Piligrimai ir puritonai. Kas jie buvo?

ŠIAURĖS AMERIKOS pakrantėje, Plimuto mieste (Masačusetso valstija, JAV), ant didžiulio granito luito iškalti metai — 1620. Šis vadinamasis Plimuto akmuo, daugelio manymu, yra netoli vietos, kur beveik prieš keturis šimtmečius išsilaipino viena grupė europiečių. Galbūt apie šituos žmones girdėjote kaip apie piligrimus, arba Tėvus piligrimus.

Daug kam teko girdėti ir apie piligrimų svetingumą, jie mielai kviečia savo draugus, vietinius gyventojus, į gausias derliaus nuėmimo vaišes. Bet kas tie piligrimai buvo ir kodėl atvyko į Šiaurės Ameriką? Kad tai sužinotume, nusikelkime į Anglijos karaliaus Henriko VIII laikus.

Religiniai perversmai Anglijoje

Beveik prieš šimtmetį iki piligrimams išplaukiant į Ameriką, anglai išpažino Romos katalikybę, o Anglijos karaliui Henrikui VIII popiežius netgi buvo suteikęs „Tikėjimo gynėjo“ titulą. Bet jųdviejų geri santykiai pašlijo, kai popiežius Klemensas VII atsisakė anuliuoti Henriko santuoką su Kotryna Aragoniete, pirmąja iš šešių jo žmonų.

Kol Henrikas sprendė šeimos problemas, daugumoje Europos šalių protestantiškoji Reformacija Romos katalikų bažnyčioje sukėlė sumaištį. Nenorėdamas prarasti Bažnyčios palaikomo autoriteto, Henrikas iš pradžių reformatorių į Angliją neįsileido. Bet paskui jo nuomonė pasikeitė. Popiežiui atsisakius anuliuoti karaliaus santuoką, šis panaikino Katalikų bažnyčios teises. 1534-aisiais jis pareiškė, jog Anglijos katalikai atsisako popiežiaus valdymo, ir pasiskelbė esąs aukščiausia Anglikonų bažnyčios galva. Netrukus ėmė uždarinėti vienuolynus ir pardavinėti gausius jų turtus. Kai 1547-aisiais Henrikas mirė, Anglija jau buvo protestantiška karalystė.

Henriko sūnus Eduardas VI Romos atžvilgiu laikėsi tokios pačios politikos. Po Eduardo mirties 1553-iaisiais, sostą paveldėjo Romos katalikė, Henriko ir Kotrynos Aragonietės dukra Marija. Ji vertė tautą paklusti  popiežiaus valdžiai. Daugybę protestantų susodino į kalėjimus, per 300 sudegino ant laužo. Dėl to buvo praminta Kruvinąja Meri. Bet ji sulaikyti galingo judėjimo nepajėgė. Marija mirė 1558-aisiais. Įpėdine tapusi jos netikra sesuo Elžbieta I pasirūpino, kad Anglijos religiniam gyvenimui popiežius nebeturėtų jokios galios.

Tačiau kai kurie protestantai buvo įsitikinę, kad vien atsiskirti nuo Romos katalikų bažnyčios nepakanka, — būtina pašalinti ir visas katalikybės liekanas. Šie žmonės siekė garbinimą padaryti tyrą, todėl priešininkai juos vadino puritonais (anglų k. „pure“ — tyras). Kai kurie puritonai manė, jog vyskupai nereikalingi, o kiekviena bendruomenė turi tvarkytis savarankiškai, atsiskyrusi nuo valstybinės bažnyčios. Todėl jie buvo praminti separatistais.

Elžbietai valdant, puritonai pradėjo atvirai reikšti nepasitenkinimą. Karalienę erzino, kad kai kurie dvasininkai, atlikdami religines apeigas, vilki paprastais rūbais, todėl 1564-aisiais Kenterberio arkivyskupui įsakė nustatyti, kokia turi būti jų apranga. Įtardami, kad taip grįžtama prie katalikų kunigų bažnytinių drabužių, puritonai atsisakė paklusti. Dar daugiau nesutarimų kilo dėl senosios vyskupų bei arkivyskupų hierarchijos. Elžbieta paliko visa kaip buvę, tik pareikalavo, kad šie dvasininkai jai, Bažnyčios galvai, prisiektų ištikimybę.

Separatistai tampa piligrimais

1603 metais Elžbietos įpėdiniu tapo Jokūbas I. Jis vertė separatistus paklusti valdžiai. 1608-aisiais viena Skrubio miestelio separatistų bendruomenė, tikėdamasi daugiau laisvės, persikėlė į Olandiją. Tačiau ilgainiui dėl olandų tolerancijos kitoms religijoms bei šalyje paplitusio palaidumo pasijuto dar blogiau nei tėvynėje. Tad nusprendė išvykti į Šiaurės Ameriką ir pradėti ten naują gyvenimą. Separatistus, dėl savo įsitikinimų pasiryžusius iškeliauti toli nuo namų, ilgainiui pradėta vadinti piligrimais.

Gavę leidimą apsigyventi Virdžinijoje (britų kolonija), piligrimai, kurių daugumą sudarė separatistai, 1620-ųjų rugsėjį sulipo į laivą Mayflower (Gegužės gėlė) ir išplaukė į Šiaurės Ameriką. Apie šimtas suaugusiųjų bei vaikų audringame Atlanto vandenyne praleido du mėnesius, kol pasiekė Kodo kyšulį (maždaug 800 kilometrų į šiaurę nuo Virdžinijos). Čia piligrimai parengė vadinamąją Gegužės gėlės sutartį — dokumentą, kuriame išdėstė ketinimą įkurti koloniją ir laikytis jos įstatymų. 1620-ųjų gruodžio 21 dieną jie išsilaipino netoli dabartinio Plimuto.

Pradžia naujajame pasaulyje

Į Šiaurės Ameriką emigrantai atvyko nepasirengę žiemai. Todėl per kelis mėnesius pusė išmirė. Tačiau pavasarį pasidarė lengviau. Išlikusieji statėsi namus ir iš vietinių gyventojų mokėsi auginti maistinius javus. 1621-ųjų rudenį jau buvo taip praturtėję, kad net nusprendė padėkoti Dievui už tai, kad laimino. Nuo tada pradėta švęsti Padėkos dieną. Jungtinėse Valstijose bei kitur ši tradicija išliko iki šiol. Į Plimutą atsikėlė ir daugiau imigrantų, taigi nepraėjus nei penkiolikai metų čia jau buvo per 2000 gyventojų.

Tuomet kai kurie Anglijoje gyvenę puritonai, kaip ir separatistai, nusprendė, kad jų  „Pažadėtoji žemė“ — anapus Atlanto. Todėl 1630-aisiais viena grupė atvyko į vietovę šiauriau Plimuto ir įkūrė Masačusetso įlankos koloniją. Apie 1640-uosius Naujojoje Anglijoje gyveno jau maždaug 20000 imigrantų. 1691-aisiais Masačusetso įlankos kolonija užvaldė Plimutą, tad separatistų piligrimai nebebuvo tokie atsiskyrę. Religiniam gyvenimui vadovavo puritonai, o Naujosios Anglijos dvasiniu centru tapo Bostonas. Kaip jie garbino Dievą?

Kaip puritonai garbino Dievą

Naujajame pasaulyje sueigoms puritonai statėsi medinius namus ir juose rinkdavosi sekmadienio rytais. Geru oru viduje būdavo pakenčiama, bet žiemą net ištvermingiausiems apeigos tapdavo tikru išbandymu. Nešildomose patalpose tikintieji drebėdavo nuo šalčio. Kad gestikuliuodami nesušaltų rankų, pamokslininkai dažniausiai mūvėdavo kumštines pirštines.

Puritonų tikėjimas rėmėsi prancūzų protestantų reformatoriaus Jono Kalvino mokymais. Jie tikėjo likimu: kad Dievas nulėmė, kurie bus išgelbėti ir kurie pasmerkti amžinai degti pragaro ugnyje. Taigi, kad ir ką žmonės darytų, nieko negali pakeisti. Todėl joks asmuo nežino, ar po mirties džiaugsis gyvenimu danguje, ar amžiais degs pragare.

Ilgainiui puritonų dvasininkai pradėjo propaguoti atgailą. Jie perspėdavo, kad, nors Dievas ir gailestingas, tuos, kas nesilaiko jo įstatymų, siunčia tiesiai į pragarą. Šitie pamokslininkai kurstė pragaro ugnį, kad išlaikytų žmones klusnius. XVIII amžiaus dvasininkas Džonatanas Edvardsas kartą sakė pamokslą „Nusidėjėliai pikto Dievo rankose“. Jis taip šiurpiai pavaizdavo pragarą, kad kitiems dvasininkams teko raminti iš baimės paklaikusius tikinčiuosius.

Tačiau kitų pakraipų evangelizuotojams skelbti savo mokymus Masačusetse buvo rizikinga. Štai kvakerių pamokslininkę Meri Dajer valdžia ištrėmė tris kartus, bet kiekvienąsyk grįžusi ji vėl skleisdavo savo tikėjimą. 1660-ųjų birželio 1-ąją Bostone ją pakorė. Filipas Retklifas, matyt, neįvertino, kaip greitai puritonų vadai susidorodavo su priešininkais. Už kalbas prieš vyriausybę ir Salemo  bažnyčią šie jį nuplakė ir skyrė baudą. O kad atsimintų, prieš paleisdami, nupjovė ausis. Dėl puritonų nepakantumo žmonės palikdavo Masačusetsą ir keldavosi kitur. Todėl plėtėsi kitos kolonijos.

Išdidumas gimdo smurtą

Manydami esą Dievo „išrinktieji“ diduma puritonų į vietinius gyventojus žiūrėjo iš aukšto ir laikė kolonistais, žemesniais už save. Tai sukėlė pasipiktinimą ir subūrė kai kuriuos čiabuvius kovai. Tad puritonų vadai netgi leido šventadieniais einant į pamaldas vyrams turėti šautuvą. Paskui, 1675-aisiais, padėtis dar pablogėjo.

Matydamas, kad jo genties žmonės išvaromi iš savo teritorijų, Amerikos indėnų, vampanoagų, genties vadas Metakometas, kitaip vadinamas karaliumi Filipu, pradėjo puldinėti puritonų gyvenvietes, deginti namus ir žudyti naujakurius. Puritonai atsakė tuo pačiu. Kovos nesiliovė keletą mėnesių. 1676-ųjų rugpjūtį Rod Ailande puritonai paėmė Filipą į nelaisvę, nukirto galvą, o kūną suketvirčiavo. Tuo baigėsi Karaliaus Filipo karas ir Naujosios Anglijos čiabuvių nepriklausomybė.

XVIII amžiuje puritonų „uolumas“ prasiveržė dar kitaip. Masačusetse kai kurie dvasininkai viešai smerkė Anglijos valdžią ir kurstė nepriklausomybės troškimą. Kalbėdami apie perversmą jie suplakė politiką su religija.

Apskritai dauguma puritonų buvo darbštūs, narsūs ir atsidavę savo tikėjimui. Žmonės vis dar mena puritonišką charakterį ir sąžiningumą. Bet vien nuoširdumas nuo klaidingų mokymų neapvalo. Painioti politiką su religija vengė pats Jėzus Kristus (Jono 6:15; 18:36). O žmonių žiaurumas rodo, jog nepaisoma esminės tiesos: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8).

Ar jūsų religija moko apie pragaro ugnį, lemtį arba propaguoja kokias kitas nebiblines doktrinas? Ar religiniai vadovai dalyvauja politinėse kampanijose? Nuoširdus Dievo Žodžio, Biblijos, studijavimas padės rasti „tyrą ir nesuteptą garbinimo būdą“, tikrai tyrą ir priimtiną Dievui (Jokūbo 1:27, NW).

[Rėmelis/iliustracija 13 puslapyje]

PURITONAI IR PRAGARO UGNIS

Mokydami apie pragaro ugnį puritonai nepaiso Dievo Žodžio. Biblija sako, jog mirusieji neturi sąmonės, negali jausti nei skausmo, nei pasitenkinimo (Mokytojo 9:5, 10). Be to, ką nors kankinti tikrasis Dievas niekada ‘neturėjo nė mintyse’ (Jeremijo 19:5; 1 Jono 4:8). Jis maldauja žmones keistis ir net su neatgailaujančiais nusidėjėliais yra atjautus (Ezechielio 33:11). O puritonų dvasininkai, priešingai šioms Rašto tiesoms, Dievą dažnai vaizduoja žiaurų ir kerštingą. Taip pat laikosi beširdiško požiūrio į gyvybę, pavyzdžiui, priešininkams nutildyti vartoja jėgą.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Piligrimai išsilaipina Šiaurės Amerikoje (1620 m.)

[Šaltinio nuoroda]

Harper’s Encyclopædia of United States History

[Iliustracija 12 puslapyje]

Pirmoji Padėkos diena (1621 m.)

[Iliustracija 12 puslapyje]

Puritonų maldos namai (Masačusetsas)

[Iliustracija 12 puslapyje]

Jonas Kalvinas

[Iliustracija 12 puslapyje]

Džonatanas Edvardsas

[Iliustracija 13 puslapyje]

Ginkluota puritonų pora eina į bažnyčią

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 11 puslapyje]

Library of Congress, Prints & Photographs Division

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 12 puslapyje]

Viršuje kairėje: Snark/Art Resource, NY; viršuje dešinėje: Harper’s Encyclopædia of United States History; Jonas Kalvinas: Portrait in Paul Henry’s Life of Calvin, from the book The History of Protestantism (Vol. II); Džonatanas Edvardsas: Dictionary of American Portraits/Dover

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

Nuotraukos: North Wind Picture Archives