Ar evoliucija — faktas?

„EVOLIUCIJA — toks pat faktas, kaip ir tai, kad saulė yra karšta“, — teigė garsus mokslininkas evoliucionistas, profesorius Ričardas Dokinsas. Saulė išties karšta ir tai įrodyta mokslinių bandymų ir stebėjimų rezultatais. Ar bandymai ir stebėjimai taip pat neginčijamai įrodo ir evoliucijos teorijos teisingumą?

Prieš pradėdami nagrinėti šį klausimą turėtume teisingai suprasti viena. Daug mokslininkų pastebėjo, kad per laiką gyvų organizmų rūšys gali nežymiai kisti. Čarlzas Darvinas vadino šį procesą „paveldėjimu su pokyčiais“. Tokie pokyčiai buvo stebimi ir aprašyti darant bandymus, jais išmoko sumaniai pasinaudoti augalų ir gyvūnų selekcininkai. * Šis biologinis reiškinys tikrai vyksta, tad jį galima laikyti faktu. Tačiau įsidėmėtina, kad mokslininkai šitam procesui apibūdinti vartoja terminą „mikroevoliucija“. Jau pati sąvoka leidžia numanyti, ką daugelis jų nori pasakyti iš tikrųjų: labai nežymius rūšių pokyčius reikėtų laikyti įrodymu, jog kadaise žemėje įvyko visai kitoks, niekieno nematytas reiškinys, vadinamas makroevoliucija.

Darvino įsitikinimu, pokyčiai, kuriuos jis stebėjo, turi kur kas didesnę reikšmę. Savo garsiajame veikale Rūšių atsiradimas jis rašė: „Manau, kad visi gyvi organizmai yra ne atskiri kūriniai, o kilę iš kelių pirmykščių gyvybės formų.“ Darvinas teigė, kad per ilgą laiką tos „kelios pirmykštės gyvybės formos“, įgaudamos „nepaprastai mažus pokyčius“, palaipsniui evoliucionavo į milijonus dabar žemėje esančių gyvybės formų. Evoliucionistai teigia, kad šių mažyčių pokyčių vis daugėjo ir taip atsirado žymesnių pasikeitimų, dėl kurių žuvys virto varliagyviais, o beždžionės — žmonėmis. Šie tariamai įvykę dideli pokyčiai ir vadinami makroevoliucija. Daugeliui šita teorija atrodo protinga. Tie žmonės galbūt svarsto: „Jeigu gyvų organizmų rūšys gali nežymiai kisti, vadinasi, evoliucijos procesas per ilgą laiką galėjo nulemti ir didesnių pokyčių atsiradimą.“ *

Makroevoliucijos mokymą sudaro trys pagrindinės prielaidos:

1. Mutacijos yra svarbi „žaliava“ naujų rūšių kūrimuisi; *

2. Naujų rūšių atsiradimą skatina natūralioji atranka;

3. Suakmenėjusios iškasenos įrodo, kad augmenijoje ir gyvūnijoje vyko makroevoliuciniai pokyčiai.

Ar įrodymai, jog makroevoliucija tikrai vyko, iš tiesų tokie tvirti, kad ją galima laikyti faktu?

 Ar per mutacijas atsiranda naujos rūšys?

Koks bus augalas arba gyvūnas, priklauso nuo tikslių instrukcijų, slypinčių kiekvienos organizmo ląstelės branduolyje. * Mokslininkai pastebėjo, kad dėl mutacijų (šuoliškų pokyčių) genetiniame kode naũjos augalų bei gyvūnų kartos gali turėti tam tikrų pakitimų. 1946-aisiais Hermanas Dž. Maleris, Nobelio premijos laureatas ir mutacinės genetikos pradininkas, pareiškė: „Unikalių ir dažniausiai nežymių pokyčių grandinė panaudojama gyvūnų ir augalų veislėms gerinti, bet, dar svarbiau, tai yra paaiškinimas, kaip natūraliosios atrankos būdu evoliucionavo gyvoji gamta.“

Tad iš esmės makroevoliucijos mokymas remiasi tvirtinimu, kad per mutacijas atsiranda net tik naujos rūšys, bet ir visai naujos augalų bei gyvūnų šeimos. Ar įmanoma kaip nors patikrinti šį drąsų teiginį? Pasižiūrėkime, ką per beveik 100 metų pavyko sužinoti genetikos tyrinėtojams.

Ketvirtajam XX a. dešimtmečiui artėjant į pabaigą mokslininkai entuziastingai iškėlė idėją, kad jeigu naũjos augalų rūšys galėjo atsirasti dėl vykstančios natūraliosios atrankos ir atsitiktinių mutacijų, tai kryptingai atrenkant pageidaujamas mutacijas šį procesą visai įmanoma pagerinti. „Biologus, ypač genetikus ir selekcininkus, apėmė euforija“, — pasakė Atsibuskite! bendradarbiui Volfas Ekehardas Lėnigas, Vokietijos Makso Planko augalų selekcijos tyrimų instituto mokslininkas. Iš kur tiek optimizmo? Lėnigas, 28 metus studijavęs mutacinę augalų genetiką, sako: „Anie tyrinėtojai manė, kad atėjo laikas iš pagrindų keisti tradicinius augalų ir gyvūnų selekcijos būdus. Jie manė, kad sukeldami ir atrinkdami naudingas mutacijas gaus naujas, geresnes augalų ir gyvūnų rūšis.“ *

Gavę dosnią finansinę paramą, JAV, Azijos ir Europos mokslininkai ėmėsi išsamių tyrinėjimų taikydami metodus, turėjusius, jų manymu, paspartinti evoliucijos procesą. Kokių rezultatų pasiekta po daugiau kaip keturiasdešimties metų intensyvaus darbo? „Nors buvo skirtos didžiulės lėšos, — sako tyrinėtojas Piteris fon Zengbušas, — bandymai išvesti naujas, vis derlesnes rūšis panaudojant radiaciją virto visiška nesėkme.“ Anksčiau minėtas Lėnigas priduria: „Apie devintąjį XX a. dešimtmetį visame pasaulyje mokslininkų viltys ir euforija išgaravo. Vakarų šalyse mutacinės selekcijos tyrinėjimai nebebuvo laikomi atskira mokslo šaka. Beveik visi mutantai turėjo ‘tolesniam dauginimui nepageidaujamų ypatybių’, tai yra greit žūdavo arba būdavo silpnesni už laukines rūšis.“ *

Vis dėlto duomenys, sukaupti maždaug 100 metų tyrinėjant augalų ir gyvūnų mutacijas,  ir ypač pastarųjų 70 metų mutacinės selekcijos rezultatai leidžia mokslininkams spręsti, ar apskritai per mutacijas gali atsirasti naujos organizmų rūšys. Išanalizavęs turimus duomenis Lėnigas padarė išvadą: „Mutacijos negali paversti esamo gyvūno ar augalo visiškai naujos rūšies gyvūnu arba augalu. Tokia išvada pagrįsta visais XX amžiuje atliktų mutacijų tyrinėjimų ir bandymų rezultatais kartu paėmus, be to, ir tikimybės dėsniais. Tad besikartojančio genetinio pakitimo dėsnis iš esmės skelbia, kad genetiškai skirtingos rūšys turi aiškiai nustatytas kitimo ribas, kurių atsitiktinės mutacijos negali nei panaikinti, nei peržengti.“

Pagalvokite, kokią reikšmę turi ką tik pateikti faktai. Jeigu labai išsilavinę mokslininkai, dirbtinai sukeldami ir atrinkdami pageidaujamas mutacijas, nesugebėjo sukurti naujų rūšių, kiek tikėtina, kad vykstant niekieno nevaldomam procesui jos atsirastų pačios? Jeigu tyrimai rodo, kad mutacijos negali pakeisti esamo gyvūno ar augalo į visiškai naujos rūšies gyvąjį organizmą, kaipgi tada įvyko makroevoliucija?

Ar natūralioji atranka skatina naujų rūšių atsiradimą?

Darvinas manė, kad dėl proceso, kurį jis pavadino natūraliąja, arba gamtine, atranka, išlieka tik geriausiai prisitaikiusios prie aplinkos gyvybės formos, o mažiau prisitaikę organizmai galiausiai išmiršta. Šiuolaikiniai evoliucionistai teigia, kad iš geografiškai nutolusių vienas nuo kito tam tikros rūšies individų išgyveno tie, kurie, vykstant natūraliajai atrankai, dėl mutacijų genuose geriausiai prisitaikė prie naujos aplinkos. O iš pastarųjų, kaip tvirtina mokslininkai, ilgainiui išsivystė visiškai naujos rūšys.

Kaip jau buvo minėta, tyrimai nedviprasmiškai rodo, kad per mutacijas neatsiranda naujos augalų ar gyvūnų rūšys. Tad kuo gi evoliucionistai grindžia teiginį, kad naujos rūšys išsivysto, kai vykstant natūraliajai atrankai organizmuose atsiranda naudingų mutacijų ir jos perduodamos kitiems tos pačios rūšies individams? 1999 metais JAV Nacionalinės mokslų akademijos išleistoje brošiūroje sakoma: „Ypač įtikinamas naujų rūšių vystymosi pavyzdys — trylikos rūšių vadinamieji Darvino kikiliai, kuriuos jis stebėjo Galapagų salose.“

Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Piterio ir Rozmari Grantų vadovaujama mokslininkų grupė ėmė tyrinėti šiuos kikilius ir nustatė, kad paukščiai, kurių snapas buvo kiek didesnis, sausringuosius metus pergyveno lengviau, negu mažasnapiai. Kadangi kikiliai skiriami į tas trylika rūšių pirmiausia būtent pagal snapo formą ir dydį, manyta, jog šis faktas išties reikšmingas. „Grantai paskaičiavo, — tęsiama brošiūroje, — kad jeigu saũsros salas ištinka kartą per dešimt metų, nauja kikilių rūšis galėtų atsirasti jau po dviejų šimtmečių.“

Tačiau brošiūroje visai nepaminėti kai kurie svarbūs, bet leidėjams neparankūs faktai. Sausmečiui pasibaigus, kikiliai su mažesniu snapu vėl ėmė vyrauti. Todėl 1987 metais moksliniame žurnale Nature Piteris Grantas  ir doktorantas Lailas Gibsas pasakojo stebėję „atrankos pasisukimą priešinga linkme“. 1991-aisiais Grantas rašė, kad „dėl natūraliosios atrankos populiacija svyruoja tai pirmyn, tai atgal“, priklausomai nuo klimato pokyčių. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad skirtingos kikilių „rūšys“ poruojasi tarpusavyje ir išperi palikuonis, dar geriau prisitaikiusius išgyventi. Piteris ir Rozmari Grantai padarė išvadą, kad, jeigu paukščiai taip kryžmintųsi ir toliau, per 200 metų dvi kikilių „rūšys“, ko gero, susijungtų į vieną.

Dar 1966-aisiais biologas evoliucionistas Džordžas Kristoferis Viljamsas rašė: „Manau, mums visiems nepasisekė, kad natūraliosios atrankos teorija buvo suformuluota visų pirma paaiškinti, kaip vyksta evoliuciniai pokyčiai. O juk ji kur kas geriau tinka organizmų adaptacijai paaiškinti.“ Evoliucijos teoretikas Džefris Švarcas 1999-aisiais pažymėjo, kad, jei Viljamso išvados teisingos, natūralioji atranka tėra veiksnys, padedantis organizmams prisitaikyti prie besikeičiančių egzistavimo sąlygų, tačiau „ko nors naujo nesukuria“.

Iš tiesų Darvino kikiliai netampa „kuo nors nauju“. Jie telieka kikiliais. O faktas, kad šie paukščiai tarpusavyje kryžminasi, kelia abejonių, kiek teisingi yra metodai, kuriais tam tikri evoliucionistai skiria gyvuosius organizmus į atskiras rūšis. Pavyzdys su kikiliais dar liudija, kad net garsios mokslo akademijos kartais nevengia šališkumo pristatydamos mokslinius duomenis.

Ar iškasenos įrodo, kad vyko makroevoliuciniai pokyčiai?

Anksčiau minėta brošiūra palieka skaitytojui įspūdį, kad suakmenėjusios iškasenos, fosilijos, kuo puikiausiai įrodo, jog makroevoliucija tikrai vyko. Tame leidinyje rašoma: „Surasta tiek daug tarpinių gyvybės formų tarp žuvų ir varliagyvių, varliagyvių ir roplių, roplių ir žinduolių, taip pat tarp primatų rūšių, kad dažnai net sunku nustatyti, kada būtent įvyko perėjimas iš vienos rūšies į kitą.“

Šitoks drąsus teiginys gerokai stebina. Kodėl? 2004-aisiais žurnale National Geographic buvo rašoma, kad iškasenų duomenys yra tarsi „filmas apie evoliuciją, kuriame iš kiekvieno tūkstančio kadrų iškirpti 999“. Ar iš likusių „kadrų“ sumontuota „juosta“ tikrai patvirtina, kad makroevoliucijos procesas vyko? Ką gi iš tikrųjų liudija rastos fosilijos? Evoliucijos šalininkas, mokslininkas Nailsas Eldredžas, pripažįsta: kaip rodo fosilijos, „per ilgą laiką dauguma rūšių faktiškai neįgyja jokių evoliucinių pokyčių“.

Iki šiol pasaulio mokslininkams pavyko atrasti ir sukataloguoti duomenis apie 200 milijonų stambių ir milijardus smulkių fosilijų. Atsižvelgdami į tuos gausius ir išsamius duomenis, daug tyrinėtojų sutinka, kad visos pagrindinės gyvūnų grupės atsirado staiga ir liko  beveik nepakitusios, o daug rūšių išnyko taip pat greit, kaip ir atsirado. Biologas Džonatanas Velsas, išnagrinėjęs apie fosilijas sukauptą medžiagą, parašė: „Teiginys, kad gyvų organizmų karalysčių, tipų ir klasių lygmenyje vyko paveldėjimas su pokyčiais iš kelių pirmykščių gyvybės formų, akivaizdžiai nėra mokslo įrodytas faktas. O remiantis fosilijų tyrimais bei molekuline biologija, šios teorijos pagrįstumas apskritai kelia abejonių.“

Evoliucija — faktas ar iliuzija?

Kodėl tiek daug garsių evoliucijos teorijos šalininkų atkakliai tvirtina, kad makroevoliucija tikrai vyko? Kritiškai įvertinęs kai kuriuos Ričardo Dokinso samprotavimus, žymus evoliucionistas Ričardas Levontinas paaiškino, kodėl daug mokslininkų linkę priimti teorijas, prieštaraujančias sveikam protui: „Pirmiausia esame atsidavę materializmo idėjoms.“ * Daug mokslininkų atsisako net svarstyti, ar yra Kūrėjas, nes, kaip rašo Levontinas, „jokiu būdu negalime leisti, kad moksle atsirastų vietos Dievui“.

Sociologas Rodnis Starkas, cituojamas žurnale Scientific American, šia tema pasakė: „Pastaruosius 200 metų nuolat propaguojama, kad, jei nori būti mokslininku, privalai atsikratyti religijos pančių.“ Jis dar pridūrė, kad tyrimų institutuose „religingi žmonės savo įsitikinimus privalo nutylėti“, o „nereligingi savuosius gali primesti, kam tik nori“. Anot Starko, „aukštuosiuose [mokslininkų] luomuose už ateistines pažiūras dosniai atlyginama“.

Jeigu darote išvadą, jog makroevoliucijos teorija teisinga, tuomet turėsite patikėti, kad agnostinių ar ateistinių pažiūrų mokslininkai neleidžia asmeniniams įsitikinimams daryti įtaką tam, kaip jie aiškina mokslinius faktus. Turėsite patikėti ir tuo, kad visos neįsivaizduojamai sudėtingos gyvybės formos atsirado dėl mutacijų ir natūraliosios atrankos, ir nepaisyti fakto, jog šimtmetį trukę tyrinėjimai ir milijardai dirbtinai sukeltų mutacijų parodė ką kita — nė viena organizmų rūšis dėl mutacijų nevirto visiškai nauja rūšimi. Turėsite patikėti ir tuo, kad visa gyvybės įvairovė išsivystė iš vienos pirmykštės gyvybės formos, ir nepaisyti fakto, jog, remiantis fosilijų tyrimų rezultatais, pagrindinės augalų ir gyvūnų rūšys atsirado staiga ir net po labai ilgo laiko neperėjo į kitas rūšis. Ar tokie įsitikinimai, jūsų manymu, būtų pagrįsti faktais? Ar tai tik iliuzija?

[Išnašos]

[Anotacija 15 puslapyje]

„Mutacijos negali paversti esamo gyvūno ar augalo visiškai naujos rūšies gyvūnu arba augalu“

[Anotacija 16 puslapyje]

Geriausiu atveju Darvino kikilių pavyzdys rodo, kad rūšys geba prisitaikyti prie klimato pokyčių

[Anotacija 17 puslapyje]

Apie fosilijas sukaupta medžiaga liudija, kad pagrindinės gyvūnų grupės atsirado staiga ir liko faktiškai nepakitusios

[Lentelė 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KAIP KLASIFIKUOJAMI GYVIEJI ORGANIZMAI

Gyvieji organizmai grupuojami, pradedant konkrečiomis rūšimis ir baigiant karalystėmis. * Toliau pateikta žmonių ir vaisinių muselių klasifikacija.

ŽMONĖS VAISINĖS MUSELĖS

Rūšis sapiens melanogaster

Gentis Homo Drosophila

Šeima Hominidai Drosophilidea

Būrys Primatai Dvisparniai

Klasė Žinduoliai Vabzdžiai

Tipas Chordiniai Nariuotakojai

Karalystė Gyvūnai Gyvūnai

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda]

Lentelė sudaryta pagal Džonatano Velso knygą Icons of Evolution—Science or Myth? Why Much of What We Teach About Evolution Is Wrong (Evoliucijos dogmos — mokslas ar pramanas? Kodėl daug mūsų mokymų apie evoliuciją neteisingi)

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Mutavusi vaisinė muselė (viršuje), kad ir išsigimusi, liko vaisine musele

[Šaltinio nuoroda]

© Dr. Jeremy Burgess/Photo Researchers, Inc.

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Eksperimentai su augalais kaskart rodė, jog kuo toliau, tuo rečiau atsiranda naujų mutacijų, ir buvo gaunamos vis tos pačios mutacijos (mutantas turi didesnį žiedą)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

From a Photograph by Mrs. J. M. Cameron/U.S. National Archives photo

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Kikilių snapai: © Dr. Jeremy Burgess/Photo Researchers, Inc.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 17 puslapyje]

Dinozauras: © Pat Canova/Index Stock Imagery; fosilijos: GOH CHAI HIN/AFP/Getty Images