Kiek iš tikrųjų galime gyventi?

„Teatjaunėja jo kūnas, tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!“ (JOBO 33:25)

DEŠIMT ar dvidešimt metų nugyvenęs šuo, ko gero, jau būna „nuveikęs“ viską, kas šunims įprasta: turėjęs jauniklių, gainiojęs kates, užkasinėjęs kaulus, gynęs šeimininką. Tačiau kai miršta septyniasdešimtmetis ar aštuoniasdešimtmetis žmogus, jis greičiausiai tebūna realizavęs vos dalelę savo sumanymų. Jeigu sportavo, laimėjimų turbūt pasiekė tik kokioje vienoje ar dviejose sporto šakose. Jei mėgo muziką, puikiai įvaldė gal vieną kitą instrumentą. O jeigu jam patiko bendrauti su žmonėmis jų gimtąja kalba, laisvai kalbėti veikiausiai išmoko pora ar trimis. Žinoma, jis būtų nuveikęs kur kas daugiau: dar užmezgęs pažinčių, išbandęs ką nors nauja, labiau suartėjęs su Dievu, — jei tik būtų ilgiau gyvenęs.

Tad tikriausiai svarstote: „Kodėl Dievas sukūrė žmogų su protu, gebančiu tiek daug patirti ir džiaugtis gyvenimu, o davė visam tam per mažai laiko?“ Tai, kad mūsų amžius toks trumpas, atrodo, visai nesiderina su taip akivaizdžiai gamtoje matoma Kūrėjo ranka. Arba gal susimąstote: „Kodėl Dievas apdovanojo žmogų puikiomis savybėmis — teisingumu, atjauta, bet kartu leido palinkti į blogį?“

Pagalvokite: jeigu matote prabangų automobilį įlenktomis durelėmis, ar manote, kad taip ir buvo pagamintas? Žinoma, ne! Jūs nė neabejojate, kad iš pradžių toks nebuvo. Greičiausiai jį kažkas apgadino vėliau. Panašią išvadą padarome ir mąstydami, kaip nuostabiai esame sukurti, — mūsų gyvenimas tikrai turėjo būti kitoks. Trumpas amžius bei polinkis daryti bloga yra lyg tas įlenkimas mašinoje. Atrodo, kažkas gerokai apgadino mūsų paveldą — tobulą žmogaus gyvybę. Kas tai padarė? Kaltininką aiškiai nurodo Biblija.

Jeigu žmogus buvo sukurtas gyventi amžinai, kas gi atėmė šią galimybę? Kaltas ne kas kitas, o pirmasis mūsų protėvis, iš kurio kilo visa žmonija. Bet koks kitas asmuo būtų pakenkęs tik savo paties palikuonių genams. Tokias mintis patvirtina ir Dievo Žodis, Biblija: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones“  (Romiečiams 5:12). Taigi Šventasis Raštas dėl mūsų prarasto paveldo kaltina Adomą. O koks iš tikrųjų turėjo būti žmogaus gyvenimas?

Pradinis Dievo sumanymas

Sakydama, kad mirtis „įėjo į pasaulį“, Biblija leidžia suprasti, jog žmogus nebuvo sukurtas mirti. Senstame ir mirštame dėl to, kad pirmasis žmogus sukilo prieš Dievą. O štai gyvūnams amžinai gyventi skirta nebuvo (Pradžios 3:21; 4:4; 9:3, 4).

Žmonės buvo sukurti kitokie nei gyvūnai. Mes esame aukštesnė gyvybės forma už juos, kaip kad angelai — už mus (Hebrajams 2:7). Žmogus, kitaip nei gyvūnai, sukurtas panašus į Dievą (Pradžios 1:27). Be to, Adomas Biblijoje vadinamas Dievo sūnumi: šito niekada nepasakyta apie jokį gyvį (Luko 3:38, Jr). Todėl galime pagrįstai tikėti, jog žmonija neturėjo senti bei mirti. Juk Dievas yra nemirtingas, vadinasi, ir savo vaikų nekūrė mirčiai (Habakuko 1:12; Romiečiams 8:20, 21).

Geriau suprasti, kiek gyventi iš pradžių Dievas skyrė žmogui, padeda istoriniai įrašai apie pirmąsias kartas. Seniau žmonės išgyvendavo šimtmečius, kol susendavo. Štai Adomas mirė būdamas 930-ies. Praėjo kelios kartos ir Nojaus sūnus Semas tesulaukė 600 metų, o Nojaus anūkas Arpachšadas — jau tik 438 (Pradžios 5:5; 11:10-13) *. Dar vėliau Abraomas mirė 175-erių (Pradžios 25:7). Atrodo, nuodėmės pasekmės darėsi vis skaudesnės, nes ilgainiui gyvenimas trumpėjo. Bet, kaip žinome, žmogui buvo numatytas amžinas gyvenimas. Tad kyla logiškas klausimas: „Ar Dievas neatsisakė šito savo sumanymo?“

Išvaduoti iš senatvės

Jehova Dievas buvo pasakęs, kad kiekvienas, jam nepaklusęs, už nuodėmę turės mokėti mirtimi. Taip Adomo palikuonys, atrodo, pateko į beviltišką padėtį (Pradžios 2:17). Vis dėlto įkvėptas Šventasis Raštas suteikė vilties, jog atsiras, kas išpirks iš senatvės vergijos. Jame rašoma: „Neleisk jam žengti į kapą, radau jam išpirką. Teatjaunėja jo kūnas, tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!“ (Jobo 33:24, 25; Izaijo 53:4, 12). Šiose eilutėse nušviečiama puiki perspektyva: žmonija bus išlaisvinta iš senatvės gniaužtų.

Kas pajėgus tai padaryti? Juk sumokėti teks tikrai daug — pinigais neįmanoma to įvertinti. Apie netobulus žmones Biblija sako: „Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį [...], kad [jis galėtų] amžinai gyventi“ (Psalmyno 49:7-9, Brb). Tačiau Jėzus Kristus buvo Dievo Sūnus ir gimdamas nepaveldėjo Adomo nuodėmės, todėl galėjo kaip išpirką atiduoti kai ką daug vertingesnio už pinigus — tobulo žmogaus gyvybę. Jėzus pats sakė, jog atėjo „gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. Kita proga paaiškino: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Mato 20:28; Jono 10:10).

Jėzus dažnai kalbėjo apie amžinojo gyvenimo viltį. Jo ištikimas sekėjas Petras pasakė: „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jono 6:68). Kas turima omenyje, kai Biblijoje rašoma apie amžinąjį gyvenimą?

 Gyvenimas be pabaigos

Jėzaus apaštalų laukė amžinasis gyvenimas danguje — jie kartu su juo valdys Karalystę (Luko 22:29; Jono 14:3). Tačiau Jėzus daug pasakojo ir apie tai, ką Dievas numatęs žemei (Mato 5:5; 6:10; Luko 23:43). Jėzaus Kristaus stebuklai bei mokymai tik patvirtino Dievo pažadus, nuo seno pasakytus per pranašą Izaiją: „Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Izaijo 25:8). Daugiau niekada žmogaus gyvenimas nebebus toks kaip dabar: vos mirksnis jaunystės ir ilga, sekinanti kelionė į mirtį.

Ištikimi žmonės pasiekę tobulumą Dievo naujajame pasaulyje džiaugsis gyvenimu be senatvės. Biblijoje pažadama: „Pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Romiečiams 8:21). Tik įsivaizduokite! Žmonės įgaus vis daugiau išminties ir patyrimo. O jaunystės energija neišblės net amžiams bėgant. Ar sulauksite šito laiko?

Kiek gyvensite jūs?

Pasak Jėzaus, po Dievo teismo dienos žemėje liks palyginti nedaug žmonių (Mato 24:21, 22). Jėzus aiškino: „Erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mato 7:13, 14).

Kad galėtumėte džiaugtis amžinybe, turite siekti Dievo palankumo. Iš pradžių būtina pažinti Dievą. Jėzus paaiškino: „O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą“ (Jono 17:3). Tiesa, tam reikia nemažų pastangų, bet stengtis verta. Juk mes nemažai darbuojamės dėl kasdienio duonos kąsnio. Dievo pažinimą sulygindamas su maistu Jėzus ragino: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jono 6:27). Argi dėl tokio gyvenimo nederėtų įtempti jėgas? (Mato 16:26)

Jėzus pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Tad jūsų ateitis priklauso nuo to, kaip atsiliepsite į Dievo meilę.

[Išnaša]

[Anotacija 7 puslapyje]

Per 80 gyvenimo metų žmogus realizuoja tik dalelę savo sumanymų

[Anotacija 8 puslapyje]

Žmonės Kūrėjo valia yra aukštesnė gyvybės forma nei gyvūnai

[Iliustracija 7 puslapyje]

Ar automobilis toks ir buvo pagamintas?

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Dievo Žodyje rašoma, kad žmonės sugrįš „į savo jaunystės dienas“