Rojus smėlio saloje

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

PALEI rytinę Australijos pakrantę 1770 metais plaukė britų keliautojas kapitonas Džeimsas Kukas. Maždaug 150 kilometrų į šiaurę nuo ten, kur dabar įsikūręs Brisbano miestas, jis aplenkė didelę smėlėtą pakrantės salą, į kurią mūsų laikais kasmet atvyksta apie 300000 turistų. Kapitonas Kukas ja nesusidomėjo. Jis bei kiti manė, kad tai apskritai ne sala, o pusiasalis. Po kelerių metų ten išsilaipinęs tyrinėtojas Metju Flindersas rašė: „Kažin ar yra kas už šitą pusiasalį nykesnio.“

Jei tik Kukas ir Flindersas būtų patikrinę, kas slypi toliau, už smėlio paplūdimių ir kopų, galėjo susidaryti visai kitokią nuomonę. Būtų išvydę beveik nepaliestus drėgnuosius miškus, skaidrius lyg krištolas gėlavandenius ežerus, įspūdingas spalvoto smiltainio uolas ir šimtus visokiausių gyvūnų. Ši didžiausia pasaulyje smėlio sala, dabar vadinama Freizerio vardu, tokia išskirtinė, kad 1992 metais pateko į Pasaulio paveldo sąrašą. *

Gimusi iš kalnų

Freizerio salos ilgis 120 kilometrų, plotis iki 25, o plotas — 160000 hektarų. Smėlio kalvos virš jūros lygio iškilusios apie 240 metrų, taigi iš visų tokios rūšies salų pasaulyje šita pati aukščiausia. Kaip ji atsirado?

Tyrinėjimai rodo, kad ta milžiniška smėlio masė „atkeliavo“ iš Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio, nusidriekusio žemyne palei visą rytinę Australijos pakrantę. Smarkūs lietūs po truputėlį ardė kalnus. Taip uolienų dalelės atsidurdavo upėse, o iš ten patekdavo į vandenyną, kurio srovės smulkindavo jas į smėlį, iš lėto nešdamos dugnu šiaurės link. Susidūrusios su rifais ir iškyšuliais, smiltys kaupėsi, ir palaipsniui atsirado sala.

Ramusis vandenynas smėlį į jos paplūdimius tebeneša iki šiol, o vėjas pusto į salos gilumą, formuodamas kopas. Šios slenka maždaug po vieną metrą per metus, palaidodamos viską, kas pasimaišo kelyje.

Gėlavandeniai ežerai bei unikalūs miškai

Stebėtina, kad smėlio kopose yra keturiasdešimt gėlavandenių ežerų. Kai kurie jų ypatingi — telkšo didelėse daubose aukštų kopų viršūnėse. Kodėl tas vanduo nesusigeria į smėlį? Jį sulaiko savotiška biologinė izoliacija — iš dalies sutrešusių lapų, žievės ir šakų sluoksnis.

Kitokios kilmės ežerai susidarė vietose, kur smėlis įdubęs giliau už gruntinio vandens lygį. Šitokie telkiniai, vadinami gruntinio vandens „langais“, atrodo ypač skaidrūs, nes smėlio išfiltruoti.

Salos ežerus kasmet papildo 1500 milimetrų kritulių. O kas atlieka nuo ežerų ir  nesusigeria į smėlį, virsta upeliais, tekančiais į jūrą. Vienas toks „girdo“ Ramųjį vandenyną 5 milijonais litrų per valandą.

Kadangi Freizerio sala tokia vandeninga, žalumos joje irgi netrūksta. Drėgnieji miškai smėlyje paprastai neauga, nes šitokia dirva jiems per skurdi. Tačiau Freizerio sala — viena iš nedaugelio išimčių. Čia klesti vešlūs miškai, ir jie išliko, nors buvo kertami daugiau nei šimtmetį. Tenykščiai eukaliptai, agatmedžiai turėjo didelę paklausą. Vienas miškininkas 1929 metais sakė: „Keliautoją pasitinka didžiulių 45 metrų aukščio medžių tankumynas [...] Šių galiūnų kamienai — nuo dviejų iki trijų metrų storio.“ Kitus medžius, pavyzdžiui, Syncarpia hillii ir Syncarpia glomulifera, kurie labai atsparūs ugniai ir vabzdžiams medgraužiams, masiškai gabeno Sueco kanalo statyboms. Galų gale Freizerio salos miškus paliko ramybėje.

Rojus mena tragediją

Salos pavadinimo kilmė liūdna. 1836-aisiais čia išsilaipino sudužusio brigo Stirling Castle kapitonas Džeimsas Freizeris su žmona Eliza. Moteris vėliau buvo išgelbėta, bet kapitoną čiabuviai nužudė. Šiai tragedijai pažymėti Didžioji Smėlio sala pervadinta Freizerio vardu.

Čiabuviai nelaimių irgi neišvengė. Kažkada saloje gyveno iki 2000 aborigenų. Sakoma, kad jie buvę tvirto sudėjimo, stiprūs. Savo namus vadindavę K’gari, o tai reiškia „rojus“. Aborigenai apie šios salos sukūrimą turėjo legendą, pasak kurios, gražesnės vietos nėra visame pasaulyje. Deja, jų gretas smarkiai išretino europietiškos ligos. O didumą išlikusiųjų XX amžiaus pradžioje perkėlė į gyvenvietes žemyne.

Jaukus prieglobstis

Dabar saloje šeimininkauja gyvūnai. Vieni žinomiausių — Australijos laukiniai šunys, vadinami dingais. Freizerio salos dingai, lyginant su jų gentainiais rytinėje Australijoje, — tikri grynakraujai, nes niekad nesusitinka su naminiais šunimis. Šiaip dingai į naminius šunis labai panašūs, bet tik išoriškai, tad stebėti juos reikia atsargiai ir iš pagarbaus atstumo.

Saloje užfiksuota apie 300 paukščių rūšių. Virš paplūdimių sklando pesliai ir baltapilviai jūriniai ereliai, apie ežerus lakioja mėlynspalviai tulžiai. Iš migruojančių paukščių pailsėti stabteli mongoliniai kirlikai, kurie peri Sibire, o žiemoti traukia į pietus. Tam tikru metų laiku salą aplanko ir apie 30000 pilkagalvių skraidančiųjų lapių. Šitie kranklio dydžio šikšnosparniai čia maitinasi eukaliptų žiedų nektaru.

Vandenyne prie Freizerio salos irgi nenuobodu. Pavyzdžiui, pro ją nuo Antarkties iki Didžiojo Barjerinio rifo poruotis ir jauniklių susilaukti plaukia kuprotieji banginiai. O grįždami šie masyvūs žinduoliai demonstruoja įspūdingus triukus: iššoka iš vandens ir krenta atgal, ištėkšdami didelius iš tolo matomus purslų debesis — argi ne puikus saliutas tokios gražios salos garbei!

[Išnaša]

[Žemėlapiai 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

RAMUSIS VANDENYNAS

Freizerio sala

 [Iliustracijos 15 puslapyje]

Dešinėje, iš viršaus į apačią:

Kurnungo upelio žiotys

Freizerio saloje yra keturiasdešimt gėlavandenių ežerų

Retas reiškinys — drėgnieji miškai, augantys smėlyje

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: Courtesy of Tourism Queensland

 [Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Dingas ir koala

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of Tourism Queensland

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Šimto dvidešimties kilometrų Freizerio salos paplūdimys — vienas ilgiausių pasaulyje

[Iliustracija 17 puslapyje]

Baltapilvis jūrinis erelis

[Iliustracija 17 puslapyje]

Besijuokiantys kokabai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Pelikanai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kuprotasis banginis išdykauja pakeliui į Antarktį

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 17 puslapyje]

Erelis: ©GBRMPA; visos kitos nuotraukos, išskyrus pelikanus: Courtesy of Tourism Queensland