‘Šokinėsiu tartum elnias’

PAPASAKOJO FRANČESKAS ABATEMARKAS

„Kodėl Dievas leido, kad taip atsitiktų? Kodėl man?“ Kiek kartų to klausdavau! Niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad visą gyvenimą praleisiu invalido vežimėlyje nevaldydamas nei rankų, nei kojų.

MANO gyvenimas, prasidėjęs 1962 metais viename Bazilikatos srities miestelyje, Italijoje, vos nesibaigė tik išvydus pasaulį. Mama pagimdė sunkiai, todėl gydytojas man, naujagimiui, suleido vaistų. Šalutinis poveikis buvo toks stiprus, kad po trijų dienų bejėgį kūnelį ėmė tąsyti traukuliai, paralyžiavo rankas ir kojas, buvo pažeistos balso stygos.

Suaugęs dėl baisios savo negalios grimzdau į vis didesnę neviltį. Pasidariau irzlus, neretai aplinkinius tiesiog apšaukdavau. Atrodė, esu atskirtas nuo viso pasaulio. Gyvenimas neturėjo jokios prasmės. Buvau maždaug 25-erių, o jaučiausi visiškai sugniuždytas. Nesuprasdamas, kodėl Dievas man leidžia šitiek kentėti, priėjau, rodos, prie visai logiškos išvados, kad jo nėra.

Tai buvo man nauja

1987-ųjų pabaigoje, vieną rytą man besėdint prie namų invalido vežimėlyje, priėjo du tvarkingai apsirengę jaunuoliai. Pagalvojau, kad užsuko pas brolį, ir sunkiai tardamas žodžius paaiškinau, kad jo nėra namie. „Mes norėtume kalbėti su jumis“, — pasakė. Nustebau, nes maniau, jog bendrauti su manimi vargu ar kam įdomu.

„Ar tikite Dievą?“ — paklausė. „Būdamas toks? Kaip galiu tikėti?“, — šiurkščiai atkirtau. Šnekantis toliau supratau, kad tai Jehovos liudytojai. Jie pasiūlė knygą „Gyvybė — kaip ji atsirado? Evoliucionavo ar buvo sukurta?“ * Paėmiau nenoromis. Jaunuoliai pažadėjo apsilankyti kitą sykį, bet vyliausi, kad neateis.

Tačiau tiedu vaikinai atėjo ir pokalbį tęsėme. Prisimenu, perskaitė iš Biblijos, Izaijo 35:5, 6: „Tada akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys. Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.“ Žodžiai gražūs, bet kaip tai skiriasi nuo mano gyvenimo tikrovės. Negaliu nė atsistoti, juo labiau šokinėti kaip elnias. Studijuoti su liudytojais Bibliją vis dėlto sutikau, bet, kad šita knyga padės man dabar, tikrai netikėjau. O mintis, jog kada nors galėčiau būti sveikas, atrodė nereali.

Po kurio laiko jie pakvietė į sueigą Karalystės salėje. Biblinės kalbos turinio neprisimenu, bet niekada neužmiršiu man parodyto nuoširdumo ir meilės. Užuot žiūrėję į mane su gailesčiu, liudytojai elgėsi taip, kad pasijutau čia laukiamas. Tą sekmadienį supratau: mano vieta Karalystės  salėje, ir ėmiau lankyti sueigas.

Turiu įveikti didelę kliūtį

Dievo Žodžio studijos nuostabiai paveikė mano širdį. Pasijutau tarsi nudžiūvęs medis, kurio viduje vėl teka syvai. Prabudo teigiami jausmai, o maniau, kad jie visiškai užgesę. Gera suvokti, jog vėl esi gyvas! Apie įgytą nepaprastą viltį labai norėjau pasakoti kitiems (Mato 24:14). Tačiau kaip pradėti skelbti? Savo troškimą išsakiau karštoje maldoje prašydamas Jehovos parodyti, kokiu būdu tai galėčiau daryti.

Į mūsų bendruomenę 1991-ųjų rugsėjį buvo paskirtas vienas pionierius (visalaikis evangelizuotojas). Kartą jo namuose išsipasakojau, kad labai norėčiau skelbti. Normaliai kalbėti nepajėgiau, todėl svarstėme, gal būtų įmanoma rašomąja mašinėle rašyti laiškus. Tik kaip? Juk mano rankos paralyžiuotos. To brolio padedamas išbandžiau daug ką. Mėginau dantimis sukandęs pieštuką spaudyti juo klavišus, baksnoti juos judindamas galvą, ant jos užsidėjęs šalmą su pritvirtinta lazdele. Nieko neišėjo.

Šitaip beieškant išeities, kartą jis juokais pasakė: „Turi gi puikią nosį.“ Tuoj pat pabandžiau spausti ja klavišus ir man pavyko. Taigi rašyti jau galėjau. Tačiau kiek pastangų reikėdavo, kad nosimi ištaisyčiau rašybos klaidas! Greitai supratome, jog būtų daug lengviau, jeigu turėčiau kompiuterį. Bet iš kur gauti pinigų nusipirkti? Išlaukiau tinkamo momento ir apie tai pasikalbėjau su tėvais. Netrukus jau rašiau kompiuteriu.

Troškimas išsipildė

Pirmiausia laiškus siunčiau draugams ir giminaičiams, paskui savo bei aplinkinių miestelių gyventojams. Po kurio laiko jau susirašinėjau su žmonėmis iš visos Italijos. Sunku net apsakyti, kaip džiaugdavaus gavęs atsakymą. 1991-ųjų gruodį buvau patvirtintas nekrikštytu gerosios naujienos skelbėju. Be to, įsirašiau į teokratinės tarnybos mokyklą, kurios užsiėmimai liudytojų bendruomenėse vyksta kas savaitę. Gautą užduotį kruopščiai parengdavau kompiuteriu. Per sueigą kas nors iš draugų užlipdavo ant pakylos ir perskaitydavo tą tekstą.

Visada jaučiau dėkingumą Jehovai už man parodytą meilę ir nutariau, jog darydamas dvasinę pažangą sieksiu pasiaukoti jam ir krikštytis. Sukaupęs drąsą apie savo sprendimą pasakiau tėvams. Jų tai nepradžiugino, bet mano troškimas pranoko baimę. Padedamas Jehovos ir bendratikių 1992-ųjų rugpjūtį buvau pakrikštytas. Kaip džiaugiausi, kad krikštą stebėjo ir mano brolis su broliene!

Suprantu, jog turiu keistis

Geriau susipažinęs su Dievo Žodžio principais supratau, jog reikės keistis. Dėl negalios buvau pasidaręs savanaudis. Kad atsikratyčiau šios ydos, prireikė nemažai pastangų. Turėjau tapti nuolankesnis, įveikti nusivylimą, kad visuomet esu priklausomas nuo kitų.

Stengiausi mažiau savęs gailėti ir taip nebesigraužti dėl tokio bejėgiškumo. Kartais  į kokią nors situaciją net sugebėdavau pažvelgti su humoru. Sykį, skelbiant po namus, duris atidarė maža mergaitė. Vienas iš mano skelbimo partnerių pasiteiravo, ar namie tėveliai. Mažylė šūktelėjo: „Mama, atėjo du vyrai ir vienas ligonis.“ Išvydusi mane, moteris taip sutriko, kad nebežinojo, ką sakyti. Mano draugas pajuokavo: „Iš tikrųjų tai čia du sergantys vyrai ir vienas sveikas.“ Visi nusišypsojome, paskui maloniai pasikalbėjome.

Noriu tarnauti daugiau

Po krikšto devynis mėnesius tarnavau pagalbiniu pionieriumi — kas mėnesį skelbiau po 60 valandų. Tačiau norėjau darbuotis daugiau. Netrukus ėmiausi reguliariojo pionieriaus tarnybos, taigi skelbimui skirdavau dar daugiau laiko. Iš pradžių buvo nelengva. Žmonės kartais pamanydavo, kad prie durų prašinėju pinigų, todėl ir aš pats, ir mane lydintys broliai jausdavosi nesmagiai.

Be to, bendratikiai sunkiai suprasdavo, ką sakau, todėl nežinojo, kaip geriausia man pagelbėti. Tačiau su Jehovos pagalba ir didžiule dvasinių brolių bei seserų parama kliūtis nugaliu. Dabar žmonės mato, kad aš ne tiktai vežimėlyje sėdintis invalidas, bet esu ir Jehovos liudytojas, padedantis kitiems sužinoti, kokie Dievo tikslai.

1994-ųjų liepą turėjau galimybę lankyti specialius dviejų savaičių mokymo kursus pionieriams. Giliau analizavome Rašto principus, kuriais vadovaujamasi skelbiant ir ruošiant mokinius. Taip pat įgijome praktinių skelbimo įgūdžių. Užsiėmimai vyko už 60 kilometrų nuo mano namų, taigi, kad galėčiau dalyvauti, irgi turėjau įveikti nemažai sunkumų. Nebūčiau galėjęs nakvoti ne namuose, todėl broliai pakaitomis kasdien nuveždavo ir parveždavo. Per pietus jiems tekdavo mane užnešti į antrąjį aukštą ir ten visi drauge valgydavome.

Didelė atsakomybė

2003-iųjų kovą mane paskyrė krikščionių vyresniuoju. Tokios pareigos bendruomenėje reiškė, jog reikės daug stengtis dėl kitų. Dabar kur kas aiškiau suprantu, ką Jėzus norėjo pasakyti žodžiais „palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35). Darbuojuosi kartu su kitais puikiais vyresniaisiais, iš kurių galiu daug ko pasimokyti. Jaučiu, kad bendruomenė, o ypač jaunimas, vertina mane ir noriai įtraukia į savo veiklą. Bendratikiai mato, kaip kovoju su kliūtimis, kad galėčiau tarnauti Jehovai, todėl daugelis, susidūrę su sunkumais, kreipiasi į mane patarimo.

Supratau, jog fizinė negalia žmogui netrukdo būti laimingam. Svarbiausia turėti Jehovos palankumą ir vykdyti jo valią. Ypač Jehovai esu dėkingas už tiesiog neįtikėtiną viltį, kad ateityje man nebereikės invalido vežimėlio. Taip, laukiu to laiko, kai ‘šokinėsiu tartum elnias’ ir tarnausiu tikrajam Dievui visą amžinybę (Izaijo 35:5, 6).

[Išnaša]

[Anotacija 22 puslapyje]

Dabar žmonės mato, kad aš ne tiktai vežimėlyje sėdintis invalidas, bet esu ir Jehovos liudytojas, padedantis kitiems sužinoti, kokie Dievo tikslai

[Iliustracija 21 puslapyje]

Ruošdamasis bendruomenės sueigai spausdinu nosimi