Kraujo perpylimai. Kokia perspektyva?

„Gydymas taikant kraujo perpylimą ir toliau bus tarsi kokia kelionė drėgnuoju atogrąžų mišku, kur takai žinomi ir praminti, bet reikia žengti atsargiai, — už posūkio galbūt laukia nauji, neregimi pavojai, tykantys neapdairiųjų“ (Janas M. Franklinas, profesorius, kraujo perpylimų specialistas).

KAI devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje kilo AIDS epidemija, visuomenės dėmesys nukrypo į kraują ir jame slypinčius „neregimus pavojus“. Nors dedamos didelės pastangos, kliūčių jiems pašalinti be galo daug. 2005-ųjų birželį Pasaulinė sveikatos organizacija pripažino: „Tikimybė, kad jums bus perpiltas neužkrėstas kraujas, įvairiose šalyse smarkiai skiriasi.“ Kodėl?

Daugelyje šalių nėra valstybės patvirtintų programų, leidžiančių užtikrinti, kad imant, tiriant ir transportuojant kraują bei jo produktus būtų laikomasi saugumo reikalavimų. Kraujo atsargos kartais laikomos tam nepritaikytose vietose — prastos kokybės buitiniuose šaldytuvuose ar netgi šaltkrepšiuose! Nesant jokių saugumo standartų kraujas, paimtas iš asmens, gyvenančio už šimtų ar tūkstančių kilometrų, ligoniui gali sukelti daug komplikacijų.

Sveiko kraujo problema

Kai kurių šalių teigimu, jų turimos kraujo atsargos patikrintos taip gerai, kad visiškai saugios perpilti. Tačiau priežasčių abejoti yra. Vienas informacinis aplinkraštis, išplatintas trijų JAV kraujo agentūrų, pirmajame puslapyje perspėja: „BŪKITE ATSARGŪS! Kadangi kraujas bei jo komponentai gaunami iš žmogaus organizmo, juose gali būti infekcijos sukėlėjų, pavyzdžiui, virusų. [...] Rizika išlieka  net rūpestingai parenkant donorus ir kruopščiai tikrinant kraują laboratorijoje.“

Piteris Karolanas, aukštas Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos pareigūnas, ne be reikalo tvirtina: „Garantuoti, kad kraujo atsargos saugios perpilti, negali niekas. Visuomet atsiras naujų infekcijų, kurių tuo metu nustatyti dar neįmanoma.“

Ką daryti, jei atsirastų užkratas, kuris, kaip sergant AIDS, perduodamas su krauju ir neaptinkamas ilgą laiką? Kalbėdamas gydytojų konferencijoje Prahoje 2005-ųjų balandį dr. Harvis Dž. Kleinas iš JAV nacionalinio sveikatos instituto šią perspektyvą pavadino nerimą keliančia ir pridūrė: „Įstaigos, kaupiančios kraujo komponentus, vargu ar dabar yra geriau pasiruošusios užkirsti kelią naujai su krauju perduodamai ligai, nei AIDS epidemijai tik prasidėjus.“

Klaidos ir nepageidaujamos reakcijos

Ko labiausiai baiminamasi perpilant kraują ligoniams išsivysčiusiose šalyse? Klaidų bei imunologinių reakcijų. Remiantis 2001-aisiais Kanadoje atliktais tyrimais, laikraštyje Globe and Mail buvo rašoma, jog tūkstančiai kraujo perpylimų vos nesibaigė mirtimi „kraują paėmus ne iš to ligonio, sumaišius etiketes ar perpylus ne tam, kam skirta“. Tokios klaidos Jungtinėse Valstijose 1995—2001 metais kainavo gyvybę mažiausiai 441 žmogui.

Perpilant pacientui kito asmens kraują, pavojai tie patys, kaip persodinant organus. Imuninė sistema priešinasi — bando atmesti svetimą audinį. Kartais pilant kraują imuninės sistemos funkcija netgi sutrinka. Tada organizmas nebekovoja su pooperacinėmis infekcijomis ir virusais, kurie anksčiau galėjo būti neveiklūs. Straipsnio pradžioje minėtas profesorius Franklinas chirurgus ne veltui ragina: „Prieš nuspręsdami pilti pacientams kraują, viską ypač gerai pasverkite.“

Ką sako specialistai

Žinodami, kokie slypi pavojai, vis daugiau sveikatos apsaugos darbuotojų kraujo perpylimą linkę skirti tik išimtiniais atvejais. Leidinyje Dailey’s Notes on Blood rašoma: „Kai kurių gydytojų teigimu, alogeninis [kito žmogaus] kraujas yra pavojingas vaistas ir būtų uždraustas, jeigu jam būtų taikomi tokie pat standartai, kaip kitiems vaistams.“

Profesorius Brusas Spisas, 2004-ųjų pabaigoje kalbėdamas apie pagrindinių kraujo komponentų perpylimą atliekant širdies operacijas, pasakė: „[Medicininiuose] straipsniuose vargu ar rastume teiginį, kad perpilant kraują ligonis lengviau ištveria operaciją ir greičiau pasveiksta.“ Netgi priešingai. Dr. Spiso žodžiais, tokie perpylimai „beveik visada, išskyrus sunkias traumas, veikiau žalingi negu naudingi“, nes gali „sukelti plaučių uždegimą, infekciją, širdies priepuolį ar insultą“.

Daugelis nustemba sužinoję, kad vienodų kraujo perpylimo standartų nėra. Dr. Gabrielis Pedrasa savo kolegoms Čilėje neseniai priminė, jog „perpylimo procedūra apibrėžiama neaiškiai“ ir dėl to „taikyti visuotinai priimtas taisykles [...] atrodo neįmanoma“. Brajanas Maklelandas, Edinburgo ir Škotijos Kraujo perpylimo tarnybos direktorius, pagrįstai prašo gydytojų „žiūrėti į perpylimą kaip į audinių ar organų persodinimą ir  nespręsti skubotai“. Jis pataria gydytojams pasvarstyti: „Jei operuotų mane ar mano vaiką, ar leisčiau pilti kraują?“

Iš tiesų nemažai sveikatos priežiūros darbuotojų pritaria nuomonei, kurią žurnalui Atsibuskite! išreiškė vienas hematologas: „Mes, kraujo perpylimo specialistai, nelinkę nei priimti kraujo, nei patys būti donorais.“ Jeigu taip kalba patyrę medikai, kaip turi jaustis pacientai?

Ar galima tikėtis pokyčių?

Ne vienas galbūt susimąsto: „Jeigu perpilti kraują taip rizikinga ir yra kitokių priemonių, kodėl ši procedūra skiriama taip dažnai?“ Viena priežastis — daug gydytojų tiesiog nenori nieko keisti arba nežino dabar taikomų naujų gydymo metodų. Kaip teigiama žurnale Transfusion, „kraujo perpylimą gydytojai dažnai skiria remdamiesi anksčiau įgytomis žiniomis, šalies tradicijomis bei išvadomis apie paciento klinikinę būklę“.

Daug lemia ir chirurgo sugebėjimai. Kaip rašo dr. Beverli Hant iš Londono, „ligonis gali nukraujuoti daugiau ar mažiau, nelygu koks chirurgas operuoja, todėl dabar stengiamasi chirurgus apmokyti taikyti kraujo tausojimo būdus“. Kai kurie teigia, jog bekraujis gydymas per brangus, nors vis daugiau atvejų rodo, kad yra priešingai. Vis dėlto daug gydytojų pritaria medicinos specialisto dr. Maiklo Rozės žodžiams: „Galima drąsiai teigti, kad pacientai, kuriems nepilama kraujo, gauna pačią geriausią chirurginę pagalbą.“ *

Kvalifikuota sveikatos priežiūra — argi ne tokios norėtumėte? Jeigu taip, turite kai ką bendra su žmonėmis, atnešusiais jums šį žurnalą. Skaitykite toliau ir sužinosite apie jų tvirtą nuostatą dėl kraujo perpylimo.

[Išnaša]

[Anotacija 6 puslapyje]

„Prieš nuspręsdami pilti pacientams kraują, viską ypač gerai pasverkite“ (profesorius Janas M. Franklinas).

[Anotacija 6 puslapyje]

„Jei operuotų mane ar mano vaiką, ar leisčiau pilti kraują?“ (Brajanas Maklelandas).

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

Mirtis dėl KPSŪPP

Kraujo perpylimo sukeltas ūminis plaučių pažeidimas (KPSŪPP), pirmą kartą išaiškintas praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, yra gyvybei pavojinga imuninė reakcija. Dabar žinoma, jog kasmet dėl KPSŪPP miršta šimtai žmonių. Ekspertų teigimu, mirčių daug daugiau, nes nemažai medikų tos komplikacijos simptomų neatpažįsta. Nors reakcijos priežastys neaiškios, ją, regis, dažniausiai sukelia kraujas, „paimtas iš žmonių, turėjusių kontaktą su įvairių grupių krauju, pavyzdžiui, [...] iš tokių, kuriems praeityje ne kartą darytas kraujo perpylimas“, teigiama žurnale New Scientist. Remiantis vienu pranešimu, Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje perpylus kraują vos ne didžiausias skaičius ligonių miršta būtent dėl KPSŪPP, ir tai „kraujo bankams kelia didesnį susirūpinimą nei gerai žinomas ŽIV“.

 [Rėmelis/schema 8, 9 puslapiuose]

Kraujo sudėtis

Iš donorų paprastai imamas grynas kraujas, bet neretai tik plazma. Nors kai kur įprasta perpilti visos sudėties kraują, dažnai pirma jis skaidomas į keturis pagrindinius komponentus, kurie patikrinami ir vėliau naudojami perpylimui. Toliau nurodytos šių komponentų funkcijos bei procentinis kiekis.

PLAZMA sudaro 52—62 procentus viso kraujo. Tai gelsvos spalvos skystis, kuris neša kraujo kūnelius, baltymus bei kitas medžiagas.

Didžiausią plazmos dalį sudaro vanduo (91,5 procento) ir baltymai (7 procentai). Baltymai skirstomi į atskiras frakcijas: albuminus (apie 4 procentai plazmos), globulinus (apie 3 procentai) ir fibrinogeną (mažiau nei 1 procentas). Likusius 1,5 procento plazmos sudaro kiti elementai — maisto medžiagos, hormonai, respiracinės dujos, elektrolitai, vitaminai bei liekamasis azotas.

 BALTIEJI KRAUJO KŪNELIAI (leukocitai) sudaro mažiau nei procentą viso kraujo. Jie aptinka ir sunaikina žalingus svetimkūnius.

KRAUJO PLOKŠTELĖS (trombocitai). Jų kraujyje yra mažiau nei 1 procentas. Trombocitai suformuoja krešulius ir taip sustabdo žaizdų kraujavimą.

RAUDONIEJI KRAUJO KŪNELIAI (eritrocitai) sudaro 38—48 procentus viso kraujo. Jie palaiko organizmo gyvybingumą: atneša į audinius deguonį ir išgabena anglies dioksidą.

Tiek plazma, tiek kiti kraujo komponentai gali būti skaidomi į dar smulkesnes dalis, arba frakcijas. Pavyzdžiui, hemoglobinas yra raudonųjų kraujo kūnelių frakcija.

[Schema]

PLAZMA

VANDUO 91,5%

BALTYMAI 7%

ALBUMINAI

GLOBULINAI

FIBRINOGENAS

KITI ELEMENTAI 1,5%

MAISTO MEDŽIAGOS

HORMONAI

RESPIRACINĖS DUJOS

ELEKTROLITAI

VITAMINAI

LIEKAMASIS AZOTAS

[Šaltinio nuoroda]

9 puslapis. Kraujo komponentai (apskritimuose): This project has been funded in whole or in part with federal funds from the National Cancer Institute, National Institutes of Health, under contract N01-CO-12400. The content of this publication does not necessarily reflect the views or policies of the Department of Health and Human Services, nor does mention of trade names, commercial products, or organizations imply endorsement by the U.S. Government

[Rėmelis/iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Kraujo perpylimo alternatyvos

Per pastaruosius šešerius metus Jehovos liudytojų ryšių su ligoninėmis komitetai visame pasaulyje medicinos specialistams išplatino dešimtis tūkstančių vaizdajuosčių Kraujo perpylimo alternatyvos — paprasta, saugu, veiksminga. Filmas išleistas 25 kalbomis. * Jame garsūs pasaulyje chirurgai aptaria veiksmingus gydymo metodus, dabar taikomus bekraujėje medicinoje. Filmas sukėlė žmonių susidomėjimą. Pavyzdžiui, 2001-ųjų gale Jungtinės Karalystės Nacionalinė kraujo tarnyba po peržiūros šią vaizdajuostę sykiu su laiškais išsiuntinėjo visiems šalies kraujo bankų vadovams bei konsultuojantiems hematologams. Laiškuose buvo paraginimas peržiūrėti juostą, nes, „kaip pripažįstama, vienas geros klinikinės priežiūros uždavinių — kiek įmanoma vengti daryti kraujo perpylimą“. Taip pat pasakyta, kad „[filmo] idėja girtina ir Nacionalinė kraujo tarnyba jai visiškai pritaria“.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

Kraujo frakcijos. Jų taikymas medicinoje

Pažangios mokslo technologijos leidžia iš kraujo išskirti atskirus jo komponentus. Šis procesas vadinamas frakcionavimu. Panašiai, pavyzdžiui, skaidomas jūros vanduo, iš kurio galima išskirti 96,5 procento gryno vandens bei kitas dalis — magnį, bromą ir, žinoma, druską. Taip skaidoma ir plazma, sudaranti daugiau kaip pusę kraujo tūrio. Per 90 procentų plazmos — vanduo ir iš jos galima išskirti baltymus: albuminus, fibrinogeną bei įvairius globulinus.

Gydytojas gali kartais paskirti vieną kurią koncentruotą plazmos frakciją, pavyzdžiui, gausų proteinų krioprecipitatą, gaunamą šaldant ir atitirpdant plazmą. Ši netirpi dalis, turinti daug krešėjimą skatinančių medžiagų, paprastai naudojama kraujavimui stabdyti. Kartais gydoma vaistais, kuriuose tam tikros kraujo frakcijos tėra labai nedaug, ar tokiais, kuriuose ši frakcija sudaro pagrindinę dalį. * Kai kada plazmos baltymai ligoniui leidžiami po infekcinės ligos kaip vaistas imunitetui stiprinti. Beveik visos gydymui naudojamos kraujo frakcijos yra plazmos baltymai.

Žurnalo Science News žiniomis, „iš tūkstančių kraujyje esančių baltymų mokslininkai išskyrė tik kelis šimtus“. Daugėjant žinių apie kraujo sudėtį ir funkcijas, iš šių baltymų gali būti pagaminta daug kitų naujų produktų.

[Išnaša]

[Iliustracija 6, 7 puslapiuose]

Kai kurie medicinos darbuotojai ypač vengia fizinio kontakto su krauju