Kodėl mes senstame?

„Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta“ (JOBO 14:1, Brb).

TURBŪT manote, jog visa, kas gyva, anksčiau ar vėliau neišvengiamai turi sunykti. Juk jeigu ilgainiui sugenda mašinos bei siurbliai, naudojami kasdien, galima susidaryti nuomonę, jog panašiai „iš rikiuotės išeina“ ir gyvos būtybės. Tačiau taip nėra. Zoologijos profesorius Stivenas Ostadas aiškina: „Mašinos ir gyvi organizmai labai skiriasi. Išskirtiniausia pastarųjų ypatybė — gebėjimas atsinaujinti.“

Tikrai nuostabu, kaip gyja žaizdos, bet dar didesnę nuostabą kelia tai, kaip žmogaus kūnas atsinaujina kasdien. Štai, pavyzdžiui, kaulai. „Atrodytų, be gyvybės kaulai iš tikrųjų yra gyvi, nepaliaujamai save ardantys ir atkuriantys, — aiškinama žurnale Scientific American. — Tokiu būdu visi griaučiai atsinaujina kas 10 metų.“ Kitos organizmo dalys — dar dažniau. Kai kurios kepenų, odos, žarnyno ląstelės pakeičiamos beveik kasdien. Kas sekundę organizme pasigamina apie 25 milijonus naujų ląstelių. Jeigu to nevyktų ir visa nebūtų nuolat taisoma ar atnaujinama, susentume dar vaikai būdami.

Tas faktas, kad mūsų organizmas nesusidėvi, biologus apstulbino net labiau, kai jie pradėjo tyrinėti ląstelių molekules. Senoms ląstelėms keičiantis naujomis, kiekviena jų  turi turėti ir DNR kopiją — šioje molekulėje surašyta didžioji dalis genetinės informacijos, reikalingos organizmui atkurti. Pagalvokite, kiek kartų DNR sintezė vyko ne tik per visą jūsų gyvenimą, bet nuo pat žmonijos pradžios. Kad geriau suprastume, kodėl šis procesas kelia tokią nuostabą, įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei kopijuotume kokį dokumentą ir kaskart kitai kopijai naudotume darytąją prieš tai. Ilgainiui kopijų kokybė suprastėtų ir galiausiai dokumento nesuskaitytume. Laimei, ląstelėms nuolat dalijantis DNR kokybė neblogėja. Kaip tai įmanoma? Pasirodo, ląstelės geba įvairiais būdais ištaisyti klaidas, atsiradusias DNR dauginantis. Kitaip žmonija seniai būtų tapusi dulkių krūva!

Kadangi visas organizmas — nuo stambių organų iki smulkių molekulių — nuolat regeneruoja arba yra „sutaisomas“, sakyti, jog senstame dėl susidėvėjimo, būtų ne visai teisinga. Mūsų organai, kiekvienas vis kitaip ir skirtingu tempu, atsinaujina ar atsikuria dešimtmečiais. Tačiau kodėl nei iš šio, nei iš to visi beveik vienu metu liaujasi tai darę?

Ar senėjimas užprogramuotas?

Kodėl naminė katė gyvena dvidešimt metų, o panašaus dydžio oposumas * — vos trejus? Kodėl šikšnosparnio amžius du trys dešimtmečiai, bet pelės — tiktai treji metai? Kodėl dramblinis vėžlys sulaukia pusantro šimto metų, o dramblys — tik septyniasdešimties? Akivaizdu, kad tokį skirtumą lemia ne vien mityba, kūno svoris, smegenų dydis ar gyvenimo tempas. Leidinyje Encyclopædia  Britannica rašoma: „Informaciją apie kiekvienos rūšies gyvio amžių saugo genetinis kodas, ir jame nubrėžtos ribos neperžengti.“ Taip, genuose užkoduota maksimali gyvenimo trukmė. Tačiau kodėl, priartėjus nustatytam laikui, liaujasi funkcionuoti visas organizmas?

Molekulinės biologijos specialistas dr. Džonas Medina rašė: „Atrodo, tam tikru momentu ląsteles pasiekia mįslingi signalai, reikalaujantys nustoti veikti.“ Dar jis pridūrė: „Yra genų, liepiančių ląstelėms, o iš tikrųjų visam organizmui, senti ir mirti.“

Mūsų kūną galima palyginti su įmone, sėkmingai dirbančia jau ne vieną dešimtmetį. Staiga vadovaujantys darbuotojai kažkodėl nebepriima ir neapmoko naujų specialistų, nesirūpina, kad būtų taisoma ir perkama įranga, prižiūrimi ir remontuojami pastatai. Pamažu įmonė pradeda žlugti. Bet kodėl visi tie vadovai taip elgiasi? Šis klausimas panašus į tą, kuris ramybės neduoda senėjimu besidomintiems biologams. Knygoje The Clock of Ages rašoma: „Tyrinėjant senėjimo procesus, bene didžiausia mįslė — kodėl ląstelės liaujasi dalytis ir pradeda mirti.“

Ar galime apsisaugoti nuo senatvės?

Senėjimas pavadintas „sudėtingiausia biologine problema“. Nors ieškoti atsakymų tyrinėtojai pradėjo senokai, vis dar nepavyksta nustatyti to priežasčių, o ką tada kalbėti apie jų pašalinimą. Žurnalas Scientific American 2004-aisiais išspausdino pranešimą, parengtą 51 mokslininko. Jame rašoma: „Joks rinkoje pasirodęs produktas senėjimo nesulėtino ir nesustabdė, taip pat žmogaus neatjaunino.“ Žinoma, racionali mityba, mankšta gali pagerinti sveikatą bei sumažinti pavojų pirma laiko mirti nuo ligų, tačiau niekas neapsaugo nuo senatvės. Tokios išvados primena Jėzaus žodžius, užrašytus Biblijoje: „Kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!“ (Mato 6:27).

Apibendrindamas tyrinėtojų pastangas, dr. Medina rašo: „Pirmiausia — mums vis dar neaišku, kodėl senstame. [...] Prabėgo dešimtmečiai, kai paskelbėme karą vėžiui, bet įveikti ligos iki šiol nepasisekė. O senėjimo procesas, be abejo, kur kas sudėtingesnis už veiksnius, sukeliančius vėžį.“

Svarbi išvada

Studijuodami gyvus organizmus, bandydami išsiaiškinti, kodėl jie sensta, mokslininkai vis dėlto nepraranda vilties prailginti gyvenimą. O kai kurie priėjo prie išvados, kuri ypač svarbi, jei norima suprasti senėjimo priežastis. Štai molekulinės biochemijos specialistas Maiklas Bihis rašo: „Per pastaruosius keturis dešimtmečius šiuolaikinė biochemija atskleidė iki šiol nežinomas ląstelės paslaptis. [...] Šių kruopščių pastangų tiriant ląstelę — tai yra tiriant gyvybę molekulių lygmenyje — rezultatas aiškiai ir įtikinamai liudija apie kūrėją.“ Tikrai, visa, kas gyva, sukurta išmintingai. Žinoma, Maiklas Bihis ne pirmas padarė tokią išvadą. Galvodamas apie žmogaus kūną vienas psalmininkas kadaise parašė: „Taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas“ (Psalmyno 139:14, Brb).

Tad jei viskas yra sukurta, kyla klausimas: argi visa ko Kūrėjas Dievas skyrė žmogui gyventi maždaug tiek pat, kiek ir daugeliui gyvūnų? O gal jis nori, kad gyventume ilgiau?

[Išnaša]

[Anotacija 6 puslapyje]

‘Esame nuostabiai sukurti’

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Ar organizmas sensta dėl to, kad susidėvi?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 6 puslapyje]

DNR: nuotrauka: www.comstock.com