, užrašyti Patarlių 18:24: „Būna draugų artimesnių už brolį“ (Brb). Mergina sako: „Brandūs krikščionys niekada nepriekaištavo, kad ir ką pasakodavau apie savo polinkį žalotis. Jie tiesiog duodavo vertingų patarimų. Taip pat svarstydavo su manimi Šventojo Rašto eilutes ir kantriai guosdavo, kai būdavau nuliūdusi ar pasijusdavau niekam verta.“
Tad kodėl nepakalbėjus su kuo nors apie savo bėdą? Jei manai, kad bus sunku bendrauti akis į akį, parašyk laišką arba paskambink. Pasakojant kitiems, ką jauti, galbūt bus lengviau atsikratyti to įpročio. Dženifer sako: „Svarbiausia, žinojau, kad yra žmonių, kuriems tikrai rūpiu, ir kad galiu į juos kreiptis kada tik užplūsta slogi nuotaika.“ *
Svarbu melstis
Dona atsidūrė aklavietėje. Ji trokšte troško Dievo pagalbos, bet manė, kad jos nesulauks, kol nesiliaus žalotis. Kas merginai padėjo? Ji apmąstė 1 Metraščių 29:17, kur sakoma, kad Jehova Dievas ‘tikrina širdį’. „Jehova žinojo, jog nuoširdžiai norėjau liautis save žaloti, — sako Dona. — Jo pagalbą pajutau iškart pradėjusi melstis. Diena iš dienos stiprėjo ryžtas nepasiduoti tam įpročiui.“
Daug visokių bėdų patyręs psalmininkas Dovydas rašė: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys“ (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Taip, Jehova žino, jog kenti. Maža to, „jis [tavimi] rūpinasi“ (1 Petro 5:7). Jeigu širdis tave smerkia, atmink, kad Dievas „didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“. Jis tikrai supranta, kodėl žalojiesi ir nepajėgi liautis (1 Jono 3:19, 20). Jei artinsies prie Dievo malda ir stengsiesi nugalėti tą potraukį, Jis padės (Izaijo 41:10).
O jeigu sykį nesusivaldei? Ar tai reiškia, kad stengtis nebeverta? Jokiu būdu! Patarlių 24:16 rašoma: „Nors teisusis septynis kartus parpuola, jis vėl atsikelia.“ Apie šitą Biblijos eilutę Dona sako: „Suklupau daugiau nei septynis kartus, bet nepasidaviau.“ Mergina suprato, koks svarbus atkaklumas. Tą suvokė ir Karen. „Jeigu susivaldyti nepavyksta, nenusimenu. Tai tėra laikinas nuopuolis, tad vėl viską pradedu iš naujo“, — sako ji.
Kai būtina kitokia pagalba
Jėzus pripažino, jog ‘ligoniams reikia gydytojo’ (Morkaus 2:17). Neretai prireikia medikų pagalbos — nustatyti, ar to įpročio nesukelia kokia liga, ir nurodyti, kaip ją gydyti. * Todėl Dženifer pasinaudojo ne tik mylinčių krikščionių bendruomenės prižiūrėtojų parama, bet ir kreipėsi į gydytojus. „Vyresnieji nėra medikai, bet jų pagalba tikrai svarbi, — sako mergina. — Nors susižeisti noras vis sukyla, pajėgiu jį suvaldyti padedama Jehovos ir bendratikių, taip pat taikydama kitus patarimus.“ *
Nė neabejok, jog pajėgsi išmokti sunkumus spręsti be žalojimosi. Melskis kaip psalmininkas: „Neleisk man suklupti, kaip esi pažadėjęs, ir niekada neleisk, kad pikta mane nugalėtų“ (Psalmyno 119:133). Kai tą potraukį įveiksi, tikrai jausi pasitenkinimą ir atgausi savigarbą.
[Išnašos]
^ pstr. 3 Kai kurie vardai pakeisti.
^ pstr. 6 Daugiau informacijos apie žalojimąsi: ką ir dėl ko jis užvaldo, rasite rubrikos „Jaunimas klausia“ straipsnyje „Kodėl save žaloju?“ 2006 m. sausio mėn. Atsibuskite!
^ pstr. 14 Ką jauti, žodžiais pasakyti bus lengviau, jei kartais pamėginsi tai užrašyti. Pavyzdžiui, psalmėse žmonės išliejo įvairius jausmus: sąžinės graužatį, pyktį, neviltį, liūdesį. Siūlome paskaityti 6, 13, 42, 55 ir 69 psalmes.
^ pstr. 20 Kartais jaunuoliai žalotis pradeda dėl depresijos, bipolinio afektinio sutrikimo, įkyrybių (obsesinio-kompulsinio) sindromo ar mitybos sutrikimų. Atsibuskite! nepropaguoja jokio gydymo būdo. Krikščionys turi išsiaiškinti, ar jiems taikomas gydymas neprieštarauja Biblijos principams.
^ pstr. 20 Ankstesniuose Atsibuskite! numeriuose buvo nagrinėjamos įvairios problemos, kurios irgi gali sužadinti polinkį žalotis. Pavyzdžiui, skaitykite vedamuosius „Ką verta žinoti apie nuotaikos sutrikimus?“ (2004 m. sausio 8 d.), „Paaugliai kenčia nuo depresijos. Kaip jiems padėti?“ (2001 m. rugsėjo 8 d.) ir „Kodėl sutrinka mityba?“ (1999 m. sausio 22 d. anglų, rusų ir kitomis kalbomis), taip pat rubrikos „Jaunimas klausia“ straipsnį „Kaip ištverti, kai tėvai alkoholikai?“ (1992 m. rugpjūčio 8 d. anglų, rusų ir kitomis kalbomis).
PAMĄSTYKITE
▪ Kaip apmalšinti sielvartą nežalojant savęs?
▪ Kam galėtum išsipasakoti, jei turi įprotį žalotis?
[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]
KAIP SAVE ŽALOJANČIAM PADĖTI
Kaip pats gali padėti namiškiui ar draugui, kurį užvaldęs šis įprotis? Kadangi jam galbūt reikia kam nors išsikalbėti, galėtum atidžiai išklausyti. Stenkis būti tikru draugu, kuris „pasirodo nelaimėje“ (Patarlių 17:17, Brb). Žinoma, iš pradžių tave gali apimti panika ir sukilti noras pareikalauti iškart liautis žalotis. Bet šitaip žmogų tik atstumtum. Vien skatinti liautis nepakanka. Reikės įžvalgos, kaip padėti įveikti sunkumus (Patarlių 16:23, Brb). Tai užtruks, tad būk kantrus, „greitas klausytis, bet lėtas kalbėti“ (Jokūbo 1:19).
Jeigu esi jaunas, nemanyk, jog sugebėsi tokiu atveju pats pagelbėti. Atmink: šitokio elgesio priežastis gali būti kokia nors giliai slypinti problema arba liga, kurią reikia gydyti. Be to, įprotis žalotis pavojingas gyvybei, nors jaunuolis ir negalvoja apie savižudybę. Todėl būtų protinga paraginti jį išsipasakoti subrendusiam, rūpestingam suaugusiajam.
[Iliustracijos 19 puslapyje]
Niekada nepamiršk, kaip naudinga išsipasakoti artimam žmogui ir kaip svarbu melstis