Pupelė, apkeliavusi pasaulį

Vienas žmogus taip pasiaukojamai globojo mažutį kavamedžio sodinuką, kad tą atsitikimą galėtume pavadinti „romantiškiausiu kavos plitimo istorijos puslapiu“, sakoma knygoje „All About Coffee“. Iš to vienintelio augalėlio dalinai ir išsirutuliojo šiuolaikinė kavos pramonė, kurios metinė 70 milijardų dolerių apyvarta, pasak žurnalo „Scientific American“, savo mastu nusileidžia tik pasaulinei naftos prekybai.

ĮSTABIOJI kavos istorija prasidėjo Etiopijos aukštumose — laukinio kavamedžio tėvynėje. Iš jo kilę arabiniai kavamedžiai (Coffea arabica) dabar išaugina du trečdalius pasaulinės produkcijos. Sunku tiksliai pasakyti, kada žmonės sugalvojo skrudinti kavos pupeles ir gaminti gėrimą. Žinoma tiek, kad Arabijos pusiasalyje minėtoji rūšis auginama nuo XV amžiaus. Nors išvežti daigias pupeles buvo draudžiama, 1616-aisiais jų arba sodinukų įsigyti pavyko olandams. Jie įsteigė savo plantacijas Ceilone (dabar Šri Lanka) ir Javoje (dabar priklauso Indonezijai).

1706 metais vieną sodinuką iš Javos olandai atsigabeno į Amsterdamo botanikos sodą. Augalas ten lengvai prigijo, o iš jo sėklų išauginti kavamedžiai paskui atsidūrė olandų kolonijose Suriname ir Karibų jūros salose. Vieną medelį Amsterdamo meras 1714-aisiais padovanojo Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV. Šis liepė pasodinti jį Paryžiaus  Karališkojo sodo Jardin des Plantes oranžerijoje.

Prancūzai irgi nekantravo įsilieti į kavos verslą. Nusipirkę pupelių ir sodinukų, nuplukdė juos į Reunjono salą. Tačiau sėklos kažkodėl nedygo ir, pasak kai kurių šaltinių, iš visos siuntos išgyveno vos vienas medelis. Jis subrandino 15 tūkstančių sėklų, ir iš jų 1720 metais galop pavyko įkurti plantaciją. Kavamedžiai ten buvo tokia brangenybė, kad vos už vieno sunaikinimą grėsė mirties bausmė! Prancūzai vylėsi įsteigti plantacijas ir Karibų jūros regione, bet pirmi du mėginimai baigėsi nesėkme.

Paryžiuje atostogavęs laivyno karininkas Gabrielis Matjo de Klijo ruošdamasis grįžti į Martinikos salą nusprendė pasiimti ir kavamedį. Gavęs minėtojo Paryžiaus medelio sodinuką, 1723-iųjų gegužę jis leidosi į kelionę.

Kaip rašoma knygoje All About Coffee, de Klijo savo vertingąjį augalą pasodino dėžėje, kuri buvo iš dalies stiklinė, kad medelis kelionės metu gautų saulės, o apniukusiomis dienomis nesušaltų. Vienas bendrakeleivis, pavydėjęs de Klijo nusimatančios sėkmės, bandė kėsintis į sodinuką, bet jam neišdegė. Medelis pergyveno ir Tuniso piratų antpuolį, ir smarkią audrą, ir net gėlo vandens stygių, kai prie pusiaujo laivas pateko į štilį. „Vandens taip trūko, — rašė de Klijo, — jog daugiau nei mėnesį savo kuklų davinį privalėjau dalintis su augalu, į kurį dėjau dideles viltis ir kuris džiugino mano širdį.“

De Klijo atsidavimas nenuėjo veltui. Augaliukas Martiniką pasiekė geros būklės, tropiniame klimate suklestėjo ir ėmė duoti derlių. Ilgainiui „visos Šiaurės ir Pietų Amerikos šalys, išskyrus Braziliją, Prancūzijos Gvianą ir Surinamą, tiesiogiai ar netiesiogiai gavo šio pirmojo Martinikos kavamedžio sėklų“, — knygoje Coffee rašo Gordonas Riglis.

O Brazilija bei Prancūzijos Gviana kavamedžių irgi norėjo. Suriname olandai juos, kilusius iš Amsterdamo kavamedžio, augino, bet akylai saugojo. Vis dėlto Prancūzijos Gvianai pavyko gauti sėklų 1722 metais. Jų pavogė į Surinamą pabėgęs nusikaltėlis, kuriam Gvianos valdžia už tą grobį vėliau sutiko dovanoti laisvę ir sugrąžino jį namo.

Brazilijai slapta gauti daigių sėklų arba sodinukų iš pradžių vis nesisekė. Bet sykį tarp Surinamo ir Prancūzijos Gvianos kilo nesutarimas dėl sienos, ir jos paprašė Brazilijos atsiųsti arbitrą. Ši delegavo karininką Frančiską de Melo Paljetą, nurodžiusi jam išspręsti ginčą ir pargabenti į Braziliją kavamedžio daigų.

 Derybos baigėsi sėkmingai, ir Prancūzijos Gvianos gubernatorius iškėlė Paljetai atsisveikinimo pokylį. Gubernatoriaus žmona jam, kaip garbingam svečiui, įteikė nuostabią puokštę. O tarp gėlių buvo paslėptos kavamedžio sėklos bei daigai. Todėl nesuklysite sakydami, jog dabar milijardines pajamas duodanti Brazilijos kavos pramonė 1727-aisiais užgimė tiesiog gėlių puokštėje.

Taigi visos Centrinės bei Pietų Amerikos kavos plantacijos prasidėjo nuo vieno medelio, kuris 1706 metais iš Javos atkeliavo į Amsterdamą, ir nuo jo palikuonio Paryžiuje. „Tad apskritai arabikos kavamedžių genofondas yra labai siauras“, — teigia G. Riglis.

Dabar daugiau nei 25 milijonai ūkių maždaug 80 šalių augina apie 15 milijardų kavamedžių. Iš to derliaus kiekvieną dieną pasaulyje išgeriama 2,25 milijardo puodelių kavos.

Pastaruoju metu kavos užauginama netgi per daug. Ūkininkų padėtį kai kur blogina nepalanki politinė bei ekonominė aplinka, galingi karteliai. Todėl nemažai augintojų verčiasi sunkiai ar net visai nuskursta. Išties keista, ypač kai pabandai įsivaizduoti de Klijo, prieš beveik 300 metų savo skurdžiu vandens daviniu laistantį vieną gležną sodinuką.

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

DVI PAGRINDINĖS KAVOS RŪŠYS

„Neapdorotos kavos pupelės — tai raudinių šeimos kavamedžių genties augalų (mažiausiai 66 rūšys) sėklos, — sakoma žurnale Scientific American. — Komerciškai vertingos dvi rūšys: arabinis kavamedis, iš kurio pagaminama du trečdaliai visos kavos, ir didysis kavamedis, kurio pupelių kava vadinama robusta ir sudaro trečdalį pasaulinės produkcijos.“

Iš robustos, kuriai būdingas aštrus aromatas, paprastai gaminama tirpi kava. Didysis kavamedis derlingesnis ir atsparesnis ligoms. Jis išauga iki maždaug 12 metrų, taigi yra dvigubai aukštesnis už lepesnį ir ne tokį derlingą arabinį kavamedį. Robustos pupelėje kofeino būna iki 2,8 procento, o arabika neviršija 1,5 procento. Nors arabinis kavamedis turi 44 chromosomas, o didysis bei visi laukiniai gentainiai — 22, arabinį pavyko sukryžminti su kai kuriais kitais kavamedžiais ir išvesti hibridų.

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

KAVOS „KRIKŠTAS“

XVII amžiuje kavai pasiekus Europą, kai kurie katalikų dvasininkai paskelbė ją Šėtono gėrimu, mat baiminosi, kad gali išstumti vyną, kurį, jų supratimu, buvo palaiminęs pats Kristus. Tačiau, pasak knygos Coffee, kavos paragavo popiežius Klemensas VIII ir iš karto ją pamėgo. Kad pašalintų religinius prieštaravimus, popiežius kavą simboliškai pakrikštijo ir katalikams jos kratytis daugiau nebereikėjo.

[Lentelė/žemėlapis 18, 19 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KAIP KAVA PLITO PO PASAULĮ

1. XV a. Arabika auginama Arabijos pusiasalyje

2. 1616 m. Sodinukų arba daigių sėklų gauna olandai

3. 1699 m. Olandai atgabena kavamedžių į Javą bei kitas

Ost Indijos regiono salas

4. XVIII a. Kava paplinta Centrinėje Amerikoje ir

Karibų jūros salose

5. 1718 m. Prancūzai atgabena kavą į Reunjoną

6. 1723 m. G. M. de Klijo nuplukdo kavamedį iš Prancūzijos

į Martiniką

7. XIX a. Kava pasiekia Havajus

[Šaltinio nuoroda]

Šaltinis: knyga „Uncommon Grounds“

[Iliustracija 18, 19 puslapiuose]

Gabrielis Matjo de Klijo 1723 metais pakeliui į Martiniką dalijasi vandeniu su kavamedžio sodinuku

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 19 puslapyje]

Žemėlapis: © 1996 Visual Language; De Klijo: Tea & Coffee Trade Journal