Žinią išgirsti turi kiekvienas

KOL nebuvo išrastas telegrafas, dažnai naujienos tolimus kampelius pasiekdavo negreit ir, norint jas perduoti, reikėdavo gerokai paplušėti: viskas priklausė nuo keliavimo būdo bei paties kelio. Pažiūrėkime, kokius sunkumus teko įveikti inkams, kurių imperija užėmė dalį Pietų Amerikos.

Pačioje šlovės viršūnėje, XV amžiaus pabaigoje—XVI pradžioje, Inkų imperijai priklausė dalis šiandieninės Argentinos, Bolivijos, Čilės, Ekvadoro, Kolumbijos ir Peru. Sostinė Kuskas buvo įkurta Peru. Keliones sunkino aukštų kalnų virtinės, tankios džiunglės, milžiniški atstumai. Maža to, inkai neturėjo nešulinių gyvulių, išskyrus lamas, jokio ratinio transporto, rašto. Tad kaip jie palaikė ryšį tokioje didžiulėje, įvairialypėje šalyje?

Pirmiausia, valstybine padarė savąją kečujų kalbą. Be to, visą kraštą išraižė keliais keleliais. Pagrindinis, arba karališkasis, nusitęsė net daugiau kaip 5000 kilometrų per Andus, o kitas — lygiagrečiai kokius 4000 palei Ramiojo vandenyno pakrantę. Šiuos du jungė šalutiniai keliai. Kalnų perėjose inkai išgrindė laiptuotų keliukų, pelkėse įtaisė pontoninių tiltų, o stačius upių šlaitus sujungė kabamaisiais. Vienas šitoks tiltas buvo 45 metrų ilgio, jo lynai — žmogaus liemens storio ir naudotasi juo 500 metų, iki 1880-ųjų.

Žinioms pernešti inkai parengė žygūnus, vadinamus časki. Šiems palei pagrindinius kelius buvo įrengtos trobelės per tris keturis kilometrus viena nuo kitos. Čia vieną bėgiką pakeisdavo kitas ir taip skuosdami etapais jie, kaip kalbama, perdien įveikdavo daugiau nei šimtą kilometrų. Šiaip žinias perduodavo iš lūpų į lūpas, tačiau statistinei informacijai apie valdžios reikalus pranešti inkai sugalvojo įdomų būdą — mazginį raštą kipu. Tai sudėtinga įvairiaspalvių virvučių sistema, padedanti atsiminti. Mazgeliai ant jų reikšdavo vienetus, dešimtis, šimtus. Tačiau inkus nukariavus ispanams, kipu retai kas naudojosi ir kodai pasimiršo.

‘Dailios kojos kalnuose’

Šiandien milijonams kečujų kalba šnekančių žmonių perduodama pati svarbiausia žinia — geroji naujiena apie Dievo Karalystę, kuri valdys visą pasaulį ir atneš taiką tiems, kas jai paklūsta (Danieliaus 2:44; Mato 24:14). Keliauti po inkų kadaise valdytą šalį ir šiandien nelengva, o kečujų kalba tebėra daugiausia šnekamoji. Bet Jehovos liudytojai, daugelis išmokę šią kalbą, džiugiai siūlo įvairius spaudinius bei jų įrašus keletu šiuolaikinių tarmių.

Šių evangelizuotojų darbas primena įkvėptus žodžius: „Kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną“ (Izaijo 52:7).