Galilėjiečių valtis — lobis, menantis biblinius laikus

ĮRAŠO KALBA

Galilėjiečių valtis — lobis, menantis biblinius laikus

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO IZRAELYJE

GALILĖJOS ežeras galėtų paliudyti apie kai kuriuos labiausiai jaudinančius Jėzaus tarnavimo žemėje įvykius. Dievo Sūnus ėjo šio ežero vandens paviršiumi, nuramino jo įsišėlusias bangas, o apylinkėse stebuklingai pamaitino tūkstančius žmonių ir gydė ligonius.

1986 metais netoli senovės Kafarnaumo, Galilėjos ežero dugne, žmonės aptiko kai ką nuostabaus — valtį, kuria žvejai plaukiojo Jėzaus laikais. Kaip ji buvo atrasta? Ką iš to radinio galime sužinoti?

Padėjo sausra

Karšta ir sausa 1985-ųjų vasara bei keleri ankstesni metai, per kuriuos lietaus iškrito mažiau už įprastinį vidurkį, Galilėjos ežerui atsiliepė gana skaudžiai. Bemaž visas jo gėlas vanduo buvo išpumpuotas pasėliams laistyti. Ežeras taip nuslūgo, kad vietomis pasimatė didžiulės dumblingos seklumos. Du broliai, vieno paežerės kibuco gyventojai, nusprendė, kad tai puiki proga paieškoti nuskendusių lobių. Braidydami po seklumas pamatė keletą bronzinių monetų, senų vinių ir kažkokius ovalo formos kontūrus. Pasirodo, dumblas slėpė senovinę valtį. Vyrai aptiko tikrą lobį!

Archeologai nesitikėjo, kad Galilėjos ežere būtų galėjusi išlikti 2000 metų senumo valtis. Jų manymu, mikroorganizmai jau seniai turėjo suardyti bet kokį medį. Tačiau tyrimas, atliktas radioaktyviosios anglies metodu, bei ten pat aptiktos monetos specialistams leido padaryti išvadą, kad valtis yra I a. p. m. e.—I m. e. a. laikotarpio. Tiesiog neįtikėtina, bet jos korpusas buvo gerai išsilaikęs. Kaip tai įmanoma?

Atrodo, valtis gulėjo dugne nejudėdama, todėl jos visą apatinę dalį padengė minkštos sąnašos. Ilgainiui jos sukietėjo. Taip ši istorinė vertybė išsilaikė apie du tūkstantmečius.

Pasklidus žiniai apie radinį, jį pavadino Jėzaus valtimi. Kad Kristus arba jo mokiniai ja plaukiojo, suprantama, niekas rimtai nemanė. Tačiau dėl senumo ir panašumo į valtis, aprašytas Evangelijose, šis radinys domina ir istorikus, ir Biblijos žinovus.

Valtis yra 8,2 metro ilgio ir 2,3 metro pločio. Ji pastatyta metodu, kai šoninės lentos tvirtinamos ne prie karkaso, bet tiesiai prie kilio, — taip valčiai suteikiama kriauklės forma. Tuo metodu paprastai statydavo laivelius, kuriais plaukdavo į Viduržemio jūrą. Tačiau ši valtis greičiausiai buvo pritaikyta plaukioti ežere.

Ji, matyt, turėjo vieną tiesią burę. Keturi irklai leidžia daryti išvadą, kad valtimi plaukdavo mažiausiai penkiese — keturi irkluotojai ir vairininkas. Tačiau žmonių galėjo būti ir dvigubai daugiau. Panašaus didumo laivelį nesunku įsivaizduoti skaitant Biblijos pasakojimą apie septynetą Jėzaus mokinių, kurie žvejodami pamatė savo mokytoją prikeltą (Jono 21:2-8).

Galilėjos ežero valtyje, be abejo, buvo galinis denis. Čia žvejai sudėdavo didžiulius tinklus, o nuvargę priguldavo po juo pailsėti. Jėzus galbūt irgi ilsėjosi tokioje vietoje, nes, kaip rašoma Biblijoje, pakilus vėtrai „buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės“ (Morkaus 4:38). „Pagalve“ greičiausiai buvo vadinamas smėlio maišas, valtyje laikomas kaip balastas. *

Galilėjos ežero žvejai

Įsivaizduokite, jog pirmajame amžiuje tokiu laiveliu plaukiojate po Galilėjos ežerą. Ką matote? Žvejus. Vieni valtelėse, kiti brenda per seklumą ir meta tinklus. Nors metamieji 6—8 metrų skersmens tinklai gana sunkūs, vyrai tarsi be jokių pastangų juos meta viena ranka. Tinklas išsiskleidžia vandens paviršiuje ir grimzta gilyn. Žvejas susirenka laimikį išvilkęs tinklą į krantą arba panėręs. Tikriausiai panašiai tinklus metė ir Biblijoje aprašyti Simonas su Andriejumi (Morkaus 1:16).

Galbūt pamatysite ir būrelį gyvai besišnekučiuojančių žvejų, kurie ruošiasi mesti gaubiamąjį tinklą. Jis kokių 300 metrų ilgio. Per vidurį siekia 8 metrus. Prie tinklo galų pritvirtinti traukiamieji lynai. Žvejai pasirenka vietą ir paskui pusė jų ima vieną traukiamąjį lyną ir išlipa į krantą. Kiti valtimi plaukia į ežerą tiesia linija, kol visas tinklas išsivynioja; tada pamažu suka valtį ir tempia tinklą pusapskritimiu kranto link. Galiausiai tempdami savąjį tinklo galą išlipa iš valties. Abi žvejų grupės artėja viena prie kitos ir traukia valksmą (Mato 13:47, 48).

O ten tolumoje stovi vienišas meškeriotojas. Kartą tame ežere užmesti meškerę Jėzus liepė Petrui. Tik įsivaizduokite, kaip šis nustebo, kai paėmęs užkibusią žuvį ir ją pražiodęs rado sidabro monetą — lygiai tokios vertės, koks buvo šventyklos mokestis (Mato 17:27).

Temstant ežeras nurimsta. Staiga žvejai tylą sudrumsčia. Jie smarkiai trepsi kojomis į valties dugną ir plaka vandenį irklais. Kodėl? Vyrai nuleido ant dugno tinklus, todėl reikia, kad triukšmo išgąsdintos žuvys plauktų tiesiai į juos. Šitie vertikaliai vandenyje stovintys tinklai tamsoje neįžiūrimi ir padaryti taip, kad žuvys į juos lengvai įsipainiotų. Žvejai tinklus meta visą naktį, o rytą išplauna ir padžiauna. Argi ne smalsu būtų žinoti: gal tą neįtikėtinai didelį laimikį, aprašytą Luko 5:1-7, žvejai irgi ištraukė tokiu tinklu?

Kaip valtis buvo restauruojama

Grįžkime į dabartį, prie surastos valties. Nors neblogai išsilaikiusi, ji vargu ar buvo tvirtesnė už permirkusį kartoną. Todėl paprastai iškasti ją iš dumblo nebuvo įmanoma. Kaip būtų liūdna, jeigu toks vertingas radinys keliamas imtų ir subyrėtų! Tikintis, kad ežero vanduo gali pakilti, aplink kasinėjimų vietą prireikė supilti pylimą. Po korpusu buvo iškasta žemė ir pakištos stiklo pluošto atramos. Nuvalius dumblą, valtis iš vidaus bei išorės buvo nupurkšta poliuretano putomis. Jos sukietėjo ir taip susidarė apsauginis sluoksnis.

Kita nelengva užduotis — perkelti šį trapų radinį už 300 metrų, kad būtų galima pradėti konservavimo darbus. Poliuretano sluoksnis gana tvirtas, tačiau nuo staigaus krestelėjimo trapi mediena galėjo subyrėti. Brigada rado išeitį: praardė pylimą ir prileido vandens. Taip po daugelio šimtmečių valtis šiuolaikiškame „apvalkale“ vėl plaukė Galilėjos ežeru.

Konservavimo darbai truko 14 metų. Visą tą laiką valtis plūduriavo specialiame išbetonuotame baseine. Darbininkams gerokai įkyrėjo baseine prisiveisusios uodų lervos. Jie sumanė panaudoti originalų ir seniai žinomą būdą, kaip jų atsikratyti: į baseiną prileido Šv. Petro žuvų, kurios minta tomis lervomis ir valo vandenį.

Pagaliau atėjo metas valtį džiovinti. Ji tebebuvo per daug trapi, kad galėtų džiūti natūraliai, taigi reikėjo rasti, kaip kitaip ją išdžiovinti. Tam brigada panaudojo specialią sintetinę vandenyje tirpią dervą. Ši medžiaga apsaugo medieną, kad džiūdama ji nesideformuotų.

Pabaigus konservavimą, paaiškėjo, kad valtis palyginti nesudėtingos konstrukcijos. Ji buvo padaryta iš 12 skirtingų rūšių medienos. Kodėl? Galbūt tais laikais jos stigo. Bet labiau tikėtina, kad valties savininkas buvo neturtingas. Jis remontavo ją daugybę kartų, kol galiausiai paliko prie ežero.

Galbūt ši Galilėjos ežero valtis su Jėzumi neturėjo nieko bendra. Tačiau daugeliui ji — tikras lobis, nes leidžia pažvelgti į tolimą praeitį ir įsivaizduoti, kaip čia žmonės gyveno tomis reikšmingomis Jėzaus tarnavimo žemėje dienomis.

[Išnaša]

^ pstr. 12 Skaitykite Sargybos bokšto 2005 m. rugpjūčio 15 d. numerio straipsnį „Galilėjos ežere“, p. 8. Leidžia Jehovos liudytojai.