Biblijos požiūris

Ar teisinga manyti, kad Jėzus mirė ant kryžiaus?

KRYŽIUS — vienas žinomiausių religinių simbolių. Milijonai žmonių jį garbina kaip šventenybę, ant kurios buvo prikaltas Jėzus. Romos katalikybės žinovas, archeologas Adolfas Napoleonas Didronas, teigė: „Kryžius garbinamas beveik, o gal net lygiai tiek pat, kiek Kristus; šitam šventam medžiui teikiama garbė, ne ką mažesnė negu pačiam Dievui.“

Vieni sako, kad prie kryžiaus melsdamiesi jaučiasi arčiau Dievo. Kitiems kryžius — nelyginant koks amuletas, saugantis nuo nelaimių. Bet ar krikščionys turėtų jį garbinti? Ar teisinga manyti, kad Jėzus mirė ant kryžiaus? Ko šiuo klausimu moko Biblija?

Ką kryžius simbolizuoja?

Daugybę metų prieš krikščionybę senovės Babilone kryžius buvo vaisingumo dievo Tamūzo garbinimo simbolis. Vėliau kryžių atsirado Egipte, Indijoje, Sirijoje bei Kinijoje. Dar po kelių šimtmečių Tamūzo garbinimo ritualais tyrą Jehovos garbinimą suteršė izraelitai. Biblijoje tai pavadinta bjauryste (Ezechielio 8:13, 14).

Evangelijose Matas, Morkus, Lukas bei Jonas, pasakodami apie Jėzaus nužudymą, vartojo graikų kalbos žodį staurós (Mato 27:40; Morkaus 15:30; Luko 23:26). Jis reiškia stačią kuolą, arba stulpą. Dž. D. Parsonsas knygoje The Non-Christian Cross (Nekrikščioniškas kryžius) aiškina: „Naujajame Testamente, kuris buvo parašytas graikų kalba, nėra nė vieno sakinio, kuriame bent netiesiogiai būtų užsiminta, kad Jėzus buvo prikaltas ant kažko kito, o ne ant paprasto stulpo; juo labiau nerasime jokio įrodymo,  kuris patvirtintų, jog tai buvo ne vienas medis, bet du sukalti kryžmai.“

Kaip užrašyta Apaštalų darbų 5:30, apaštalas Petras savo kalboje pavartojo žodžio staurós sinonimą xýlon. Šitas žodis irgi reiškia ne stiebą su skersiniu, tai yra kryžių, bet tiesiog medinį stulpą arba medį. Kai kurie tariamieji krikščionys idėją, kad Jėzus mirė ant kryžiaus, ėmė skleisti tik praėjus maždaug 300 metų po jo mirties. Tačiau toks požiūris rėmėsi tradicija ir klaidingu žodžio staurós aiškinimu. Pažymėtina, kad kai kurie senovės paveikslai liudija, jog romėnų laikais egzekucijos buvo vykdomos ant medinio stulpo arba medžio.

„Saugokitės stabų!“

Tikriesiems krikščionims labiausiai turėtų rūpėti, ar dera garbinti daiktą, ant kurio Jėzus buvo nužudytas, kad ir kas tai būtų: kančių stulpas, kryžius, strėlė, ietis ar peilis.

Tarkim, kažkas nužudė ką nors iš jūsų artimųjų, o žmogžudystės daiktinis įrodymas — ginklas — pateko į teismo rankas. Ar bandytumėte šį ginklą įsigyti, fotografuoti, daryti daugybę nuotraukų ir jas platinti? Gal pasigamintumėte ginklo įvairaus dydžio kopijų ar netgi nešiotumėte jas kaip papuošalą? O gal sumanytumėte pasipelnyti ir pardavinėtumėte tas kopijas draugams bei giminaičiams, kad jas garbintų? Tikriausiai manote, kad ši mintis tiesiog absurdiška. Tačiau su kryžiumi būtent taip ir elgiamasi!

Be to, kryžiaus garbinimas niekuo nesiskiria nuo garbinimo paveikslų arba drožinių — to, ką Biblija smerkia (Išėjimo 20:2-5; Pakartoto Įstatymo 4:25, 26). Apaštalas Jonas aiškiai perteikė tikrosios krikščionybės mokymus, kai perspėjo bendratikius tokiais žodžiais: „Saugokitės stabų!“ (1 Jono 5:21, Brb). Jėzaus sekėjai paisė šio perspėjimo net tuomet, kai už tai grėsė mirtis romėnų arenoje.

Tačiau pirmojo amžiaus krikščionys pasiaukojamą Kristaus mirtį labai vertino. Taip pat yra ir šiandien: tikrieji krikščionys mini Jėzaus mirtį, per kurią netobuliems žmonėms Dievas teikia išgelbėjimą, bet paties kančių stulpo negarbina (Mato 20:28). Per šią aukščiausią Dievo meilės išraišką visi mylintys tiesą bus dosniai laiminami ir net galės gyventi amžinai (Jono 17:3; Apreiškimo 21:3, 4).

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kai kurie senovės paveikslai liudija, jog romėnų laikais egzekucijos būdavo vykdomos ant medinio stulpo

[Šaltinio nuoroda]

Rare Books Division, The New York Public Library, Astor, Lenox and Tilden Foundations