Rašo mūsų skaitytojai

Svaigalai: kam gresia pavojus? (2005 m. spalio 8 d.) Pastebėjau, kad ne viename šios rubrikos laiške rašoma: „Straipsnis atėjo pačiu laiku.“ Niekad negalvojau, jog ir pats kada nors taip pamanysiu. Tačiau būtent tokia mintis dingtelėjo perskaičius vedamuosius. Jau kurį laiką kasdien išgeriu. Žinoma, visiškai neapsvaigstu. Bet štai atėjo šitas žurnalas. Straipsniai apie piktnaudžiavimo svaigalais žalą padėjo suvokti, kad metas vaduotis iš girtavimo spąstų.

K. V., Vokietija

Įžanginiuose straipsniuose paminėtas Ilarijas girtuokliavo trisdešimt metų, ne kartą bandė mesti, bet „nesusilaikydavo vėl neišgėręs“. Jis sako, kad bendratikiai niekuomet jo neapleido, stengėsi padrąsinti. Bet argi Ilarijas neturėjo būti sudrausmintas ar net pašalintas iš krikščionių bendruomenės?

R. L., Jungtinės Valstijos

„Atsibuskite!“ atsakymas. Straipsnyje tik trumpai užsiminta apie Ilariją ir nepasakyta, kada per tuos trisdešimt metų, kai kovojo su savo yda, jis tapo Jehovos liudytoju. Taip pat nerašoma, ar buvo sudrausmintas bendruomenės vyresniųjų. Tačiau paminėta, jog Ilarijas laiku gavo patarimų iš Biblijos. Juos galėjo duoti ir teisminis komitetas. Vaduojantis iš alkoholizmo gniaužtų būna atkryčių kaip Ilarijui. Jei norite sužinoti, kaip padedama krikštytam liudytojui, skaitykite 1983 m. gegužės 1 d. „Sargybos bokštą“, p. 8—11, anglų k., arba 2001 m. kovo 1 d. numerį, p. 24—27, rusų k.

Jaunimas klausia: kodėl mane traukia netinkama draugija? (2005 m. liepos 22 d.) Perskaitęs straipsnį supratau, jog privalau gerai žinoti, ko siekiu. Pasiryžau mesti blogas draugijas. Dabar turiu daug puikių bičiulių Jehovos liudytojų bendruomenėje — tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus. Jie visi myli Dievą, taip pat ir mane, bei skatina neišsukti iš gyvenimo kelio.

M. D., Meksika

Pasiryžusi pasiekti tikslą (2005 m. birželio 22 d.). Skaičiau Martos istoriją, o skruostais riedėjo ašaros. Aš irgi kenčiu nuo epilepsijos. Jau dešimt metų tarnauju visalaike evangelizuotoja. Kartais nelengva — ypač, kai užeina priepuoliai. Tačiau ryžtą nepasiduoti sustiprino Martos pasakojimas. Labai mane paguodė.

J. S., Lenkija

Kovoju su ta pačia negalia, kaip ir Marta. Perskaičiusi jos pasakojimą irgi susirūpinau mityba. Daugiau nei dešimtmetį leidau, kad epilepsija trukdytų uoliau tarnauti Jehovai. Tačiau beveik prieš trejus metus ėmiausi visalaikės tarnybos ir nesigailiu. Tegul Jehova laimina jus, kad spausdinate tokias įkvepiančias istorijas!

B. K. K., Brazilija

Didžiausią įspūdį padarė tai, kad Marta niekada nepasidavė. Ir nors turėjo kuriam laikui palikti visalaikę tarnybą, nepuolė į neviltį. Ji nė neabejojo, kad Jehova patenkintas, jei tarnaujame jam visa širdimi.

S. H., Japonija

Mane kamuoja tokia pati liga, tad negaliu jos nepaisyti. Aš irgi tarnauju visalaike evangelizuotoja. Todėl Martos pavyzdys labai padrąsino.

F. G., Šveicarija