Muflonų beieškant

Pasiėmę žemėlapius, fotoaparatus, kepures, apsiavę patvarius batus vieną ankstyvą gražų pavasario rytą sėdame į visureigį ir iškeliaujame į Pafos miškus aukštai Trodoso kalnuose, Kipro saloje. Čia tikimės pamatyti retų gyvūnų — muflonų. Kas gi jie tokie?

MUFLONAI priskiriami prie laukinių avių. Nemažai joms giminingų rūšių yra visame Viduržemio jūros regione. Bet mūsų taip norimus pamatyti gyvūnus galima rasti tik Kipre. Sakoma, kad grožiu jie prilygsta elniams, vikrumu — ožiams. Zoologai mufloną vadina Ovis gmelini ophion, kipriečiai — agrinó. O gyvena jie tik nuošaliose kalnų vietovėse.

Išsukę iš greitkelio pakylame į priekalnę, paskui riedame gražiu slėniu. Šlaituose išsimėtę kaimeliai, per slėnius driekiasi vaismedžių sodai. Tačiau greit kelias ima darytis nekoks ir mūsų visureigis vietomis pavojingai priartėja prie skardžio. Galiausiai pasiekiame eiguvą. Ji įsikūrusi 60000 hektarų Pafos miškų gilumoje, kur daugiausiai auga pušys ir kedrai. Užsisakome kavos ir šnekučiuojamės su miškininku Andrėju, vilkinčiu žalia uniforma. Apie muflonus jis kalba gana entuziastingai.

Andrėjas sako, jog tai didžiausi laukiniai žinduoliai Kipre. Anksčiau po salą muflonų bastėsi gana daug. Šis laukinis avinas dažnai vaizduojamas senovės graikų bei romėnų mozaikose, o viduramžių raštuose pasakojama, kaip to meto diduomenė mėgaudavosi šių gyvūnų medžiokle Pafos miškuose.

Vesdamas mus prie aptvertos miško teritorijos Andrėjas toliau pasakoja apie muflonus. Pavyzdžiui, sužinome, kad šių gyvūnų labai sumažėjo pradėjus medžioti šautuvais. Muflonų apsaugą reglamentuojančios pataisos Kipro medžioklės įstatymuose atsirado tik 1938-aisiais. Kovodami su brakonieriais miškininkai bendradarbiavo su policija. Dar po metų tuose miškuose medžioklė buvo uždrausta. Dėl šių bei kitų priemonių, kurių imtasi nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, muflonų labai padaugėjo.

Štai ir jie!

Paskui Andrėją įeiname į teritoriją ir įdėmiai žvalgomės pro krūmus bei medžius.  Miškininkas duoda ženklą laikytis tyliai ir pavedėja mus šlaitu aukštyn. Čia, saulėtoje laukymėje, pamatome besiganančias tris pateles ir porą jauniklių. Suaugę gyvūnai — kokių 90 centimetrų aukščio, kailis rusvos spalvos, papilvė šviesesnė.

Šiuo metų laiku veša muflonų mėgstami laukiniai augalai, todėl patelės per daug užsiėmusios, kad kreiptų į mus dėmesį. Tačiau jaunikliai liaujasi straksėję ir nedrąsiai žengteli link mūsų. Mes tiesiog sužavėti. Bet spragteli fotoaparatas ir išsigandę gyvūnai akimirksniu dingsta tarp medžių.

Pradžiuginti tokio reginio, nusprendžiame paieškoti muflonų, gyvenančių laisvėje. Andrėjas siūlo jų palūkuriuoti švintant: tada šie gyvūnai kartais įsidrąsina ir išeina į miško pakraštį ieškoti maisto. Ketiname per naktį pasilikti slėnyje įsirengtoje stovykloje, nes iš čia gerai matyti greta stūksantis kalnas. Žinome, kad šiltesniu metų laiku muflonai paprastai karstosi aukštesniais šlaitais, o žiemą, kai kalnų viršūnes dengia sniegas, maisto ieško žemiau, net išdrįsta išeiti iš miško.

Muflonai poruojasi rudenį. Per žiemą laikosi bandomis po 10—20. Kai balandį arba gegužę patelės pradeda ėriuotis, banda pasidalija į mažas grupeles, — vieną tokią matėme aptvertoje miško teritorijoje. Suaugę patinai dažniausiai ganosi pavieniui.

Laukinis avinas

Ankstų kitos dienos rytą vėl važiuojame į kalną. Visureigį paliekame laukymėje, o patys, kol saulė dar nedaug tepakilusi, iškeliaujame į mišką. Čia ramu. Tarp medžių tvyro rūkas. Sustoję mėgaujamės tyla. Staiga pamatome jį — didingai atrodantį raumeningą patiną, beveik numetusį storą žiemos vilną. Gyvūno kaklas apžėlęs tamsiais gaurais. Išdidžiai pakreipęs galvą, jis įdėmiai stebi mus pro tamsias blakstienas ir uodžia orą. Aviną puošia stori lenkti ragai — kiekvienas maždaug 40 centimetrų ilgio. Patinas atrodo didesnis už mūsų vakar matytas pateles ir sveria kokius 35 kilogramus.

Stovime sulaikę kvapą. Tačiau šis atsargus gyvūnas, regis, suuodžia mus, kresteli galvą ir dingsta iš akių. Tai, ką pamatėme ir sužinojome per dvi dienas, tikrai paliko didžiulį įspūdį. Be to, pajutome dar didesnį dėkingumą Kūrėjui, kuris pasakė: „Man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų“ (Psalmyno 50:10).

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Kipro muflonas (antrame plane) ir europinis muflonas

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 25 puslapyje]

Viršuje dešinėje: Oxford Scientific/photolibrary/Niall Benvie; europinis muflonas: Oxford Scientific/photolibrary