„Dieve, neleisk man mirti, — noriu tau tarnauti“

MEMI FRI GYVENIMO ISTORIJA

LIBERIJOJE 1990-aisiais įsiliepsnojo pilietinis karas. Šalies sostinėje Monrovijoje kilus smarkiam susirėmimui, dvylikametė kránų genties mergaitė Memi ir jos šeima, galima sakyti, atsidūrė spąstuose. „Netoliese nugriaudėjo sprogimas, — pasakoja Memi. — Sviedinys pataikė į kaimynų namą ir šis užsidegė. Ugnis persimetė ir pas mus.“ Nors mūšis buvo pačiame įkarštyje, Memi su mama ir jaunesniu jos broliu leidosi bėgti.

„Staiga mane pervėrė aštrus skausmas“, — tęsia Memi.

„Kas atsitiko?“ — paklausė mama.

„Tikriausiai kliudė kulka, — atsakiau.“

Varstoma skausmų mergaitė parkrito ant žemės ir ėmė melstis: „Dieve, prašau tavęs, neleisk man mirti, — noriu tau tarnauti.“ Ir prarado sąmonę.

Manydami, kad Memi mirė, kaimynai norėjo čia pat, pajūryje, ją palaidoti. Tačiau mama primygtinai reikalavo, kad dukrą apžiūrėtų ligoninėje. Deja, sužalotų vyrų, moterų bei vaikų ten buvo tiek daug, kad gydytojai kiekvienu pasirūpinti nebepajėgė. Memi dėdė, kuris irgi buvo sužeistas, tą naktį mirė, bet mergaitė išgyveno, nors liko nuo juosmens paralyžiuota.

Vidinis kraujavimas ir baisus skausmas nesiliovė. Galiausiai, po keturių mėnesių padarę rentgeno nuotrauką, gydytojai aptiko kulką. Ji buvo tarp širdies ir plaučių. Operuoti buvo labai rizikinga, todėl mama nuvežė mergaitę pas vieną žolininką. „Šis skustuvu padarė pjūvį ir bandė kulką iščiulpti. ‘Štai ji’, — tarė išsiimdamas kulką iš burnos. Sumokėję išėjome.“

Bet tas vyras pamelavo. Kita rentgeno nuotrauka parodė, kad kulka tebėra. Memi su mama grįžo pas tą žolininką, tačiau  jis įtikino: kad kulka išimta, bus galima pamatyti tik padarius nuotrauką po devynių mėnesių. Abidvi kantriai laukė. Per tą laiką Memi malšino skausmą įvairiausiais vaistais. Deja, ir kita nuotrauka rodė, kad kulka niekur nedingo. O žolininkas pabėgo.

Kai Memi su įstrigusia kulka jau buvo pragyvenusi pusantrų metų, vienas giminaitis nuvežė ją pas žiniuonę. Tačiau ši, užuot padėjusi, pasakė dieną, kurią Memi arba jos mama mirs. Mergaitė tada buvo trylikos. „Verkiau be perstojo, — sako ji. — Laimei, atėjus tai dienai nė viena nenumirėme.“

Tuomet dėdė nuvežė Memi pas vieną dvasininką. Šis tvirtino matęs regėjimą ir iš jo supratęs, jog mergaitė paralyžiuota ne dėl kulkos, bet dėl to, kad yra užkalbėta. Dvasininkas Memi pažadėjo: jei darys visa, ką jis nurodys, ne vėliau kaip po savaitės vaikščios. Mergaitė pasakojo: „Ne sykį atlikau ritualinius apsiplovimus vandenyno vandeniu, pasninkavau, kas vidurnaktį raičiojausi ant žemės, — ir taip valandų valandas. Bet visos pastangos buvo bergždžios. Man nė kiek nepagerėjo.“

Memi jau trečius metus kentė nuolatinį skausmą. Per tą laiką atsidarė daugiau gydymo įstaigų, taigi atsirado galimybė išimti kulką. „Po operacijos, — pasakoja ji, — skausmas beveik atlėgo ir kvėpuoti pasidarė daug lengviau. Nors likau iš dalies paralyžiuota, jau galėjau pastovėti atsirėmusi į vaikštynę.“

Pažintis su Jehovos liudytojais

Praėjus porai savaičių po operacijos Memi mamą užkalbino du Jehovos liudytojai. Žinodama, kad dukra mielai skaito Bibliją, moteris pakvietė juos į namus. Memi nedvejodama priėmė pasiūlymą studijuoti Bibliją. Tačiau po kelių mėnesių jai vėl teko gultis į ligoninę ir ryšys su liudytojais nutrūko.

Bet Memi ir toliau troško Biblijos pažinimo. Todėl, kai vienas dvasininkas pasisiūlė padėti, ji mielai sutiko. Kartą sekmadieninėje mokykloje jos bendramokslis mokytojo paklausė: „Ar Jėzus lygus Dievui?“

„Taip, — atsakė šis. — Jie lygūs. Bet Jėzus nelygiai lygus Dievui.“

„Nelygiai lygus? — mąstė Memi. — Bet tai nesuvokiama. Čia kažkas ne taip.“ Nebūdama tikra, kad mokosi Biblijos tiesos, Memi tuoj pat nustojo lankyti tą bažnyčią.

1996-aisiais Monrovijoje vėl prasidėjo smurto išpuoliai. Memi neteko dar dviejų šeimos narių. Antrą kartą sudegė jos namai. Dar po kelių mėnesių, skelbdamos po namus, Memi surado dvi Jehovos liudytojos. Šventojo Rašto studijos buvo atnaujintos. Pirmąsyk atėjusią į sueigą Memi nustebino tai, kad Karalystės salę tvarkė visi — net bendruomenės vyresnieji. Tais pačiais metais ji patyrė daug džiaugsmo pirmą kartą dalyvaudama didžiuliame Jehovos liudytojų  sambūryje — srities kongrese „Dievo taikos skelbėjai“.

„Buvo įspūdinga, — sako Memi. — Nors susirinko liudytojai iš įvairių genčių, mačiau, kad jie nuoširdžiai myli vienas kitą. Ir viskas buvo puikiai organizuota.“

Išsipildo troškimas tarnauti Dievui

1998-aisiais mūšiai atsinaujino, todėl Memi su mama teko bėgti į Dramblio Kaulo Krantą. Drauge su kitais maždaug 6000 bėglių iš Liberijos jiedvi rado prieglobstį pabėgėlių stovykloje „Taikos miestelis“. Memi toliau studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais ir darė sparčią pažangą. Netrukus ji panoro dalytis savo tikėjimu su kitais. Kad Memi galėtų dalyvauti skelbimo tarnyboje, tikėjimo broliai ir seserys ją veždavo invalido vežimėliu. Taip ji galėjo paliudyti daugybei pabėgėlių.

Nors dėl negalės pasiekti už šešių kilometrų esančią Karalystės salę nebuvo lengva, Memi lankydavo visas sueigas. O 2000-ųjų gegužės 14-ąją ryžosi 190 kilometrų kelionei į specialiąją vienadienę asamblėją ir ten parodė savo pasiaukojimą Dievui vandens krikštu (Mato 28:19, 20). Matydami, kaip broliai neša Memi į upelį ir panardina, daugelis nesulaikė ašarų. Iškelta iš vandens ji tiesiog švytėjo iš džiaugsmo.

Dabar Memi gyvena vienoje iš Ganos pabėgėlių stovyklų ir turi tikslą tapti reguliariąja pioniere, tai yra visalaike evangelizuotoja. Jos mama irgi pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir tuo, ką sužino, dalijasi su kitais. Abi nekantriai laukia Dievo Žodyje pažadėto laiko, kai „raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis“ (Izaijo 35:5-7).

[Iliustracija 22 puslapyje]

Kulka, išimta iš Memi kūno

[Iliustracija 23 puslapyje]

Broliai neša Memi į upelį krikštyti

[Iliustracija 23 puslapyje]

Biblijos studijos su Memi mama Ema