Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Šilkas — „pluoštų karalius“

Šilkas — „pluoštų karalius“

Šilkas — „pluoštų karalius“

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO JAPONIJOJE

VIENI gražiausių drabužių pasaulyje, įskaitant japonų kimono, indų sarį ir korėjiečių hanbok, turi kai ką bendra: dažniausiai siuvami iš šilko — žvilgančio audinio, vadinamo pluoštų karaliumi. Šilku žavėjosi ir tebesižavi visas pasaulis, pradedant karališkųjų šeimų nariais senovėje ir baigiant mūsų laikų paprastais žmonėmis. Bet įsigyti jo ne visada buvo lengva.

Senovėje šilkininkyste vertėsi tiktai Kinijoje. Už tos šalies ribų šilko gamybos paslapčių niekas nežinojo. Jas kam nors atskleidęs galėjo būti nubaustas mirtimi kaip išdavikas. Todėl nenuostabu, kad esant tokiam monopoliui šilkas buvo nepaprastai brangus. Pavyzdžiui, Romos imperijoje jis savo verte prilygo auksui.

Ilgainiui šilko eksportą iš Kinijos pradėjo kontroliuoti Persija. Tačiau kainos dėl to nesumažėjo, o pastangos kaip nors apeiti Persijos pirklius buvo bergždžios. Tuomet Bizantijos imperatorius Justinianas kai ką sumanė. Apie 550 metus jis su slapta misija į Kiniją pasiuntė du vienuolius. Po dvejų metų šie grįžo su taip laukiamais šilkaverpių kiaušinėliais, kuriuos parsigabeno paslėptus bambukų lazdų ertmėse. Šilko paslaptis išaiškėjo ir monopolio laikai baigėsi.

Šilko paslaptys

Šilką gamina šilkaverpio vikšrai. Jų yra šimtai rūšių, tačiau geriausios kokybės pluoštas — tikrojo šilkaverpio, moksliškai vadinamo Bombyx mori. Šilko audiniui pagaminti vikšrų reikia labai daug, todėl imta juos veisti. Štai Šoiči Kavaharados šeima, gyvenanti Gummos prefektūroje (Japonija), yra viena iš maždaug 2000 šeimų, toje šalyje vis dar užsiimančių šilkininkyste. Prie šilkaverpių darbo tikrai daug. Šitam verslui puikiai pritaikytas Kavaharados dviaukštis namas stovi ant kalvos šlaito, nuo kurio atsiveria vaizdas į šilkmedžių giraitę (1).

Šilkaverpio patelė sudeda iki 500 smeigtuko galvutės dydžio kiaušinėlių (2). Maždaug po dvidešimties dienų iš jų išsirita vikšreliai. Jie tikri besočiai, todėl dieną naktį be perstojo šlamščia. Ir ne bet ką — vien tik šilkmedžio lapus (3, 4). Vos per aštuoniolika dienų šilkaverpių vikšras padidėja septyniasdešimt kartų ir keturis sykius pakeičia odą.

Ponas Kavaharada savo ūkyje augina apie 120000 šilkaverpių vikšrų. Jiems įnikus puotauti, sklinda garsai, kurie primena į medžių lapus barbenantį stiprų lietų. Kol vikšras subręsta, jo svoris, lyginant su tik ką išsiritusio, padidėja 10000 kartų. Dabar jis jau pasirengęs sukti kokoną.

Tylieji verpėjai

Subrendęs vikšras tampa beveik permatomas. Tai rodo, kad jam artėja laikas imtis darbo. Pradėję nerimauti ir ieškoti, kur susisukus kokoną, vikšrai dedami į specialias dėžes, padalytas į mažus kvadratinius skyrelius. Čia jie išleidžia savo gražias, baltas šilko gijas (5) ir jomis apsivynioja.

Tada ponui Kavaharadai ateina didžiausias darbymetis, nes visi jo augintiniai kokonus ima sukti beveik vienu metu. Antrajame namo aukšte, vėsioje vėdinamoje patalpoje eilėmis kabo daugybė dėžių (6).

Tuo laikotarpiu šilkaverpių vikšro organizme vyksta nepaprasti pokyčiai. Suvirškinti šilkmedžio lapai virsta fibroinu, tam tikros rūšies baltymu, kuris kaupiasi dviejose liaukose, einančiose per visą kūnelio ilgį. Per jas stumiamas fibroinas pasidengia klijinga medžiaga sericinu. Prieš išsiskirdamos iš organo, esančio vikšro burnoje, dvi fibroino gijos sulimpa į vieną. Ore šis skystas šilkas sukietėja ir įgauna siūlelio pavidalą.

Pradėjęs leisti šilko giją, vikšras nesustoja, kol nebaigia darbo. Vis sukiodamas galvą, jis per minutę suvynioja 30—40 centimetrų siūlo. Viename straipsnyje rašoma, jog, kol vikšras susisuka į kokoną, jam tenka padaryti kokį 150000 tokių judesių. Per dvi paras jis pagamina iki pusantro kilometro siūlo. Tai maždaug keturis kartus daugiau nei dangoraižio aukštis.

120000 kokonų, kuriuos paskui išgabena tolesniam apdorojimui, ponas Kavaharada turi surinkti vos per savaitę. Vienam kimono reikia maždaug 9000 kokonų, kaklaraiščiui — 140, o kaklaskarei — daugiau nei 100.

Kaip šilko siūlas tampa audiniu

Kokono siūlas išvyniojamas ant lankčio; tai vadinama lenkimu. Kaip žmonės suprato, kad siūlą galima išvynioti? Apie tai pasakoja daugybė mitų bei legendų. Viena byloja, kad į kinų imperatorės Si Ling Ši puodelį su arbata nuo šilkmedžio įkrito kokonas. Traukdama jį iš puoduko imperatorė pamatė, kad kokonas turi švelnutį šilko siūlą. Šiais laikais lenkimo procesas automatizuotas.

Kad kokonas turėtų prekinę vertę, jame tūnančią lėliukę būtina nužudyti, kol ji dar netapo drugeliu. Paprastai tam žiauriam darbui naudojamas karštis. Turinčius defektų kokonus reikia pašalinti, o visus kitus pirmiausiai apdoroti karštu vandeniu arba garais, kad atsilaisvintų gijos. Tada jas už galo pačiumpa besisukantys šepečiai (7). Atsižvelgiant į norimą siūlo storį, giją galima vyti iš dviejų ar daugiau kokonų. Gijos džiovinamos ant lankčio. Toks žaliavinis šilkas dar kartą pervejamas ant didesnio lankčio, kur formuojamos norimo ilgio ir svorio sruogos (8, 9).

Galbūt manote, kad šilkas visada toks glotnus, jog taip ir maga juo palytėti skruostą. Nuo ko priklauso šilkinio audinio faktūra? Pirma, nuo fibroiną dengiančio sericino. Šilkas, nuo kurio sericinas nepašalintas, būna šiurkštus ir sunkiai dažomas. Pavyzdžiui, šifonas — nelygus, nes jame palikta šiek tiek sericino.

Antra, įtakos turi siūlų sukrumas. Japonų habutai yra minkštas ir glotnus. Tai audinys iš mažai suktų arba visai nesuktų siūlų. Krepas, atvirkščiai, gruoblėtas, arba smulkiai raukšlėtu paviršiumi. Audžiamas iš kietai suktų siūlų.

Kitas svarbus procesas — dažymas. Šilką dažyti nesunku. Dėl savitos fibroino sandaros dažai prasiskverbia giliai į skaidulas, o tai garantuoja gerą, patvarią spalvą. Be to, kitaip nei sintetiniai pluoštai, šilkas turi teigiamų ir neigiamų jonų, todėl jį gerai nukanda bet kokie dažai. Dažyti galima prieš audžiant (10) arba pačią medžiagą. Dažant garsiuoju yuzen metodu, nuostabūs kimono motyvai ant audinio piešiami ranka.

Nors daugiausiai šilko pagamina Kinija ir Indija, garsiausi pasaulyje audinių pavyzdžių kūrėjai yra Prancūzijos bei Italijos modeliuotojai. Šiandieną, savaime suprantama, drabužiai siuvami ir iš įvairiausių nebrangių dirbtinio pluošto medžiagų, pavyzdžiui, viskozės, nailono. Tačiau nė viena iš jų šilkui neprilygsta. „Pagaminti šilką sintezės būdu kol kas nesugebame, net panaudodami naujausius mokslo pasiekimus, — sako Šilko muziejaus Jokohamoje (Japonija) direktorius. — Žinome viską nuo molekulės formulės iki struktūros, tačiau padaryti pluošto, kuris turėtų visas natūralaus šilko savybes, nepavyksta. Būtent tai aš ir vadinu šilko paslaptimi.“

[Rėmelis/iliustracija 26 puslapyje]

KUO šilkas YPATINGAS

Tvirtas. Šilko siūlas stiprumu prilygsta tokio pat skersmens plieno vielai.

Žvilgantis. Dėl daugiasluoksnės prizmiškos struktūros fibroinas gerai sklaido šviesą, todėl šilkas žvilga tarsi perlai.

Nedirgina odos. Šilką sudarančios amino rūgštys neerzina odos. Manoma, jog šis audinys netgi padeda išvengti kai kurių odos ligų. Šilko milteliai naudojami ir kosmetikoje.

Sugeria drėgmę. Dėl pluošto akytumo ir jame esančių amino rūgščių audinys gerai sugeria prakaitą ir leidžia odai kvėpuoti, todėl karštą dieną šilkinis drabužis maloniai vėsina.

Atsparus karščiui. Mažai degus, o degdamas neišskiria nuodingų medžiagų.

Apsaugo odą. Sugeria ultravioletinius spindulius ir taip apsaugo odą.

Nesielektrina. Kadangi šilkas turi teigiamų ir neigiamų jonų bei sugeria drėgmę, jame, skirtingai nei kituose audiniuose, statinės elektros prisikaupia nedaug.

KAIP šilką PRIŽIŪRĖTI

Skalbimas. Šilkiniams drabužiams geriausiai tinka sausasis valymas. Jeigu skalbiate namuose, naudokite neutralias priemones. Skalbkite šiltame (maždaug 30 laipsnių Celsijaus) vandenyje. Netrinkite ir negręžkite. Leiskite išdžiūti pačiam.

Lyginimas. Lyginkite per skudurėlį ta kryptimi, kuria suaustos gijos, maždaug iki 130 laipsnių Celsijaus įkaitinta laidyne. Garinkite labai nedaug arba lyginkite visai negarindami.

Dėmių šalinimas. Jeigu reikia skubiai išvalyti dėmę, dėkite šilką gerąja puse ant kito sauso audinio. Per blogąją patapšnokite (tik netrinkite) drėgnu skudurėliu. Paskui drabužį reikės išvalyti sausuoju būdu.

Laikymas. Venkite drėgmės ir šviesos. Saugokite nuo kandžių. Kabinkite ant paminkštintos pakabos arba kuo mažiau sulankstytą dėkite ant lygaus paviršiaus.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Šilko kokonai

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 26 puslapyje]

7—9 nuotraukos: Matsuida Machi, Annaka City, Gumma Prefecture, Japan; 10 ir marginio fragmentas: Kiryu City, Gumma Prefecture, Japan