Balų paukščiai — drąsiausi keliauninkai pasaulyje

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ISPANIJOJE

ĮSIVAIZDUOKITE, kad du vasaros mėnesius praleidžiate arktinėje tundroje, kur tuo metu saulė, galima sakyti, nenusileidžia. Paskui, artėjant žiemai, keliaujate į Pietų Ameriką, Australiją arba Pietų Afriką. O likusią metų dalį klajojate po įvairių žemynų pakrantes ieškodamas mėgstamų skanėstų. Būtent toks yra daugybės balų paukščių gyvenimo būdas.

Balų paukščiai, kaip rodo pats pavadinimas, — tie, kurie ieško maisto seklumose. * Šiaurės pusrutulyje šaltesniais mėnesiais jie laikosi ten, kur žmonės retai teužklysta: dumblingose estuarijose, paplūdimiuose, jūros seklumose, akmenuotose pakrantėse. Kai atšyla ir pajūrį užplūsta turistai, dauguma šių skrajūnų patraukia į arktinius ir subarktinius regionus. Praleisdami ten trumpą vasarą, jie susiranda nuošalią vietą su gausybe maisto, kurio reikia jaunikliams auginti.

Šitie sparnuočiai nėra itin ryškiaspalviai, bet jų įspūdingas skrydis ir kontrastingos sparnų spalvos žavi ne vieną. „[Balų paukščiai] skrisdami gali sparnų galiukais šiek tiek liesti vandens paviršių arba pakilti į šešių ar daugiau kilometrų aukštį. O skraido jie iš tikrųjų meistriškai“, — rašoma knygoje Shorebirds—Beautiful Beachcombers.

Būryje saugiau

Balų paukščiai dažniausiai laikosi dideliais būriais ten, kur gausu maisto. Atrodo, taip jiems saugiau. Plėšrieji skrajūnai, pavyzdžiui, sakalai keleiviai, drąsiau puola pavienius sparnuočius, o pulti visą būrį prisibijo. Be to, tūkstančiai budrių akių gali greičiau pastebėti grobuonį. Kad apsisaugotų, drauge buriasi net skirtingų rūšių balų paukščiai.

Pakilęs į orą tokių skrajūnų pulkas atrodo tikrai įspūdingai. Jų šimtai ar net tūkstančiai kone liesdamiesi sparnais skrenda vingiais, daro staigius posūkius, kyla ir leidžiasi, tarsi būtų valdomi kažkieno nematomo. Kaip rašoma knygoje Handbook of the Birds of the World, „stebuklas yra jau vien tai, kad didžiulis būrys smarkiu greičiu skrendančių paukščių geba itin tiksliai atlikti staigius  manevrus“. Analizuodami dideliu dažniu nufilmuotą juodkrūčių bėgikų skrydį, ornitologai priėjo prie išvados, kad vieno paukščio padarytą kokį nors manevrą tuoj pat gali pakartoti visas būrys.

Pasaulis po jų kojomis

Kai kurie balų paukščiai — tikri pasaulinio masto keliauninkai. Pavyzdžiui, islandiniai bėgikai ir smiltinukai peri jauniklius šiauriau už beveik visus kitus sparnuočius. Stibynuočių būrio paukščių galima pamatyti visų žemynų pakrantėse, o migruodami jie kasmet gali nuskristi po kokius 32000 kilometrų.

Nors šiems drąsuoliams kartais tenka perskristi vandenynus, jie negali plaukti ir ant vandens niekada nesiilsi. Todėl reikia daug „kuro“ — proporcingai imant, daugiau nei reaktyviniam lėktuvui (kylant kuro atsargos sudaro apie 40 procentų lėktuvo svorio). Kaip balų paukščiai „kuro“ pasipildo?

„Jie kaupia riebalus. Dumblingose jūros pakrančių seklumose maitinasi taip gausiai, kad per kelias vasaros savaites priauga beveik dvigubai svorio, — aiškina Deividas Atenboras knygoje The Life of Birds. — Atsargų sukaupia netgi daugiau nei galima įsivaizduoti, nes daugelis šių paukščių vidaus organų, tarp jų smegenys ir viduriai, susitraukia, kad papildomiems riebalams būtų kur kauptis ir išlaikytų svorį.“

Vienas iš drąsių keliauninkų — tundrinis sėjikas. Jis migruoja iš Aliaskos į Havajų salas. Nesustojant nuskristi 4500 kilometrų reikia ne tik ištvermės. To sparnuočio gebėjimas viduryje vandenyno surasti Havajus — tikras navigacijos stebuklas. Užfiksuota, kad tokia vieno tundrinio sėjiko kelionė truko mažiau nei keturias paras. O tos pačios rūšies vienas senesnis paukštis iš Aliaskos į Havajus ir atgal yra skridęs daugiau nei 20 kartų!

 Galiausiai, pasiekę poliarinę sritį, kur peri jauniklius, šie keliauninkai stoja į lenktynes su laiku. Vos per dvi savaites jie turi susiporuoti, susirasti teritoriją ir susikrauti lizdą. Paskui apie tris savaites peri ir dar tris augina jauniklius. Liepai baigiantis vėl išskrenda į pietus.

Migravimo pavojai

Ilgose kelionėse paukščiai patiria nemažai pavojų. Didžiulę grėsmę kelia žmonės. XIX amžiuje, kaip papasakojo gamtininkas Džonas Džeimsas Odubonas, per vieną dieną medžiotojai nušovė 48000 baltasparnių sėjikų. Dabar pasaulyje jų šiek tiek padaugėjo, bet tikriausiai yra mažiau, nei buvo išnaikinta aną dieną.

Dar didesnį pavojų balų paukščiams kelia tai, kad nyksta pelkynai. Šie skrajūnai negali taip lengvai prisitaikyti prie pokyčių. „Jų perėjimo, migravimo bei žiemojimo įpročiai nusistovėję per tūkstantmečius. Deja, žmogui pakeisti ar sunaikinti [paukščių] arealą visiškai nesunku“, — aiškinama knygoje Shorebirds—An Identification Guide to the Waders of the World. Ar milijonai paukščių išliks, priklauso nuo to, ar bus išsaugota keletas vietų, kur jie migruodami trumpam apsistoja.

Tipiškas pavyzdys — Delavero užutėkis palei Naujojo Džersio (JAV) pietvakarinę pakrantę. Čia pavasarį prisilesti amerikinių kardauodegių kiaušinių susirenka koks šimtas tūkstančių islandinių bėgikų. Jie būna labai alkani, tik ką „nesustodami įveikę vieną iš ilgiausių sparnuočių kelionių“. Nuo Brazilijos pietryčių iki tos vietos per dvi savaites šie paukščiai sukorė 8000 kilometrų ir neteko pusės svorio.

Gamtosaugininkams galbūt pavyks pasiekti, kad tokios paukščių pamėgtos trumpo poilsio vietos liktų nepaliestos. Gal netoli vienos iš jų gyvenate ir jūs. Jeigu esate stebėjęs būrį balų paukščių, manevruojančių ir sukančių ratus virš bangų, arba girdėjęs jų klyksmą, vargu ar kada nors tai pamiršite.

Pasak gamtininko Artūro Moriso, „visi, kas mėgsta stebėti balų paukščius, patiria panašų jausmą: kiekvienas esame ilgai stovėjęs tuščiame paplūdimyje arba seklumoje ir žiūrėjęs, kaip būriu skraidžioja tilvikai. Jiems sinchroniškai mosuojant sparnais šmėžuoja tai tamsios, tai šviesios plunksnos. Tas vaizdas kaskart kelia susižavėjimą ir nuostabą.“

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 18 puslapyje]

Užsigrūdinę keliauninkai

Islandiniai bėgikai tikriausiai galėtų pretenduoti į apdovanojimą už tolimiausią skrydį. Tie, kurie peri pačioje Kanados šiaurėje, žiemą paprastai praleidžia Vakarų Europoje arba pačiuose Pietų Amerikos pietuose (daugiau kaip už 10000 kilometrų)

[Šaltinio nuoroda]

KK Hui

Juodkrūčių bėgikų beveik milijoniniai būriai pastebėti Nyderlanduose bei Mauritanijoje

Laplandiniai griciukai iš perėjimo vietų pasklinda gana plačiai: į Sibirą, Britų salas, Pietų Afriką, Vidurio Rytus, Australiją, Naująją Zelandiją

Smiltinukų, bėginėjančių pajūriu, galima pamatyti visame pasaulyje. Kai kurie iš jų kartais peri vos už 950 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Kad perskristų vandenynų platybes, balų paukščiai turi sukaupti dideles riebalų atsargas, nes ilsėtis ant vandens nesugeba

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Būryje smiltinukai jaučiasi saugesni

[Iliustracija 17 puslapyje]

Jūrinė šarka

[Iliustracija 17 puslapyje]

Tamsusis tilvikas pelkėje ieško maisto

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Panoraminės nuotraukos viršuje ir apačioje: © Richard Crossley/VIREO